Tarptautinės žmogaus teisių sutartys laikomos universaliomis. Tačiau praktikoje jos skirtingose valstybėse taikomos nevienodai – dažniausiai dėl vadinamųjų išlygų. Įsivaizduokime situaciją: valstybė pasirašo tarptautinę sutartį, kuri garantuoja vyrų ir moterų lygybę. Atrodytų, viskas aišku: teisės įtvirtintos, apsauga veikia. Tuo pačiu metu ta pati valstybė prideda vieną sakinį: ši nuostata galios tik tiek, kiek neprieštarauja valstybės vidaus įstatymams ar religinėms normoms. Iš pirmo žvilgsnio – tik detalė. Praktikoje – esminis pokytis. Nors valstybė formaliai lieka sutarties dalyvė, reali apsauga tampa siauresnė. Būtent taip veikia vadinamosios išlygos.
Kaip aiškina Mykolo Romerio Universiteto (MRU) teisės krypties daktarė Aistė Augustauskaitė-Keršienė, išlyga iš esmės leidžia valstybei prisijungti prie tarptautinės sutarties, bet kartu nusibrėžti sutarties laikymosi ribas: „Paprasčiau tariant, valstybė tarsi pasako: mes prisijungiame prie šios sutarties, bet su tam tikromis sąlygomis pasirinkti, kiek taikysime sutartį, o kiek – ne.“
Sistema, kuri turėtų veikti, bet dažnai tyli
Tyrėja atkreipia dėmesį, kad dažniausiai tokios ribos brėžiamos jautriausiose srityse, susijusiose su socialiniu gyvenimu – šeima, santuoka, vaikų teisėmis – ten, kur susiduria tarptautinės žmogaus teisės ir vietinės tradicijos. Žmogaus teisės gali „susitraukti“ būtent ten, kur jos svarbiausios, kur tarptautinės apsaugos labiausiai reikia. Tad ir pasekmės čia labiausiai apčiuopiamos.
Dr. Aistė Augustauskaitė-Keršienė dalinasi realiu pavyzdžiu: Pakistanas, ratifikuodamas Pilietinių ir politinių teisių paktą, nusprendė numatyti, kad vyrų ir moterų lygybė bus užtikrinama tik tiek, kiek tai neprieštarauja nacionalinei teisei ir religiniams principams. Nors kitos valstybės „reiškė prieštaravimus ir pabrėžė, kad tokia išlyga kelia neaiškumą“, išlyga liko galioti. Teisininkė apibendrina: „Tokios plačios išlygos iš esmės sumažina tarptautinės apsaugos apimtį – apsauga de facto susilpnėja.“
Tokie pavyzdžiai kelia ne tik teisinį, bet ir politinį klausimą: kiek valstybės iš tiesų yra pasiryžusios laikytis prisiimtų įsipareigojimų, kai jie kertasi su vidaus prioritetais. Be to, kas turėtų ir galėtų tokias situacijas sustabdyti? Tarptautinė teisė (1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės) numato gana paprastą logiką: jei viena valstybė pateikia probleminę išlygą, kitos gali jai paprieštarauti. Taip sistema turėtų pati save „pasitaisyti“. Tačiau, kaip pastebi tyrėja, realybėje viskas – kur kas sudėtingiau. Valstybės dažnai nereaguoja. Kartais dėl to, kad trūksta išteklių, kartais – dėl politinių priežasčių. Nenoras gadinti santykių neretai nugali norą ginti teisinius principus. Formaliai toks tylėjimas gali būti laikomas sutikimu. Tačiau, anot mokslininkės, tai labiau diplomatinė nei teisinė pozicija: „Valstybės dažnai tyli ne todėl, kad sutinka, o todėl, kad taip paprasčiau.“ Būtent čia išryškėja viena iš praktinių sistemos silpnybių – valstybių reakcija į tokias išlygas dažnai būna ribota.
Anot dr. Aistės Augustauskaitės-Keršienės, sistema egzistuoja, bet ne visada veikia taip, kaip turėtų. Ir pasekmės – akivaizdžios: pralaimi ne valstybės, o žmonės. Kai išlygos lieka nepajudintos, žmogaus teisės gali likti tik deklaracija. Mokslininkė teigia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs: žmogaus teisės turi būti realiai veikiančios, o ne „teorinės ar iliuzinės“. Kitaip praranda savo prasmę: „Teisės turi veikti praktiškai, o ne tik būti parašytos popieriuje.“
Visgi „vykdymo spraga“ egzistuoja. Tyrėja dalinasi, kad net ir tada, kai pastebima, kad išlyga prieštarauja pačiai sutarties idėjai, nėra aiškaus būdo priversti valstybę ją atšaukti. Todėl tokios išlygos gali išlikti ilgai ir pamažu silpninti realią žmogaus teisių apsaugą.
Kur ieškoti sprendimų?
Ieškant sprendimų, atsiranda ir naujų idėjų. Viena jų, anot tyrėjos, – panaudoti dirbtinio intelekto galimybes. Įgalinus DI, sistemose galima būtų greičiau pastebėti problemines išlygas, jas palyginti ir išryškinti rizikas: „Kitaip nei valstybės, kurios dažnai tyli dėl politinių sumetimų, DI veiktų sistemingai ir nešališkai, be diplomatinio „patogaus tylėjimo“. Vis dėlto tai neišsprendžia esminio klausimo, ar valstybės bus pasirengusios reaguoti į tokius signalus.
Taigi vien pasirašyti sutartį neužtenka. Kol valstybės gali pasirinkti, kiek jos laikysis įsipareigojimų, o kitos – pasirinkti tylėti, žmogaus teisės lieka pažeidžiamos. Tad šiandien vis dažniau kyla dilema, ar turime universalią žmogaus teisių sistemą, ar tik jos iliuziją? Ir galbūt svarbiausias klausimas yra ne tai, kokios taisyklės egzistuoja, o tai, ar jos iš tiesų veikia.
Plačiau skaitykite čia
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Nuotrauka: mokslininkės asmeninis archyvas
