Birželio 12-ąją 70-metį švenčia architektūros maestro Raineris Mahlamäki – vienas ryškiausių šiuolaikinės Suomijos architektų, Lietuvoje palikęs itin jautrų savo kūrybos ženklą. Šeduvoje įkurtas muziejus „Dingęs štetlas“ išsiskiria net jo gausioje, tarptautiniu mastu pripažintoje kūrybinėje biografijoje – būtent jį architektas įvardija kaip ypatingą projektą dėl kelių priežasčių.
Prieš daugiau nei pusmetį atidarytas muziejus „Dingęs štetlas“ netruko pranokti lūkesčius – ši vieta jau pritraukė apie 50 tūkst. lankytojų iš Lietuvos ir svetur, pelnė prestižinį dizaino apdovanojimą „iF Design Award“, buvo įvardinta kaip vienas iš 7 gražiausių pasaulio muziejų tarptautiniuose apdovanojimuose „Prix Versailles“. Bet svarbiausia, pasak komplekso architekto, – tai, ką kiekvienas asmeniškai išsineša po apsilankymo muziejuje.
„Architektūra visų pirma yra emocinė patirtis – todėl ji pirmiausia turėtų stiprinti teigiamus žmonių jausmus. Nors „Dingęs štetlas“ pasakoja apie tragediją, muziejaus architektūra troškau atliepti įgimtą žmogaus ilgesį grožiui – parodyti, kad žmonės geba aplink save kurti darną, harmoniją ir ramybę, o ne nerimą ir baimę“, – sako R. Mahlamäki.
Pirmieji įspūdžiai Šeduvoje iki šiol gyvi atmintyje
R. Mahlamäkio vardas ir jo studija „Lahdelma & Mahlamäki Architects“ architektūros pasaulyje siejami su jautriais, į istorinį ir kultūrinį kontekstą įsiklausančiais projektais, tokiais kaip Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN. „Dingusį štetlą“ inicijavusi ir įkūrusi Šveicarijoje registruota filantropinė organizacija „YouthAid Foundation“ R. Mahlamäkį tiesiogiai pakvietė prisijungti prie projekto, ir jau pirmasis apsilankymas Šeduvoje architektui tapo svarbia patirtimi.
„Tą saulėtą gegužės dieną dangus buvo mėlynas. Man įstrigo greta sklypo augančių medžių šlamėjimas vėjyje ir platūs atsiveriantys kraštovaizdžio vaizdai. Įspūdį paliko ir šalia esančios žydų kapinės – supratau, kad esu vietoje, kur viešpatauja tyla ir istorija“, – apie pajaustą „genius loci“ – vietos dvasią – pasakoja architektas.
Jis iki šiol pamena pajutęs ir sunkiai apibūdinamą Šeduvos melancholiją, aplankytas žudynių vietas, kur paskutines savo gyvenimo akimirkas praleido miestelio žydai. Tai architektui dar aiškiau atskleidė, kad būsimas muziejus turėtų pasakoti ne tik apie Holokaustą, bet ir apie sunaikinto miestelio kultūrą bei gyvenimą.
„Viso projekto pavadinimas – „Dingęs štetlas“ – padiktavo ir pagrindinę architektūrinę užduotį: sukurti naują miestelį vietoje to, kuris buvo prarastas. Taip gimė abstrakti miestelio interpretacija – pastatų grupė ir jų fasadai primena vietinei architektūrai būdingus namus, o metaliniai paviršiai sugeria ir atspindi nuolat besikeičiančias dangaus spalvas“, – pasakoja architektas.
Beveik dešimtmetis darbo ir viena bendra vizija
Kalbėdamas apie projekto pamokas, R. Mahlamäki vienu rimčiausių iššūkių įvardija ilgą projektavimo ir statybos laikotarpį. Kad duris atvertų didžiausias ir moderniausias štetlų kultūrai bei istorijai skirtas muziejus Baltijos šalyse, prireikė beveik dešimtmečio.
Techniniai reikalavimai buvo ne mažiau reikšmingi: į pastato architektūrą reikėjo integruoti daugybę inžinerinių sistemų – saugumo, vėdinimo, kondicionavimo – taip, kad stogai ir sienos nebūtų apkrauti negražia ar utilitarine įranga.
Ne mažiau svarbus buvo ir darbo mastas – „Dingęs štetlas“ gimė kaip didžiulės tarptautinės komandos projektas, kuriame nuolat reikėjo išlaikyti vieningą kryptį. Prie jo dirbo virš 30 įmonių iš 8 šalių, 18 tautybių profesionalai: architektūrinei vizijai vadovavo „Lahdelma & Mahlamäki Architects“, vykdomaisiais architektais dirbo lietuvių „Studija 2A“, ekspozicijos dizainą kūrė amerikiečių „Ralph Appelbaum Associates“, parką – italų „Enea Landscape Architecture“.
Pats R. Mahlamäkis neslepia, kad tokios apimties tarptautinis bendradarbiavimas kėlė rimtų klausimų – ne kartą nerimauta, ar visas projektas išliks vientisas. Tačiau viską suderinti pavyko dėl profesionalios komandos, kur kiekvienas puikiai žinojo, ką daro.
„Yra labai daug žmonių, kuriems noriu dar kartą pasakyti ačiū. Ypatingą padėką skiriu ir užsakovui – jūs sukūrėte sąlygas architektūriniam meistriškumui, o mums – projektuotojams, statytojams, visiems prisidėjusiems – buvo suteikta galimybė padaryti viską, ką galėjome geriausio“, – sako jis.
Projektas – ypatingas ir pačiam architektui
Suomijos valstybine meno premija įvertintas R. Mahlamäkis yra sukūręs daugybę pripažinimą pelniusių kultūros ir viešųjų pastatų – bet jis pažymi, kad „Dingusio štetlo“ projekte jam pavyko ypač priartėti prie tų vertybių, kurios jam architektūroje svarbiausios.
„Manęs nedomina išraiškingos ar neįprastos formos, efektai. Nemanau, kad architektas nuolat turi kurti kažką, ko dar niekas nėra matęs. Toks mąstymas labai būdingas šiuolaikinei architektūrai. Aš kur kas labiau vertinu ilgalaikes savybes, išlikusias per visą ilgą architektūros raidą: ramybę, tylą, harmoningą pastatų tūrių ritmą, natūralią šviesą, saugumo pojūtį ir panašius dalykus“, – apie savo filosofiją pasakoja architektas.
Šiuolaikinėje architektūroje, kur naujumas ir originalumas dažnai tampa savaimine vertybe, toks požiūris – gana retas. Naujų muziejų kontekste „Dingęs štetlas“ išsiskiria ir pragmatišku architektūriniu sprendimu: jis suprojektuotas kaip atvira struktūra, kuri atvira tęstinumui.
„Paprastai modernus muziejus yra vientisas kūrinys, prie kurio vėliau nieko nebeįmanoma pridėti. O „Dingęs štetlas“ tokią galimybę suteikia, jei kada nors jos prireiktų“, – dar vieną muziejaus ypatybę atskleidžia architektas.
Architekto palinkėjimas kiekvienam lankytojui
Vis dėlto R. Mahlamäkis primena, kad iš architektūros nereikėtų tikėtis per daug. Svarbiausia architekto užduotis, jo manymu, buvo sukurti vientisą visumą, kuri taptų erdve istoriniams įvykiams atminti ir išryškinti.
„Pastatas, jį supantis parkas, greta esančios kapinės kalba sava kalba, tačiau svarbiausias elementas – muziejaus ekspozicija. Būtent ji perteikia esminę priežastį, kodėl „Dingęs štetlas“ buvo pastatytas: Šeduvos ir štetlų kultūrą bei istoriją“, – pabrėžia architektas.
Paklaustas, ką norėtų, kad lankytojas išsineštų iš muziejaus, jis akcentuoja vieną žodį – apmąstymas. „Norėčiau, kad apsilankę muziejuje žmonės susimąstytų apie istoriją ir ją prisimintų. Kad savęs paklaustų – kodėl neramiame pasaulyje istorija, regis, vis kartoja tas pačias klaidas. Bet kartu – kad nepamirštų, jog žmonės gali gyventi taikiai, gerbdami vieni kitus, kad ir kaip idealistiškai tai skambėtų“, – sako R. Mahlamäkis.
Trijų tūkstančių kvadratinių metrų ploto muziejuje „Dingęs štetlas“ veikia 10 ekspozicinių erdvių, aplink muziejų įkurtas Prisiminimų parkas, restauruotos senosios Šeduvos žydų kapinės. Pirmaisiais veiklos metais muziejaus ekspoziciją, edukacines veiklas ir profesionalių gidų paslaugas galima išbandyti nemokamai, tačiau lankytojai kviečiami registruotis iš anksto.
