Seimo Pirmininko Juozo Oleko kalba Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiami Lietuvos žmonės, gerbiami tremtiniai, politiniai kaliniai,
brangūs sostinės gyventojai ir svečiai,
Šiandien, minėdami Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dieną, susirinkome Nepriklausomybės aikštėje pagerbti tuos, kurių likimus paženklino tremtys, kalinimai ir prievarta.
Keldami Lietuvos valstybės vėliavą prisimename dešimtis tūkstančių žmonių, kurie buvo išplėšti iš savo namų, atskirti nuo artimųjų ir ištremti į tolimus kraštus. Prisimename tuos, kurie negrįžo. Ir tuos, kurie grįžo, tačiau visą gyvenimą nešiojosi skaudžius istorijos ženklus.
Tačiau ši diena ne tik apie netektis. Ji kalba ir apie nepalaužiamą žmogaus dvasią. Apie žmones, kurie net tremtyje išsaugojo lietuvišką žodį, tikėjimą, meilę savo kraštui, viltį sugrįžti į laisvą Lietuvą, išsaugojo ir šią Trispalvę.
Šiandien virš Nepriklausomybės aikštės iškelta Trispalvė yra gyvas liudijimas, kad jų tikėjimas nebuvo beprasmis. Laisvė, apie kurią svajojo tremtiniai ir politiniai kaliniai, šiandien plazda virš mūsų valstybės kaip bendras atsakomybės ir vienybės simbolis.
Šiandienos pasaulis mums primena, kad laisvė nėra savaime suprantama. Todėl prisimindami praeities išbandymus kartu įsipareigojame saugoti Lietuvos nepriklausomybę, demokratiją ir žmogaus orumą.
Tegul ši vėliava primena mums ne tik skaudžią praeitį, bet ir stiprybę, kuri padėjo mūsų tautai išlikti. Tegul ji įkvepia mus būti vertais tų žmonių, kurie net sunkiausiomis aplinkybėmis neprarado tikėjimo Lietuva. Ačiū.
About the Author
