Mielieji,
kasmet Birželio 14-ąją susirenkame prie šio kuklaus paminklo okupacijos aukoms ne tik tam, kad pagerbtume jų atminimą, bet ir tam, kad patvirtintume mūsų bendrą įsipareigojimą išsaugoti ir perduoti ateities kartoms istorinę atmintį.
Prieš 85 metusokupantai pradėjo tremti gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos ir kitų okupuotų Baltijos valstybių ištisas šeimas – buvusių nepriklausomų valstybių šviesuomenę.
Iš Lietuvos sovietinės okupacijos metais buvo ištremta 120 tūkstančių gyventojų – nuo mažiausių kūdikių iki senelių. 22 tūkstančiai iš Tėvynės išplėštų lietuvių dėl nežmoniškų sąlygų, bado, katorgiško darbo mirė pakeliui į tremtį ar tremtyje ir lageriuose.
Priešas siekė mus palaužti, pavergti, paversti beasmene darbo jėga. Bet Lietuvos žmonės nepasidavė, nepalūžo ir baisiausiose aplinkybėse. Jie atsilaikė savo dvasios jėga – kovodami už savo orumą, už savo kalbą, kultūrą ir tikėjimą. Tie, kurie išliko gyvi, tapo atsparūs. Ir šioji tremtyje gimusi ištvermė tapo mūsų bendruomenių, nepaklususių blogio imperijos diktatui, ir mūsų būsimos valstybės pamatu. Ši ištvermė ir šis atsparumas ir šiandien yra mūsų tautos moralinis kapitalas, kurį turime išsaugoti ir perduoti.
Gražia ir prasminga akcija „Atminties neištremsi“ siekiame išreikšti pagarbą visiems ištremtiesiems ar gimusiems tremtyje. Pagerbti kiekvieną jų asmeniškai. Nes jų patirtos kančios nėra vien statistika. Tai vardai vyrų ir moterų, vaikų ir net kūdikių, kurių gyvenimai buvo sulaužyti, kurie mirties akivaizdoje, žūtbūtinėje kovoje už gyvenimą patyrė nežmoniškų išbandymų, bet liko žmonėmis.
Paaugle būdama iš Kauno su šeima birželio 14-ąją ištremta Dalia Grinkevičiūtė vėliau savo atsiminimuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ paliudijo, kad išliko gyva, nes visų pirma nesutiko būti bejėge auka. Nes visomis valios pastangomis, nepaisydama aplinkybių, siekė išsiveržti iš nelaisvės, sugrįžti į Tėvynę.
„Yra įvairūs pasipriešinimo būdai: Išgyventi, kai tu turi numirti. Atsiminti, kai privalai užmiršti“. Šitaip Dalia Grinkevičiūtė kreipiasi ne tik į savo amžininkus, bet ir į visus mus.
Nuostabu, kad pernai Laukuvoje buvo atidarytas Dalios Grinkevičiūtės muziejus, nuostabu, kad jos prisiminimai išversti jau į 16 pasaulio kalbų. Labai tikiuosi, kad šią visos Europos istorinę sąmonę brandinančią knygą, kaip būtiną liudijimą ir perspėjimą ateičiai, žino bei skaito ir Lietuvos jaunoji karta.
Atmintis yra galinga. Ji nušviečia praeitį ir rodo kelią ateičiai. Ne veltui beprasmę ir negailestingą agresiją prieš Ukrainą tęsianti Rusija siekia ištrinti ir mūsų atmintį – dezinformacija ir istorinių faktų klastojimu.
Ne veltui istorinė atmintis kitąmet bus vienas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetų. Be galo svarbu, kad abi XX amžiaus totalitarinės ideologijos – tiek nacizmas, tiek sovietizmas – sulauktų tinkamo įvertinimo ir pasmerkimo Europoje. Pasauliui ryžtingai pasmerkus nacių režimą, sovietų vykdyti nusikaltimai, deja, liko deramai neįsisąmoninti. Džiaugiuosi, kad bendromis pastangomis artėja visos Europos memorialo totalitarizmo aukoms atidarymas Europos Sąjungos širdyje – Briuselyje.
Atmintis yra gyvybinė jėga. Ji mus saugo ir mus įkvepia. Tegul mūsų atmintis nebūna tik tylūs prisiminimai – tegul ji tampa ir galingu įsipareigojimu: niekada nepasiduoti, niekada neužmiršti, visada ginti žmogaus orumą.
Dėkoju jums už tai, kad šiandien esate čia – prisimindami ir pagerbdami Lietuvos tremtinius. Tegul mūsų žingsnius ir toliau kartu lydi pagarba tautos praeičiai ir atsakomybė už jos ateitį.
Ačiū, kad prisimenate!
About the Author
