Ketvirtoji Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso diena buvo skirta maldai. Pranešėjai iš įvairių pasaulio šalių dalijosi asmeninėmis istorijomis ir liudijimais, atskleidusiais, kaip malda tampa susitikimo su Dievo gailestingumu vieta, padeda išgyventi sunkiausius gyvenimo išbandymus ir virsta tarnyste kitiems.
Kongreso dalyvius savo įžvalgomis ir patirtimis praturtino Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorė dr. Donna Orsuto, JAV gyvenanti Kissell šeima, auginanti du reta genetine liga sergančius sūnus, Indonezijos Dievo Gailestingumo apaštalavimo koordinatorė Cynthia Leowardy, italų gailestingumo misionierius kun. Pasqualino di Dio bei Marijonų kongregacijos kunigas Chrisas Alaras MIC.
Rytą pradėjęs svečias iš Vatikano Komunikacijos dikasterijos, gailestingumo misionierius tėvas Michelis Remery kvietė dalyvius nepasilikti Dievo gailestingumo dovanos sau. Pasitelkęs kasdienį palyginimą, jis priminė, kad atradę puikų receptą ar geriausią restoraną žmonės natūraliai nori tuo pasidalyti su kitais. „Šiandien čia, Vilniuje, norime pasidalyti geriausia žinia su visu pasauliu. Visi jūs esate Dievo Gailestingumo misionieriai“, – sakė kunigas. Jis pabrėžė, kad malda pasiekia ten, kur nebegali nueiti žmogaus kojos, žodžiai ar darbai: „Malda gali pasiekti ten, kur nepasiekia nei mūsų kojos, nei mūsų žodžiai, nei mūsų darbai. Malda eina visur ir pasiekia kiekvieną.“
Dr. Donna Orsuto: malda yra santykis
Pirmąjį pranešimą tema „Gailestingumas ir malda“ skaitė Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesorė dr. Donna Orsuto, pradėjusi savo kalbą lietuviškai: „Labas rytas! Kaip gera būti su jumis!“ Teologė atkreipė dėmesį, kad daugelis žmonių nustoja melstis ne todėl, kad praranda tikėjimą į Dievą, bet todėl, kad pavargsta, išsiblaško ar pradeda abejoti maldos veiksmingumu. Vis dėlto, pasak jos, pats troškimas melstis jau yra ženklas, kad Dievas yra arti. „Malda pirmiausia nėra užduotis, kurią reikia atlikti. Tai santykis, kurį reikia puoselėti. Dievas pirmas ateina pas mus ir su meile laukia, kol mes atsakysime“, – sakė profesorė, primindama, kad dar prieš mums ieškant Dievo, Jis jau yra šalia.
Aiškindama šį santykį, D. Orsuto rėmėsi Evangelijos pasakojimu apie svetimaujant sugautą moterį, kurią minia buvo pasirengusi pasmerkti, visą jos gyvenimą sutraukdama iki vienos nuodėmės. „O kaip mes? Ar ir mes kitus sumažiname iki vienos jų nuodėmės?“ – klausė pranešėja. Ir tęsė, kad pirmasis maldos judesys yra leisti Dievui pažvelgti į mus gailestingumo žvilgsniu ir taip atkurti mūsų orumą. Tikras susitikimas su Dievo gailestingumu nelieka vien asmeninė patirtis – Dievas siunčia žmogų būti liudytoju ir kitų užtarėju. Prisimindama šv. Teresės Avilietės mokymą, profesorė ragino ne tiek daug galvoti, kiek daug mylėti: kai meldiesi, daryk tai, kas tave skatina mylėti, nes malda pirmiausia yra draugystė su Dievu, iš kurios gimsta meilė artimui.
Dievo Gailestingumo vainikėlio maldos galia
Jautrų liudijimą kongreso dalyviams vaizdo įrašu perdavė Kissell šeima iš JAV, auginanti tris sūnus, iš kurių du serga reta genetine odos liga – pūsline epidermolize. Dėl šios ligos oda yra itin trapi: net menkiausias prisilietimas, trintis ar sutrenkimas gali sukelti skausmingas pūsles ir odos plyšimus, primenančius sunkius nudegimus. Tėvai prisipažino, kad išgirdę diagnozę jautėsi sugniuždyti ir klausė Dievo, kodėl ši kančia ištiko jų šeimą. Tačiau būtent sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu jie atrado Dievo gailestingumą per maldą, ypač per šv. Faustinos „Dienoraštį“ ir Dievo Gailestingumo vainikėlį. „Pradėjome skaityti apie beribį Jėzaus gailestingumą ir Jo žinią, kad žmogaus kančia nėra beprasmė, jei ją sujungiame su Jo kančia ant kryžiaus“, – pasakojo Carsono tėvas Davidas.
Carsonas, vienas iš sergančių sūnų, ypač pamėgo Dievo Gailestingumo vainikėlį ir pradėjo jam vadovauti interneto transliacijose „Praying with Carson“, kurios šiandien pasiekia žmones visame pasaulyje. Šeima sulaukia daugybės liudijimų apie žmones, kurie per berniuko tikėjimą ir džiaugsmą atrado viltį, sugrįžo į Bažnyčią ar sustiprėjo išbandymų metu. „Noriu, kad visi žinotų, kaip stipriai Jėzus juos myli ir koks gailestingas Jis yra“, – sakė Carsonas. Nors šeima ir toliau meldžia savo sūnums sveikatos, didžiausiu stebuklu jie vadina dvasinį gydymą ir viltį, kurią Dievas per jų liudijimą dovanoja tūkstančiams žmonių. Liudijimą baigė žodžiais: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“
Apie Gailestingumo vainikėlio maldos galią liudijo ir Indonezijos Dievo Gailestingumo apaštalavimo koordinatorė Cynthia Leowardy. Ji pasakojo, kad pirmą kartą su šia malda susidūrė 1993 m. Singapūre, kai gydytojai jos krūtyje aptiko darinį ir planavo atlikti biopsiją. Pradėjo melstis Dievo Gailestingumo vainikėlį, dalyvauti Švč. Sakramento adoracijoje, kasdienėse Mišiose ir po savaitės išgirdo netikėtą gydytojo žinią – darinys buvo išnykęs. „Šlovė Viešpačiui – iki šiol esu sveika“, – liudijo ji. Ši patirtis paskatino ją skleisti Dievo Gailestingumo žinią ir melstis už ligonius ir kenčiančiuosius.
Vėliau, jau gyvendama Kanadoje, Cynthia išgyveno dar vieną sunkų išbandymą – jos jauniausia dukra susirgo anoreksija. Tuo pat metu ji jautė stiprų Dievo kvietimą grįžti į Indoneziją ir įsitraukti į Dievo Gailestingumo misiją. Ten susipažino su sunkiai sergančiu kunigu Marcelinu ir pakvietė jį melstis Dievo Gailestingumo vainikėlio noveną. Po kelių dienų kunigo sveikata ėmė akivaizdžiai gerėti, o vėliau jis galėjo tęsti kunigišką tarnystę. Po šio įvykio imta intensyviau švęsti Dievo Gailestingumo sekmadienį jo vyskupijoje. Pasak C. Leowardy, šiandien jau trijose Indonezijos vyskupijose Dievo Gailestingumo sekmadienis švenčiamas iškilmingai ir yra tapęs svarbia pastoracinio gyvenimo dalimi, o jos dukros sveikata taip pat pradėjo taisytis. Tai sustiprino šeimos tikėjimą ir tapo dar vienu ženklu, kad Dievas veikia per ištikimą maldą ir pasitikėjimą Jo gailestingumu.
Kun. Pasqualino di Dio: rūpinkitės kitais
Italų kunigas, gailestingumo misionierius kun. Pasqualino di Dio dalijosi savo tarnystės tarp vargšų, benamių ir ligonių patirtimi. Liudydamas pabrėžė, kad Dievo gailestingumas nėra vien teorinė sąvoka ar abstrakti idėja, bet gyva tikrovė, kuri paliečia žmogų jo kančioje ir padeda atrasti viltį. „Dievas atleidžia. Dievas myli. Tai gydo mūsų ateitį“, – kalbėjo kunigas, kviesdamas iš naujo pažvelgti į Kristaus kryžių kaip į neišsenkantį gailestingumo šaltinį.
Kun. Pasqualino ragino neapsiriboti vien asmenine Dievo atleidimo patirtimi, bet ją paversti konkrečia tarnyste kitiems. Pasak jo, tikras pasitikėjimas Dievu atsiskleidžia gebėjimu rūpintis šalia esančiais žmonėmis ir nešti jiems viltį. „Prašau, atminkite, kad Dievas atleidžia. Bet nesustokite tik prie to. Atraskite stiprybę ir džiaugsmą rūpindamiesi kitais šiame pasaulyje“, – kalbėjo kunigas. Liudijimą jis užbaigė kvietimu nepaliauti pasitikėti Dievo gailestingumu ir kartu su kongreso dalyviais kartojo šv. Faustinos maldos žodžius: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“
Kun. Chrisas Alaras: žmonija neras ramybės be Dievo gailestingumo
Paskutinį kongreso pranešimą skaitęs Marijonų kongregacijos provincijolas iš JAV, bestselerių „Po savižudybės: viltis jiems ir jums“ ir „Kaip suprasti Dievo gailestingumą“ autorius kun. Chrisas Alaras MIC pabrėžė, kad Dievo gailestingumas nėra viena iš daugelio Dievo savybių. Tai pati svarbiausia Jo savybė. „Kas yra Dievo Gailestingumas? Tai meilė veikiant. Dievas, kuris kažką daro dėl tavo skausmo, mano skausmo, mūsų kančios. Jis veikia. Tai ir yra Dievo Gailestingumas“, – sakė kunigas.
Kalbėdamas apie Vilniuje nutapytą pirmąjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą, kalbėtojas priminė mokslininkų atliktą palyginimą su Turino drobule. Pasak jo, uždėjus Kazimirovskio 1934 m. nutapyto paveikslo veidą ant Turino drobulės atvaizdo, akys, nosis, burna, barzda ir plaukai sutapo itin tiksliai. „Kaip tapytojas Vilniuje 1934 metais galėjo nutapyti tikslų Turino drobulės veido atitikmenį? Tikrai negalėjo. Sesuo Faustina galėjo jį apibūdinti tik todėl, kad matė tikrąjį Jėzų“, – teigė pranešėjas.
Kun. Ch. Alaras taip pat pasidalijo asmenine istorija, nulėmusia jo pašaukimą. Dar prieš tapdamas kunigu buvo inžinierius, turėjo verslą ir buvo susižadėjęs, tačiau šeimą sukrėtė močiutės savižudybė. „Maniau, kad ji pražuvo. Maniau, kad ji pragare“, – prisiminė jis. Atradęs Dievo Gailestingumo žinią ir supratęs, kad Dievas žmogų pasiekia net paskutinę jo gyvenimo akimirką, o mūsų maldos nėra apribotos laiko, kunigas iš naujo pažvelgė į viltį ir išganymą.
„Kai tai supratau, mano gyvenimas pasikeitė. Atsisakiau verslo, atsisakiau sužadėtuvių ir tapau kunigu, kad skleisčiau šią žinią“, – liudijo jis. Baigdamas pranešimą kunigas priminė šv. Faustinai perduotus Jėzaus žodžius: „Žmonija neras ramybės, kol su pasitikėjimu neatsigręš į Mano gailestingumą.“
About the Author
