Prasidėjus stojimams į aukštąsias mokyklas, viešojoje erdvėje vėl bandoma atnaujinti diskusijas apie kolegijų ateitį. Ar jos turi stiprėti kaip taikomųjų mokslų institucijos, ar likti žemesne grandimi tarp profesinio mokymo ir klasikinių universitetų?
Kolegijų atstovai sako, kad toks klausimo formulavimas pats savaime klaidina. Jų teigimu, kolegijos nėra nei universitetų kopijos, nei profesinio mokymo tęsinys. Tai savarankiška aukštojo mokslo kryptis, kurios pagrindas – praktinis pasirengimas, taikomieji tyrimai ir tiesioginis ryšys su darbo rinka.
Sąmoningas stojančiųjų pasirinkimas
Kolegijoms vis dar klijuojama „plano B“ ar „antro pasirinkimo“ etiketė, tačiau stojančiųjų pasirinkimai rodo kitokią realybę. Didžiosios kolegijos pagal priimtų pirmakursių skaičių patenka tarp populiariausių aukštųjų mokyklų šalyje. Vilniaus kolegija pagal priimtų pirmakursių skaičių rikiuojasi tarp lyderių šalia Vilniaus universiteto, o Kauno kolegija – tarp didžiausių ir populiariausių aukštųjų mokyklų visoje Lietuvoje.
Pasak Kauno kolegijos direktoriaus dr. Andriaus Brusoko, tai rodo, kad kolegijos nėra atsarginis kelias tiems, kurie „nepateko kitur“.
„Kolegijas renkasi žmonės, kurie nori aiškaus ryšio tarp studijų ir profesijos. Jie renkasi aukštąjį mokslą, kuriame teorija nėra atskirta nuo praktikos, o studijos nuo realių darbo rinkos poreikių. Praktikos dedamoji yra esminis ir reikšmingas veiksnys leidžiantis mūsų sektoriui kurti savąjį ir išskirtinį aukštosios mokyklos identitetą. Todėl kalbėti apie kolegijas kaip apie antrą pasirinkimą yra netikslu ir neteisinga pačių stojančiųjų atžvilgiu“, – sako dr. A. Brusokas.
Jo teigimu, diskusija apie kolegijų ateitį taip pat neturėtų apsiriboti vien pavadinimų klausimu. Svarbiausias klausimas – kokios aukštojo mokslo sistemos Lietuvai reikia ir kaip joje stiprinti taikomųjų mokslų vaidmenį.
„Neabejoju, kad taikomųjų mokslų universiteto modelis taps svarbia kolegijų raidos kryptimi. Toks modelis sudarys prielaidas vykdyti profesinės magistrantūros studijas, rengti akademinį personalą, stiprinti mokslinę veiklą ir užtikrinti tvaresnį finansavimą“, – priduria dr. A. Brusokas.
Spaudimas iš dviejų pusių
Kolegijų bendruomenė pabrėžia, kad šiandien sektorius patiria spaudimą iš dviejų pusių. Viena vertus, kolegijos dažnai vertinamos pagal universitetams pritaikytą akademinio mokslo logiką. Kita vertus, vis dažniau keliami klausimai dėl jų santykio su profesiniu mokymu, tarsi praktinis aukštasis mokslas galėtų būti nustumtas į žemesnį sistemos lygmenį.
Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotoja mokslo ir organizacijos plėtrai dr. Inga Stravinskienė sako, kad toks kelias būtų pavojingas visai aukštojo mokslo sistemai.
„Jeigu kolegijos būtų suprantamos tik kaip profesinio mokymo sistemos tęsinys, Lietuva prarastų labai svarbią aukštojo mokslo grandį. Kolegijos rengia ne siaurai vienai funkcijai paruoštus darbuotojus, o aukštąjį išsilavinimą turinčius specialistus, gebančius taikyti žinias realiose darbo situacijose“, – teigia dr. I. Stravinskienė.
Pasak jos, kolegijų stiprybė yra ne bandymas kopijuoti universitetus, o gebėjimas kurti kitokią aukštojo mokslo vertę – arčiau praktikos, darbdavių, regionų ir konkrečių ekonomikos poreikių.
Taikomasis mokslas nėra „mažesnis“ mokslas
Vienas svarbiausių kolegijų ateities klausimų – taikomųjų mokslų vertinimas. Kolegijų atstovai pabrėžia, kad taikomasis mokslas neturi būti laikomas silpnesne akademinio mokslo forma vien todėl, kad jo rezultatai dažniau matuojami praktiniu poveikiu.
„Būtent taikomasis mokslas yra viena esminių kolegijų tapatybės dalių. Jis nėra mažiau vertingas vien todėl, kad orientuotas į praktinį pritaikymą. Priešingai – šiandien daugelyje sričių būtent tokio mokslo labiausiai reikia regionams, verslui ir viešajam sektoriui“, – sako dr. I. Stravinskienė.
Kolegijų atstovų teigimu, Lietuvai reikia aiškesnio susitarimo, kaip vertinami taikomieji tyrimai, eksperimentinė plėtra, bendri projektai su verslu ir viešuoju sektoriumi. Jei kolegijos bus vertinamos tik pagal universitetinio akademinio mokslo kriterijus, bus ignoruojama jų tikroji paskirtis ir sukuriama nelygi konkurencija.
Darbdavių prioritetas – praktika ir gebėjimai
Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos (LINPRA) direktoriaus Dariaus Lasionio teigimu, diskusija apie kolegijų ir universitetų vaidmenį svarbi ne tik švietimo sistemai, bet ir verslui, kuris jau ne vienerius metus susiduria su inžinerijos, technologijų ir kitų specialistų trūkumu.
Vis dėlto pastarųjų metų tendencijos leidžia į situaciją žvelgti optimistiškiau. Per pastaruosius trejus metus bendras stojančiųjų skaičius į inžinerijos ir technologijų krypties studijas išaugo 15 proc. Augimą fiksuoja universitetai, kolegijos ir profesinio mokymo įstaigos.
„Tai pozityvi ir gera žinia visai rinkai. Prie šio augimo prisidėjo STEAM dalykų populiarinimas, įvairios veiklos ir iniciatyvos bendrojo ugdymo mokyklose bei nuoseklus teigiamos nuomonės apie inžinerijos profesijos perspektyvumą ir karjeros galimybes Lietuvoje formavimas“, – sako D. Lasionis.
Tačiau, pasak jo, specialistų poreikis išlieka didelis. Įmonės ir toliau susiduria su darbuotojų trūkumu tiek darbininkiškose profesijose, tiek aukštos kvalifikacijos inžinerijos sektoriuose.
„Įmonių vadovai šiandien dažniausiai akcentuoja ne darbuotojų skaičiaus, o kvalifikuotų specialistų trūkumą. Vis dar matoma tendencija, kad jauniems specialistams stinga praktinių gebėjimų, todėl nemažai įmonių turi papildomai investuoti į jų apmokymą darbo vietoje“, – pažymi LINPRA direktorius.
Jo teigimu, šiuolaikinėje darbo rinkoje vis didesnę reikšmę įgauna ne formalus diplomas, o realios kompetencijos ir gebėjimas kurti vertę nuo pirmųjų darbo dienų.
„Šiuo metu dažnas darbdavys neklausia, ką baigei, o klausia, ką moki. Todėl didesnę vertę turi ne aukštosios ar profesinės mokyklos pavadinimas, o turimos kompetencijos, praktinis pasirengimas ir gebėjimas greitai įsilieti į darbą. Ne mažiau svarbi ir vidinė jauno žmogaus motyvacija dirbti, uždirbti, mokytis ir nuolat tobulėti“, – teigia D. Lasionis.
Anot jo, siekiant geriau atliepti verslo poreikius, būtina stiprinti teorinių žinių ir praktinio pasirengimo dermę.
„Girdime iš universitetų ir kolegijų vadovų, kad gabūs studentai jau trečiame kurse dirba įmonėse, yra paklausūs ir laukiami darbdavių. Todėl svarbu ne tik didinti stojančiųjų skaičių į inžinerines ir technologijų studijas, bet ir stiprinti pačių mokytojų bei dėstytojų kompetencijas. Jų rengimas, profesinis tobulėjimas ir finansinė motyvacija turi būti tarp prioritetinių valstybės uždavinių“, – sako LINPRA vadovas.
Vertindamas kolegijų siekį stiprinti taikomųjų mokslų kryptį ir glaudžiau bendradarbiauti su verslu, D. Lasionis pabrėžia, kad svarbiausias kriterijus turėtų būti kuriama vertė studentams, įmonėms ir regionams.
„Palaikome iniciatyvą stiprinti taikomųjų mokslų ir tyrimų sritį. Kita vertus, matome, kad net universitetai šiandien neturi itin daug verslo užsakymų moksliniams tyrimams. Vis dėlto sveika konkurencija, ypač regionuose, kuriuose nėra universitetų, yra naudinga. Kolegijos gali užpildyti esamą nišą ir pasiūlyti verslui reikalingas paslaugas. Svarbiausia, kad jos būtų kokybiškos, orientuotos į rezultatą ir realius rinkos poreikius“, – teigia D. Lasionis.
About the Author
