„Tokie kūriniai kaip šis grąžina balsą tiems, kurių istorijos buvo nutildytos. Spektaklyje skambantis Dianos Glemžaitės „sapnas“ apie jos būsimas poezijos knygas ir vietą mokyklų programoje buvo skaudus priminimas, ko ji nespėjo patirti. O praėjus mažiau nei metams po premjeros sužinojome, kad jos kūryba iš tiesų įtraukta į programą ir analizuojama dvyliktokų! Tai labai stiprus ženklas, kad šios istorijos pagaliau pasiekia tuos, kuriems jos buvo skirtos“, – apie savo idėja pradėtą kurti spektaklį „Žodžiai, sklidę miškais“ sako aktorė Jurga Kalvaitytė.
Jurgos drauge su dukra Urte Sėjūnaite sukurtas jautrus spektaklis apie partizanes poetes Dianą Glemžaitę ir Ireną Petkutę taps birželio 12-ąją Vyriausybės rūmuose vyksiančių „Kultūros nakties“ renginių dalimi (registruotis į renginius galima čia). Šis kūrinys kultūrinei programai pasirinktas neatsitiktinai: renginiai vyks artėjant Gedulo ir vilties dienai, todėl visa vakaro programa dedikuojama tiems, kurie dėl Lietuvos neteko laisvės, buvo tremiami, kalinami ar paaukojo gyvybę už šalį.
Spektaklis – itin artimas kūrėjoms
Spektaklio autorės – režisierė Urtė Sėjūnaitė ir aktorė bei idėjos autorė Jurga Kalvaitytė – sako, kad šis kūrinys prieš dvejus metus gimė ne iš noro kalbėti apie „tolimą istoriją“, o iš labai asmeninio santykio su Lietuvos atmintimi.
„Augau šeimoje, kurioje Lietuvos istorija, mūsų šaknys ir atmintis buvo viena svarbiausių temų. Mano artimoje giminėje buvo tremtinių, žmonių, padėjusių partizanams, dalyvavusių mūšiuose“, – pasakoja U. Sėjūnaitė. Jai itin svarbi ir lietuvių kalba, kurią ji vadina „romantišku ginklu – trapiu, bet kartu stipriu“. Autorė sako jaučianti didžiulę pagarbą žmonėms, dėl kurių šiandien galime laisvai kalbėti ir rašyti lietuviškai.
Kadangi spektaklio kūrėjos ir herojės yra vienos šeimos narės, joms abiem pasipriešinimo tema yra ne tik kūrybinė, bet ir šeimos istorijos dalis. J. Kalvaitytė pasakoja, kad jos senelis buvo ištremtas į lagerį Kazachstane, o vaikystė prabėgo sovietmečio nutylėjimų atmosferoje. „Gal todėl pasipriešinimo tema man nėra vien istorinis pasakojimas – ji nuo vaikystės yra labai asmeniškai artima“, – sako kūrėja.
Kūrinys ne tik apie praeitį, bet ir šios dienos aktualijas
Spektaklis „Žodžiai, sklidę miškais“ kalba apie jaunas moteris, pasirinkusias ne prisitaikymą prie okupacijos, o laisvę – net jei už ją teko sumokėti gyvybe. Kaip teigia autorės, tai istorija apie žmones, kurie „pasirinko ne kolaboravimą, abejones ir prisitaikėliškumą, o kovą ginklu ir žodžiu“.
Būtent todėl spektaklis tiesiogiai susijęs su Gedulo ir vilties dienos prasme. 1941 metų birželio 14-ąją prasidėję masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai palietė dešimtis tūkstančių žmonių, o daugelis neištremtųjų pasitraukė į miškus ir tapo partizaninio pasipriešinimo dalimi. Spektaklyje atgyja būtent tos kartos moterų balsai – jaunų poečių, kūrusių okupacijos, baimės ir mirties akivaizdoje.
Pasak J. Kalvaitytės, šiandien tokios istorijos tampa ypač aktualios, nes karas Ukrainoje priminė, kad laisvė nėra savaime suprantama. Jurga pasakoja, kad ilgai brandino mintį kurti spektaklį apie rezistenciją iš moterų partizanių perspektyvos, abejojo, ar apskritai įmanomas kūrinys apie tokias moteris.
„Pandemijos laikotarpiu pradėjau rinkti medžiagą, skaityti, ieškoti archyvų, nors dar neturėjau jokios garantijos, kad iš to gims sceninis kūrinys. Tiesiog jaučiau, kad šios istorijos turi būti papasakotos“, – sako ji. Jurga pažymi, kad jai labai padėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, suteikęs prieigą prie archyvų. „Kai atsivėrė tikros biografijos, tikri balsai, tikros moterys – supratau, kad spektaklis turi atsirasti. Tai buvo nebe idėja, o pareiga“, – priduria spektaklio idėjos autorė.
„2022 m. Rusijos karas prieš Ukrainą šią temą dar labiau priartino. Staiga istorija tapo nebe tolimas pasakojimas, o šiandienos realybė: okupacija, nelaisvė, pasipriešinimas, kraujas. Suvokiau, kad partizanių istorijos šiandien skamba ypatingai aiškiai – jos primena, kaip arti yra laisvės trapumas ir kokia brangi yra drąsa“, – pabrėžia Jurga.
Ji pasakoja, kad pagaliau turėdama spektaklio idėją ją pasiūlė jaunosios kartos režisierei savo dukrai, kuri nedvejodama sutiko būti kūrybinio proceso dalimi. Jurga pažymi, kad prie spektaklio atsiradimo savo prisidėjo Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiauti sutiko ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
Dedikacija kovotojams už laisvę ir istorinei poezijai
Kūrėjos įsitikinusios, kad šiandien itin svarbu kalbėti apie tiesą ir gebėjimą ją atskirti nuo melo. Jų spektaklis į Vyriausybės kanceliarijos „Kultūros nakties“ renginių programą įtrauktas siekiant paneigti okupacinės valdžios sukurtą ir vis dar gajų naratyvą apie „banditus iš miško“, pažymėti skirtį tarp partizanų, stribų ir okupacinės kariuomenės bei pagerbti kovojusius už Lietuvą ar dėl meilės Tėvynei ištremtus, kalintus žmones.
„Labiausiai norisi, kad šis spektaklis taptų erdve dialogui – tarp kartų, tarp skirtingų patirčių ir tarp žmonių, kurie galbūt iki šiol apie tai nebuvo kalbėję“, – sako U. Sėjūnaitė.
Ji pasakoja, kad nuo paauglystės labai mėgsta poeziją, ypač lietuvių. „Kartais atrodo, kad mes nepakankamai ją pažįstame ir vertiname. Mane ypač jaudina partizanų, o dar labiau – partizanių moterų – kūryba. Ji ne tik labai talentinga, bet ir stulbinamai aktuali šiandien. Dėl to man skaudu, kad daugelis jaunų žmonių apie ją beveik nieko nežino. Žinoma, suprantu, kad sunku paauglį nuoširdžiai sudominti poezija, ypač istorine. Tačiau man atrodo, kad karas Ukrainoje pakeitė mūsų jautrumą tam tikroms temoms“, – teigia spektaklio režisierė.
Istoriją reikia pajusti, ne tik suprasti protu
Autorės tiki, kad menas gali padėti istoriją ne tik suprasti protu, bet ir pajausti emociškai. „Karai, mūšiai ir žūtys dažnai tampa tik datomis vadovėliuose. Norėtųsi, kad žmonės bent trumpam pajustų, jog tie žmonės buvo labai panašūs į mus – jauni, įsimylintys, turintys svajonių ir baimių. Tačiau jų pasirinkimai buvo nepalyginamai sunkesni nei mūsų. Jie sprendė ne kur stoti studijuoti, ką dirbti ar su kuo draugauti, o ar rizikuoti savo gyvybe dėl šalies, ar išduoti artimuosius, ar bendradarbiauti su savo valstybės priešu“, – sako U. Sėjūnaitė.
J. Kalvaitytė primena ir lietuvių švietėjo Mikalojaus Akelaičio mintį: „Tautos istorija turi būti kiekvieno piliečio lūpose, ir tuomet tauta bus nemirtinga.“ Ši citata, anot jos, skamba ypač aktualiai: „Šiandien, kai gyvename greitai ir fragmentiškai, tokios istorijos primena, kad laisvė, pasirinkimai ir drąsa turi savo kainą – ir ją kažkas jau yra sumokėjęs“.
Kūrėjos mano, kad tiesa turi daugiau galimybių būti išgirsta tada, kai ji perduodama ne per sausą faktų rinkinį, o per gyvą žmogaus istoriją, emociją ir autentišką patirtį. Todėl spektaklis sąmoningai kalba ne tik apie istorinius įvykius, bet ir apie šiandieną – apie pasirinkimą tarp baimės ir atsakomybės, tarp prisitaikymo ir vertybių gynimo.
„Pažindamas savo istoriją kiekvienas jaunas žmogus pradeda visai kitaip žiūrėti į dabartį. Kasdienybė tampa prasmingesnė. Eini, pavyzdžiui, Gedimino prospektu ir staiga prisimeni, kad būtent čia, Lukiškių aikštėje 1863–1864 metų sukilimo dalyviams buvo vykdomos mirties bausmės, o sovietmečiu ši vieta tapo represijų ir valdžios demonstravimo simboliu. Tokiais momentais labai aiškiai pajunti, kad esi ne atsitiktinis žmogus atsitiktiniame mieste, o labai ilgos, sudėtingos ir turtingos istorijos dalis“, – sako U. Sėjūnaitė.
Ji priduria, kad savo šaknų ir istorijos suvokimas kiekvienam suteikia labai daug stiprybės. „Kai supranti, kad tavo močiutė, promočiutė ar dar tolimesni giminaičiai išgyveno tikrą košmarą – tremtis, karą, okupaciją, netektis – tampa lengviau ir prasmingiau eiti per savo gyvenimą ir spręsti savo problemas. Tai padeda suvokti, kad žmogus yra daug stipresnis, nei kartais atrodo“, – mintimis dalijasi spektaklio režisierė.
Visi norintys išvysti „Kultūros naktį“ Vyriausybės rūmuose vyksiantį spektaklį dar gali užsiregistruoti čia.
About the Author
