Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir hepatito C virusas – abu jie vartojant vaistus sėkmingai įveikiami arba suvaldomi, ir, priešingai – negydomi, gali sukelti mirtį. Tačiau Lietuvoje vis dar daug žmonių gyvena nežinodami, kad yra užsikrėtę ŽIV ar hepatitu C, o žinantys – ne visada skuba gydytis.
„Taip, nors šiuolaikinė medicina leidžia šias ligas sėkmingai gydyti, o hepatitas C net visiškai išgydomas – realybė išlieka paradoksali: gydymas yra, tačiau dalis pacientų dėl jo nesikreipia“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos profesorė, VUL Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytoja konsultantė prof. Raimonda Matulionytė.
Virusai organizme ilgai glūdi tyliai
Nors virusai skirtingi, jų perdavimo būdai – nesaugūs lytiniai santykiai, kontaktas su krauju ar švirkščiamųjų narkotikų vartojimas – bei didžiausios rizikos asmenų grupės yra labai panašūs. Tai lemia reikšmingą ko-infekcijos dažnį. Viena iš priežasčių, kodėl šie virusai ilgai nediagnozuojami – tiek ŽIV, tiek hepatitas C ilgą laiką gali nepasireikšti jokiais simptomais. Hepatito C atveju liga gali tyliai progresuoti net 15–30 metų, kol išsivysto kepenų cirozė ar vėžys. ŽIV infekcija taip pat gali neišsiduoti 5–7 metus, kol pradeda silpti imuninė sistema. Dažnai liga diagnozuojama tik pasireiškus kitoms infekcijoms – Lietuvoje viena dažniausių tebėra tuberkuliozė.
Pasak prof. R. Matulionytės, Lietuvoje vis dar daug žmonių gyvena nežinodami apie infekciją, kurią turi. Tai reiškia ne tik prastesnes jų pačių ligos išeitis, bet ir didesnę viruso plitimo riziką visuomenėje – patys nežinodami, kad serga, tokie asmenys užkrečia kitus. Situaciją komplikuoja ir tai, kad liga dažnai vėliausiai diagnozuojama tiems, kurie net nemano esantys rizikos grupėje – vyresnio amžiaus, heteroseksualiems žmonėms, gyvenantiems regionuose.
Pagal sergamumo AIDS rodiklius – Lietuva tarp lyderių
Pagal sergamumo AIDS rodiklius Lietuva Europos Sąjungoje (ES) yra tarp lyderių – išliekame šalia pirmojo penketo, 2024 metais* mus lenkė tik Latvija, Portugalija, Rumunija, Liuksemburgas ir Bulgarija.
Pasaulyje skaičiuojama beveik 41 mln. ŽIV užsikrėtusių žmonių. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Europoje gyvena apie 2,14 mln. ŽIV infekuotųjų, dauguma – Rytų Europoje. Čia fiksuojama ir didžioji dalis – apie 65 proc. visų naujų diagnozių. 2024 metais mūsų šalyje nustatyti 196 nauji ŽIV atvejai. ŽIV infekcijos skaičius didina ir migracija, tačiau 65 proc. naujų atvejų nustatyti Lietuvos gyventojams.
Pasak pašnekovės, keičiasi ir pats ŽIV plitimo paveikslas. Jei anksčiau Lietuvoje dominavo užsikrėtimas per švirkščiamųjų narkotikų vartojimą, šiandien vis dažniau infekcija plinta per lytinius santykius. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2024 metais Lietuvoje dažniausias užsikrėtimo ŽIV būdas buvo lytiniai santykiai (58,2 proc. atvejų), iš jų 84 atvejai (42,9 proc.) – heteroseksualūs ir 30 atvejų (15,3 proc.) – homoseksualūs); vartodami švirkščiamuosius narkotikus užsikrėtė 20 asmenų (10,2 proc.), 60 atvejų (30,6 proc.) užsikrėtimo būdas nenustatytas.
Tai rodo, kad infekcija seniai nebėra tik siaurų rizikos grupių problema.
Yra efektyvus gydymas
Tuo pat metu gydymo galimybės per pastaruosius dešimtmečius iš esmės pasikeitė. „Šiandien antiretrovirusiniai vaistai yra veiksmingi, gerai toleruojami, lengvai vartojami. Dažniausiai per dieną pakanka vienos tabletės“, – sako prof. R. Matulionytė. Pradėjęs gydytis laiku, žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą ir nebeplatinti viruso.
Dar aiškesnė pažanga matoma gydant hepatitą C. Lietuvoje hepatito C eliminacijos programa pradėta 2022 metais ir jau laikoma viena sėkmingiausių Europoje. Šeimos gydytojai ir slaugytojai patikrino daugiau nei 80 proc. 1945–1994 m. gimusių gyventojų – tai apie 1,45 mln. žmonių. Daugiau kaip 8 tūkst. užsikrėtusiųjų jau išgydyti, daugelis jų šiandien net nebesusimąsto, kad išvengė mirtinos ligos. Tačiau net ir čia išlieka ta pati problema – dalis žmonių, sužinoję apie teigiamą tyrimo rezultatą, taip ir nesikreipia į specialistus.
„Jei mes nustatome ŽIV virusą, tokį pacientą tiriame ir dėl hepatito C viruso. Iki 50 proc. atvejų, priklausomai nuo užsikrėtimo būdo, pirminis atsakymas būna teigiamas. Turėtų būti ir atvirkštinė situacija – nustačius hepatito C virusą, reikėtų patikrinti dėl ŽIV, nes hepatitas C yra ŽIV indikacinė liga. Juo labiau, dalis infekuotų pacientų būna iš tų žmonių, kurie pas medikus dažnai nesilanko“, – atkreipia kolegų dėmesį prof. R. Matulionytė.
PSO bei Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras ypač rekomenduoja integruotas ištyrimo dėl krauju plintančių virusų programas ir paslaugas, kurios teigiamai veikia sveikatos rodiklius, susijusius su šių virusų prevencija, diagnozavimu ir gydymu, ypač jas vykdant ligoninių priėmimo skyriuose, įkalinimo įstaigose. Tyrimai rodo, kad tokia integracija didina patikros aprėptį, mažina struktūrines kliūtis ir padeda geriau pasiekti pažeidžiamiausias grupes.
Šiandien situacija aiški: ŽIV nebėra nuosprendis, o hepatitas C – viena iš nedaugelio virusinių ligų, kurią galima visiškai išgydyti. Tačiau tai veikia tik tada, kai liga nustatoma laiku, todėl labai svarbu reguliariai lankytis pas savo šeimos gydytoją, o kilus įtarimams – atlikti kraujo tyrimą ŽIV ar hepatito C infekcijai nustatyti, ir jei virusas nustatomas, nedelsiant kreiptis pas gydytoją gastroenterologą arba infekcinių ligų gydytoją.
Medikų žinutė visuomenei išlieka paprasta – jei yra galimybė, reikia tikrintis, nes didžiausia rizika kyla ne tiems, kurie serga, o tiems, kurie apie savo ligą nežino.
*ECDC HIV/AIDS Surveillance in Europe 2025 – 2024 data
About the Author
