Gintaras Rinkevičius – vienas ryškiausių Lietuvos dirigentų, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyr. dirigentas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Daugiau nei keturis dešimtmečius scenoje praleidęs maestro šiandien vadovauja svarbiausiems klasikinės muzikos projektams Lietuvoje, diriguoja simfoniniams koncertams, operoms ir lieka viena svarbiausių figūrų šalies muzikiniame gyvenime. Tačiau pats dirigentas apie save kalba kur kas paprasčiau – ne apie titulus ar apdovanojimus, o apie darbą, atsakomybę ir kasdienį santykį su muzika.
Jaunatvišką maksimalizmą pakeitė patirtis
1988-aisiais G. Rinkevičius įkūrė Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kuris tapo vienu svarbiausių profesionalios muzikos kolektyvų šalyje. Per savo karjerą dirigentas dirigavo garsiausiose Europos koncertų salėse, dirbo su žymiais solistais, o 1994 metais tapo jauniausiu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Lietuvoje.
Vis dėlto pats maestro pripažįsta, kad požiūris į profesiją per metus stipriai pasikeitė.
„Gyvenimas yra permainingas – iš pradžių būna jaunatviškas maksimalizmas, po to atsiranda tam tikras patyrimas. Galbūt maksimalizmas turi išlikti, bet kartu jis keičiasi. Keičiasi keliai, kuriais tu pasieki rezultatą“, – sako G. Rinkevičius.
Anot dirigento, profesijoje svarbiausia ne vien rezultatas ar įvertinimai, o nuolatinis procesas – darbas, kuris niekada iki galo nesibaigia.
„Žinoma, yra malonu, kai tave įvertina. Pavyzdžiui, Nacionalinė premija, kurią gavau būdamas 34-erių, buvo tikrai nuostabus dalykas. Tai buvo labai stiprus emocinis momentas, kuomet net pradedi truputį kitaip žiūrėti į savo profesiją“, – prisimena maestro.
Muzika, nesibaigianti už repeticijų salės durų
Dirigentas neslepia, kad muzika jo gyvenime neegzistuoja kaip atskira darbo dalis. Net po ilgų repeticijų ar koncertų mintys dažnai grįžta prie partitūrų, kūrinių ir naujų interpretacijų.
„Kartais net po ilgos darbo dienos, užpildytos repeticijomis, vietoj poilsio atsiranda visai kitoks impulsas – atsiversti partitūrą, dar kartą peržvelgti kūrinį, prie jo sugrįžti. Ne iš pareigos, o greičiau iš vidinio poreikio“, – pasakoja G. Rinkevičius.
Nors dirigento gyvenimo tempas intensyvus, trumpam atsitraukti nuo muzikos jam padeda paprasti dalykai.
„Jei vis dėlto norisi trumpam atsitraukti, tuomet lieka paprasti žemiški dalykai – buvimas gamtoje, kuris bent trumpam leidžia sulėtinti tempą“, – sako dirigentas.
Svarbiausia – šeima
Šiandien maestro gyvenime susitinka skirtingi etapai – šalia jau suaugusių vaikų auga ir mažametis sūnus. Dirigentas pripažįsta, kad būtent šeima tampa svarbiausiu gyvenimo atskaitos tašku, nepriklausomai nuo profesinių pasiekimų ar įtempto grafiko.
Paklaustas, ką šiandien jam reiškia laimė, G. Rinkevičius atsako labai paprastai: „Kai viskas yra gerai šeimoje, visi sveiki.“
Patirtis filmavimo aikštelėje
Neseniai dirigentas išbandė ir netikėtą amplua – dalyvavo „Tele2“ naujos dainos klipo filmavime. Kaip pats sako, ši patirtis pareikalavo visai kitokio susitelkimo nei darbas scenoje.
„Buvo įdomu pabūti šiek tiek aktoriaus amplua, kuris pareikalavo visai kitokio susitelkimo nei dirigento darbas. Nors iš pirmo žvilgsnio šios sritys gali pasirodyti turinčios bendrų bruožų – emocijos, scenos pojūtis, ryšys su žiūrovu – iš tiesų jos remiasi skirtinga vidine logika, kitu jautrumu ir visai kita atsakomybe“, – pasakoja G. Rinkevičius.
Svajonės, kurios nesibaigia
Nepaisant ilgametės karjeros, dirigentas vengia kalbėti apie pasiektą finišą. Anot jo, žmogų pirmyn veda ne tik darbai, bet ir nuolatinis noras ieškoti kažko naujo.
„Jeigu žmogus neturi svajonių, tai gal jam jau laikas būtų eiti į pensiją ir žvejoti prie ežero. Nors ir tai gali būti svajonė – pagauti didelę žuvį“, – šypteli maestro.
Net ir po dešimtmečių scenoje G. Rinkevičiui svarbiausia išlieka ne garsūs titulai ar įvertinimai, o pats judėjimas – nuolatinis grįžimas prie muzikos, prie savęs ir prie dar neatrastų dalykų.
About the Author
