Nusprendęs studijuoti ir gyventi Vilniuje, prancūzas Marvinas Dolhemas susidūrė su Lietuvą lydinčiais stereotipais. „Kai pirmą sykį pasakiau šeimai, kad važiuosiu į Vilnių, mama domėjosi, ar Vilniuje yra elektra. Močiutė buvo įsitikinusi, kad susikalbėsiu prancūziškai. Vienas senelis galvojo, kad gyvensiu Jugoslavijoje, o kitas – kad Turkijoje. O tai buvo 2018 m. – ne taip jau seniai…“, – prisimena Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros doktorantas. Tokių įsitikinimų atsiranda dėl informacijos stokos – M. Dolhemo teigimu, mokykloje apie Lietuvą nieko nepasakojama. Vis dėlto jis priduria matantis, kad Baltijos šalys yra be galo pažengusios.
„Paryžius turbūt yra vienas lankomiausių miestų pagal turistų skaičių, todėl [organizacijoms – aut. past.] net nereikia ypatingai stengtis – visi ir taip ten važiuoja“, – pripažįsta jis. Lietuvoje įvairios organizacijos rūpinasi miesto turizmo plėtra ir, anot M. Dolhemo, tai veikia. Jaunasis mokslininkas džiaugdamasis pasakoja, kad pažįstami, atvykę į Vilnių, visada nori vėl čia apsilankyti. „Pusbrolis, kuris čia lankėsi prieš dvejus metus, neseniai parašė, kad būtinai turi grįžti – miestas labai gražus“, – teigia pašnekovas.
Paklaustas, kas labiausiai įstrigo pirmą sykį atvykus į Lietuvą, jis išskyrė tris dalykus. Pirmiausia – ramybę, antra – žmonių santykį su savo kraštu. „Žmonės čia mėgsta savo šalį, savo žemę. Prancūzijoje tai sunkiau pastebėti – o čia aiškiai juntama: mes lietuviai, čia mūsų šalis.“ Galiausiai jis pabrėžia ir kalbos aspektą – lietuvių kalbos istoriją.
Vilnius žavi ramybe
Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos alumnas, jau ketverius metus gyvenantis Vilniuje, išskiria esminius Vilniaus ir Paryžiaus skirtumus. Paryžiuje, pasak jo, šiuo metu yra įsikūrę apie du milijonai žmonių, o dirbti ar studijuoti kasdien atvyksta dar keli milijonai. Pagrindinė problema, kad tokiam žmonių skaičiui nėra pritaikyta miesto infrastruktūra. Nors jis pats nėra kilęs iš Paryžiaus, šiame mieste yra studijavęs, todėl prisimena, kaip nuolat vargindavo nuolatinis stresas ir triukšmas.
Paryžius – didelis, bet kartu ir perpildytas, o Vilniuje kur kas ramiau. „Vilniuje mes turime daugiau erdvės, turime, kur pasivaikščioti. Čia galima ramiai keliauti net naktį“, – tapatindamasis su lietuviais sako mokslininkas. Pasak jo, ir čia atvykstantys draugai nuolat atkreipia į tai dėmesį.
Anot doktoranto, patys prancūzai sako, kad Paryžius nėra visa Prancūzija – tai tarsi atskiras, tarptautinis pasaulis, pilnas užsieniečių. Mieste galima jaustis gerai, jei žinai, kur eiti ir ko vengti – yra vietų, kur saugu, ir tokių, kurias geriau apeiti tam tikru metu. Keliaudamas su drauge jis visada iš anksto suplanuoja maršrutą. Neatsitiktinai prie Eifelio bokšto gausu smulkių prekeivių ir sukčių – jie puikiai žino, kur susitelkia turistai.
Prieš kurį laiką grįžęs į gimtąjį kaimą pašnekovas pastebėjo, kad per pastaruosius dvidešimt metų viskas smarkiai pasikeitė: anksčiau buvęs gražus ir gyvas, dabar atrodo apleistas, daug kas išnykę. Lietuvoje, jo teigimu, gyventi yra jaukiau ir patogiau.
Dėl šalies M. Dolhemas pradėjo domėtis lietuvių kalba
M. Dolhemas 2018 m. apsilankė Dainų šventėje – ši patirtis paliko didžiulį įspūdį. Būtent tada tyrėjas suprato, kad nori išmokti lietuvių kalbą ir grįžti į Lietuvą. Tačiau bandymai savarankiškai mokytis kalbos nepasisekė – jo turėti vadovėliai pasirodė nepraktiški – ypač trūko paaiškinimų, kaip kirčiuoti. „Gali kalbėti, bet žiauriai blogai skamba. Žmonės dažnai taisydavo mano kirčiavimą“, – prisimena doktorantas. Nors pamažu pradėjo suprasti pavienius žodžius ir reikšmes, taisyklingų sakinių sudaryti dar nepavykdavo.
Todėl M. Dolhemas nusprendė lietuvių kalbos mokytis nuosekliau. Susisiekė su dėstytoja dr. Hélène de Penanros iš Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos ir buvo pakviestas lankyti lietuvių kalbos paskaitas. Jo studijos buvo itin intensyvios. „Pradedi aštuntą ryto, baigi pusę dešimtos vakaro“, – prisimena M. Dolhemas. Paskaitos vykdavo vakarais, todėl jas galėjo derinti su dieninėmis rusų kalbotyros studijomis. Lietuvių kalbos jis mokėsi trejus metus, vėliau pradėjo studijuoti ir latvių kalbą. Baigęs studijas doktorantas įgijo lituanistikos bakalauro laipsnį.
Kai M. Dolhemas studijavo magistrantūros antrame kurse, turėjo galimybę vienam semestrui pagal mainų programą atvykti studijuoti į VU. Tas pusmetis tapo lūžio tašku – Vilnius jį taip patraukė, kad semestro pabaigoje visai nenorėjo grįžti į Paryžių: „Nusprendžiau pasinaudoti proga ir susiradau darbą: iš pradžių Latvijoje, vėliau – Vilniuje“. Netrukus apsisprendė tęsti akademinę veiklą ir įstojo į doktorantūrą VU.
Jo disertacijos tema – baltų ir slavų reliacinių būdvardžių sistema. Vadovaujamas Baltistikos katedros profesoriaus Miguelio Villanuevos Svenssono, jis tiria priesagų, pavyzdžiui, -iškas, -inis, -ynas: „namas – naminis, namiškas, Lietuva – lietuviškas, kaimas – kaimynas“, raidą baltų ir slavų kalbose. Dabartinėje kalboje tai yra daiktavardžių darybos priesaga, bet baltų-slavų prokalbėje ji tokio statuso neturėjo. Tačiau, anot jo, didžiausia problema – pats reiškinio apibrėžimas. Skirtingos lingvistinės mokyklos šį reiškinį aiškina nevienodai. „Slavistai turi savo idėją, baltistai iš esmės eina panašia kryptimi, bet indoeuropeistai visiškai nesutinka – siūlo visai kitą požiūrį“, – pasakoja pašnekovas.
Kalbėdamas apie metodologiją, M. Dolhemas kritiškai vertina uždarą požiūrį į kalbą. Doktorantas pabrėžia, kad būtinas platesnis, lyginamasis požiūris, leidžiantis patikrinti savo prielaidas ir prireikus jas peržiūrėti. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai, aiškindami slavų kalbų istoriją, savo kontekste lengvai randa paaiškinimų, kurie patiems atrodo tinkami, tačiau lyginant su baltų ar kitomis indoeuropiečių kalbomis paaiškėja, kad jie ne visada yra tinkami. Tokiu atveju kyla pavojus likti savotiškame „burbule“ – turėti paaiškinimą savo sistemoje, kuris nebūtinai yra teisingas. Jo nuomone, panaši problema gali kilti ne tik slavistikoje, bet ir tiek tarp lietuvių, tiek tarp prancūzų mokslininkų, jei apsiribojama tik savo kalba ir neatsižvelgiama į kitur atliekamus tyrimus.
Susidomėjimas kalbomis baltų ir slavų kalbų tyrėją lydėjo nuo ankstyvos jaunystės. „Visada žinojau, kad noriu būti kalbininkas“, – teigia M. Dolhemas. Mokydamasis slavų kalbų jis pradėjo kelti klausimus apie kalbų raidą, o atsakymų ieškojo kalbos istorijoje. Taip pamažu susiformavo jo akademinis kelias – gilintis į slavų ir baltų kalbų ryšius.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.
About the Author
