Autorius: Raul Eamets, banko „Bigbank“ vyriausiasis ekonomistas
Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau girdime apie atleidžiamus darbuotojus. Per pirmąjį šių metų ketvirtį apie numatomą didesnį darbuotojų atleidimą pranešė net 26 įmonės, įspėti 1 205 darbuotojai. Natūralu, kad matome vis didesnį baiminimąsi, jog prasideda krizė.
Žvelgiant į Lietuvos ekonomikos rodiklius, ryškaus pavojaus signalo kol kas nematyti. Lietuvos banko pateiktos ekonomikos augimo prognozės išlieka gana tvirtos, darbo rinka, nors ir ne tokia įkaitusi kaip prieš kelerius metus, negriūva.
Tačiau tai nereiškia, kad visi sektoriai laikosi vienodai gerai. Tai, kas vyksta dabar, yra susiję su skirtingų Lietuvos sektorių prisitaikymu prie naujos ekonominės realybės.
Eksportuojančioms įmonėms sunkiausia ten, kur silpsta jų klientai
Vienas aiškiausių spaudimo šaltinių – eksporto rinkos. Kai kurios Lietuvos įmonės yra glaudžiai susijusios su užsienio šalių ekonomikomis. Jei jose mažėja paklausa, Lietuvos gamintojai tai pajunta iš karto.
Pavyzdžiui, baldų pramonė ilgą laiką veikė itin sėkmingai, tačiau šio sektoriaus rezultatai priklauso nuo užsienio vartotojų ir nekilnojamojo turto pardavimų. Kai Vokietijoje ar Skandinavijoje vartotojai tampa atsargesni, mažėja ir baldų paklausa. Tuomet Lietuvos įmonėms tenka mažinti gamybą, peržiūrėti sąnaudas, kartais – ir darbuotojų skaičių.
Panašus spaudimas matomas Lietuvai itin svarbiame transporto ir logistikos sektoriuje. Iš pradžių smogė drastiškai sumažėję krovinių Rytų kryptimi srautai. Dabar prisideda degalų kainos svyravimai ir didėjančios darbo sąnaudos. Transportas yra labai jautrus sąnaudoms: jei degalų kaina, atlyginimai ir finansavimo kaina auga, o klientai nenori mokėti daugiau, įmonių maržos greitai susitraukia.
Informacinių technologijų ir finansų sektoriuose problema kitokia
Tiesa, viešojoje erdvėje daugiausiai dėmesio dažnai sulaukia atleidimai informacinių technologijų (IT) ar finansinių technologijų sektoriuose. Tačiau čia priežastys kiek kitokios nei tradicinėje pramonėje.
Lietuvoje IT ir finansinių technologijų įmonės pastaraisiais metais augo labai greitai. Žmonės buvo samdomi tikintis, kad paklausa ir finansavimas toliau didės. Tačiau kai kapitalas tampa sunkiau pasiekiamas, investuotojai reikalauja aiškaus kelio į pelningumą ir dalis įmonių pradeda mažinti išlaidas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir kitose didžiosiose technologijų rinkose atleidimų banga vis dažniau siejama su dirbtiniu intelektu. Technologijų įmonės mažina komandas ir vis dažniau teigia, kad turėdamos mažiau žmonių gali padaryti daugiau. Ypač didelį spaudimą patiria paprastesnės programuotojų, klientų aptarnavimo ir administravimo pozicijos.
Lietuvoje šis procesas dar nėra toks ryškus, bet būtų klaida manyti, kad jis mūsų nepasieks. Mažesnėse rinkose technologiniai pokyčiai paprastai ateina šiek tiek vėliau, bet jie vis tiek ateina. Didžiausią spaudimą pirmiausia pajus žmonės, kurie tik pradeda karjerą ir atlieka paprastesnes užduotis.
Skirtumas tarp Lietuvos ir JAV yra tas, kad JAV dirbtinis intelektas jau tapo vienu iš dažniau minimų atleidimo paaiškinimų, o Lietuvoje kol kas labiau veikia sąnaudų, eksporto rinkų, reguliavimo ir struktūrinio prisitaikymo veiksniai.
Kodėl vienu metu darbuotojai ir atleidžiami, ir jų trūksta?
Įdomu tai, kad vienos įmonės atleidžia žmones, o kitos skundžiasi, kad neranda darbuotojų. Tačiau tai yra įprasta struktūrinio nedarbo problema.
Svarbu suprasti, kokie žmonės netenka darbo ir kokių žmonių ieško įmonės. Jei atleidžiami administracijos, paprastesnių finansinių operacijų ar klientų aptarnavimo darbuotojai, tai nereiškia, kad jie iš karto galėtų tapti inžinieriais, programuotojais ar sveikatos priežiūros specialistais. Švietimo sistema visada juda lėčiau nei darbo rinka.
Čia svarbus ir psichologinis pokytis. Ilgą laiką žmonės tikėjosi, kad, įgiję profesiją, galės pagal ją dirbti visą gyvenimą. Kai kuriose srityse tai dar įmanoma, pavyzdžiui, medicinoje ar švietime. Tačiau daugumoje profesijų šis modelis nyksta.
Technologijos, reguliavimas, geopolitika ir vartotojų elgsena keičia paklausą greičiau, nei prie to spėja prisitaikyti tradicinės studijų programos. Todėl vis daugiau žmonių turės bent kelis kartus per gyvenimą grįžti mokytis.
Dabartinis aukštojo mokslo modelis, pagal kurį žmogus trejus ar penkerius metus mokosi vienos srities, o paskui tikisi, kad šių žinių pakaks ilgam laikui, tampa per daug nelankstus. Reikėtų pradėti domėtis trumpesnėmis ir praktiškesnėmis mokymosi formomis.
Ar Lietuvos gyventojams reikėtų baimintis?
Bendras nedarbo lygis Lietuvoje kol kas atrodo gana stabiliai. Ekonomika auga, atlyginimai vis dar kyla, o kai kuriuose sektoriuose darbuotojų trūkumas išlieka. Tačiau pavieniai atleidimai rodo, kad ekonomika pereina į kitą etapą.
Tas etapas bus mažiau palankus įmonėms, kurios remiasi pigiu darbu ir pigia energija. Jis bus sudėtingesnis darbuotojams, kurių užduotis galima lengvai automatizuoti. Tačiau jis gali būti palankus tiems, kurie geba kurti didesnę pridėtinę vertę, mokytis, prisitaikyti ir naudoti technologijas savo darbui tobulinti.
Geriausias saugiklis ateityje yra ne tik santaupos, bet ir gebėjimas išlikti reikalingam darbo rinkoje. Tai reiškia, kad reikia nuolat galvoti, ar turimi įgūdžiai bus reikalingi po trejų ar penkerių metų. Lietuvos žmonės, verslas ir pati valstybė turi pasiruošti, kol darbo rinkos pokyčiai dar pernelyg neįsibėgėjo.
About the Author
