Šiandien kalbant apie regionų stiprinimą dažniausiai minimos investicijos į kelius, pramonės parkus ar kitą infrastruktūrą. Tai svarbu, tačiau vis dažniau ryškėja kita problema – kvalifikuotų žmonių trūkumas. Galima sukurti modernią infrastruktūrą ir pritraukti investicijų, tačiau be specialistų ilgalaikė regiono plėtra tampa sunkiai įmanoma. Todėl regionų ateitis priklauso ir nuo gebėjimo ugdyti, pritraukti bei išlaikyti žmones.
Tai prasideda nuo jauno žmogaus pasirinkimų. Jei jis studijuoja arčiau namų, praktiką atlieka vietos įmonėje, čia randa pirmąjį darbą ir kuria profesinę karjerą, regione lieka ne tik darbuotojas, lieka žmogus, kuris kuria bendruomenę, ekonomiką ir ateitį. Kai jauni žmonės išvyksta ir nebegrįžta, regionai praranda dalį savo augimo potencialo. Todėl specialistų trūkumas šiandien tampa vienu svarbiausių regionų konkurencingumo iššūkių.
Regionų gyvybingumas nuolat įvardijamas kaip valstybės prioritetas, todėl nemažai dėmesio skiriama infrastruktūros gerinimui. Tačiau ne mažiau svarbu galvoti apie tai, kas dirbs naujai kuriamose darbo vietose, teiks viešąsias paslaugas ir padės verslui diegti inovacijas. Tuo metu regioninės kolegijos dažnai vertinamos, pirmiausia, kaip specialistų rengimo institucijos, nors jų vaidmuo regiono raidai yra gerokai platesnis.
Klaipėdos valstybinės kolegijos (KVK) pavyzdys rodo, kaip aukštoji mokykla gali prisidėti prie regiono stiprėjimo. Vakarų Lietuvoje KVK studijuoja apie 2500 studentų, didelė jų dalis atvyksta iš regiono savivaldybių, o apie 60 proc. absolventų po studijų lieka dirbti Klaipėdoje, Kretingoje, Šilutėje, Mažeikiuose ir kituose Vakarų Lietuvos miestuose bei rajonuose. KVK ruošiami sveikatos mokslų, technologijų bei verslo krypties specialistai, kurie po studijų ar dar studijų metu sėkmingai integruojasi darbo rinkoje, kuria pridėtinę vertę visuomenei, augina vaikus, plėtoja ekonominius bei socialinius ryšius. Tai reiškia, kad kolegija ne tik rengia specialistus, skirdama didelį dėmesį praktiniam mokymui, paremtam mokslo pasiekimais ir glaudžiu ryšiu su darbo rinka, bet ir prisideda prie regiono žmogiškojo potencialo išsaugojimo.
Didžioji dalis studentų, studijuojantys Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, dažnai yra „išgraibstomi“ darbdavių dar studijuodami ar iškart po atliekamos praktikos. Prie pirmųjų KVK auklėtinių sėkmingų karjeros žingsnių itin prisideda ir Klaipėdos valstybinės kolegijos socialiniai partneriai, su kuriais nuolat yra mezgami ir plėtojami vertingi ryšiai, vyksta profesinio bendradarbiavimo mainai: jie gauna kvalifikuotus, išsimokslinusius specialistus, o studentai – užtikrintą darbo vietą bei garantuotą karjeros kryptį.
Tačiau kolegijų reikšmė neapsiriboja vien specialistų rengimu. Jos vykdo taikomuosius tyrimus, prisideda prie technologinių ir organizacinių sprendimų diegimo, bendradarbiauja su savivalda bei įvairiomis organizacijomis spręsdamos regionams aktualius klausimus. Tai ypač svarbu laikotarpiu, kai ekonominiai, technologiniai ir socialiniai pokyčiai vyksta vis sparčiau.
Ne mažiau svarbi yra mokymosi visą gyvenimą funkcija. Regionams reikia ne tik jaunų absolventų, bet ir galimybių nuolat atnaujinti dirbančių žmonių kompetencijas. Klaipėdos valstybinės kolegijos Mokymo ir paslaugų centro veikla, kurioje kasmet dalyvauja apie 2000 klausytojų, rodo, kad aukštoji mokykla gali tapti svarbiu partneriu tiek darbuotojams, tiek įmonėms ar viešojo sektoriaus organizacijoms.
Todėl kolegijos turėtų būti aktyviai įtraukiamos į regionų plėtros procesus. Savivalda, verslas ir viešasis sektorius gali aiškiai įvardyti ateities kompetencijų poreikius, o kolegijos padėti juos paversti studijų programomis, mokymais, tyrimais ar studentų projektais. Tokia partnerystė leidžia geriau pasirengti pokyčiams ir užtikrinti, kad regionuose būtų ugdomi būtent tie specialistai, kurių reikės ateityje.
Žinoma, nerealu tikėtis, kad kiekvienas regiono miestas turės kolegiją ar jos padalinį. Tai nebūtų nei racionalu, nei efektyvu. Kur kas svarbiau, kad regione veiktų stipri ir konkurencinga aukštoji mokykla, gebanti telkti kompetencijas ir atliepti viso regiono poreikius. Tokios institucijos vertė matuojama realiu poveikiu žmonėms, organizacijoms ir regiono plėtrai.
Būtent čia slypi iki galo neišnaudotas kolegijų potencialas. Jos galėtų tapti regionų kompetencijų centrais, kurie ne tik rengia specialistus, bet ir padeda spręsti darbo rinkos iššūkius, organizuoja perkvalifikavimą, prisideda prie profesinio mokymo kokybės stiprinimo bei įvairių sričių specialistų kvalifikacijos tobulinimo. Tai ypač aktualu regionams, kuriuose trūksta ne tik darbuotojų, bet ir žmonių, galinčių perduoti žinias bei rengti naują specialistų kartą.
Tačiau vien regionų ir kolegijų iniciatyvų nepakaks. Svarbu peržiūrėti ir aukštojo mokslo finansavimo modelį, kuris šiandien daugiausia grindžiamas studentų skaičiumi ir instituciniais rodikliais. Regioninės kolegijos kuria vertę ne tik auditorijose, todėl finansavimo sistema turėtų labiau vertinti ir institucijos kuriamą poveikį regionui. Didesnis dėmesys ir finansavimas turėtų būti skiriamas studijoms ir taikomiesiems tyrimams, inovacijų diegimui bei trumposioms kompetencijų programoms tose srityse, kuriose specialistų trūkumas jau dabar riboja regionų augimą.
Lietuva dar turi galimybę stiprinti regionus, o ne susitaikyti su jų tuštėjimo scenarijumi. Jei norime, kad po dešimties ar dvidešimties metų jie būtų gyvybingi, konkurencingi ir patrauklūs gyventi, vien investicijų į infrastruktūrą nepakaks. Regionų ateitį lems žmonės, jų žinios ir gebėjimai. Todėl formuojant nacionalinę aukštojo mokslo politiką, kyla vienas svarbiausių klausimų: ar galime sau leisti nepakankamai išnaudoti kolegijų potencialą?
About the Author
