Į mokyklą ateiname mokytis ir išmokti. Pastaraisiais metais ŠMSM sudaromos bendrosios ugdymo programos kalba apie kompetencijų ugdymą. Galiojančioje Bendrojo ugdymo programos redakcijoje įvardintos šios kompetencijos: pažinimo, kultūrinė, komunikavimo, skaitmeninė, kūrybiškumo, pilietiškumo ir į vieną sujungta socialinė, emocinė bei sveikos gyvensenos kompetencija.
Garsiai kalbama apie ateities kompetencijas, akcentuojant technologijų svarbą, dirbtinio intelekto įsitvirtinimą ir vaikų rengimą darbo rinkai vos ne nuo mokyklos suolo. Tačiau ar ateities kompetencijos – tik technologijos? Juk niekas nežinome, kokių technologijų turėsime ir mokėsime jomis naudotis po metų, ką jau kalbėti apie dešimtmečius.
Mokyklai formuojama užduotis lavinti bendrąsias kompetencijas. Visko žinoti neįmanoma, visų žinių į galvas nesusidėsime, o ir nereikia, kai šalia – bendrųjų ir specializuotų informacijos šaltinių klodai. Tačiau tam, kad galėtume ieškoti atsakymų, pirmiausia reikia mokėti užduoti klausimą, o tam būtinos bazinės žinios, kurias įgyjame mokykloje ir universitete.
Mokyklos uždavinys bendriausia prasme – paruošti augantį žmogų brandai. Mūsų sėkmė gyvenime ir gebėjimas funkcionuoti šeimoje, bendruomenėje bei visuomenėje priklauso ir nuo išsilavinimo, ir nuo bendrųjų kompetencijų – nuo to, kiek gebame bendradarbiauti, komunikuoti, būti pilietiški, empatiški ir kūrybiški kasdieniuose pasirinkimuose.
2022–2023 metų EBPO tyrimo (1), kuriame vertinti 16–65 metų gyventojų, jau nebesimokančių jokiose ugdymo įstaigose, raštingumo, skaičiavimo ir adaptyvaus problemų sprendimo gebėjimai, rezultatai Lietuvai turėjo būti itin nemalonūs. Iš 36 šalių lietuvių skaičiavimo įgūdžiai yra antri nuo galo, o bendro raštingumo ir adaptyvaus problemų sprendimo gebėjimai – paskutinėje vietoje. Dar liūdniau, kad lyginant su ankstesniu, 2014-2015 metų tyrimu, geriausiai pasirodžiusiųjų dalis sumažėjo, o prasčiausi rezultatai tapo dažnesni.
Kodėl taip yra? Ar kaltas nepakankamas švietimo finansavimas, per trumpa mokymosi trukmė ar per mažai pamokų baziniams dalykams? Greičiausiai – ne. Pastaraisiais metais viešųjų finansų dalis švietimui Lietuvoje augo ir net lenkia ES vidurkį (2). Pagal 2023 metų duomenis Estija, Švedija, Lietuva ir Latvija buvo lyderės, skyrusios apie 14 proc. viešųjų finansų švietimui, kai ES vidurkis nesiekė 10 proc.
Mūsų mokiniai mokosi daugiau valandų nei ES vidurkis (3) – tiek pradinėje, tiek pagrindinėje mokykloje. Daugiau laiko skiriama matematikai, skaitymui, rašymui ir teksto suvokimui. Atostogų taip pat turime apie 17 savaičių per metus, kai ES vidurkis siekia apie 13,5 savaitės. Taigi mokomės ilgiau, atostogaujame daugiau, švietimo finansavimas auga. Ir vis dėlto bendri raštingumo rodikliai išlieka kuklūs.
Analizuojant EBPO duomenis matyti dar viena problema – Lietuva pirmauja ir pagal mokytojų pasitraukimą iš profesijos (4). 2022–2023 metais daugiau kaip 12 proc. pedagogų paliko darbą mokyklose. Kodėl mokytojai palieka mokyklas (jei ne dėl išėjimo pensiją) Lietuvoje nėra klausiama. Darbo užmokestis čia greičiausiai yra tik viena iš priežasčių, ir tikrai ne pagrindinė.
Nuolatinės švietimo reformos ir formalizavimas verčia mokyklų vadovus ir mokytojus vis daugiau laiko skirti ataskaitoms ir planams. Besikeičiantis ugdymo turinys kelia iššūkių ir vaikams, ir mokytojams, o aukšti lūkesčiai, nepasitikėjimas mokytojo darbu ir mokymosi nuvertinimas situacijos nepalengvina.
Mokytojo darbas yra intensyvus ir keliantis daug įtampos. Profesinio stabilumo ir pasitikėjimo stoka tos įtampos nemažina. Neseniai nuskambėjusi istorija Alytaus gimnazijoje, o tikėtina ir daugelyje kitų mokyklų, parodė gana kuklius mūsų gebėjimus spręsti konfliktus, bendradarbiauti ir ieškoti sprendimų.
Technologinės ir dirbtinio intelekto kompetencijos svarbios, tačiau jomis naudotis išmoksime tada, kai jų prireiks, jei prieš tai mokykloje būsime išmokę analizuoti ir suprasti informaciją, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo. Darbo kultūra mokyklose tiesiogiai lemia ir mokymosi kultūrą, ir visuomenės bendrabūvio kokybę.
Išsilavinusių ir kompetentingų pedagogų yra ir, tikiu, bus. Svarbu gebėti prisitaikyti prie mokslo ir technologijų pokyčių, bet ne mažiau svarbu išlikti kolegiškais ir geranoriškais, empatiškais, ir pasitikinčiais vieni kitais. Ir mokyklos, ir visuomenės kokybiniam pokyčiui reikia strateginės kantrybės, gebėjimo matyti tolimus tikslus ir judėti jų link gerokai ilgiau nei trunka politinės kadencijos. Pasitikėkime mokykla ir jos gebėjimu mokytis ir mokyti.
Autorius: Vilija Railaitė – Apvalaus Kvadrato Direktorė
Nuorodos į šaltinius:
1 www.oecd.org/en/publications/survey-of-adults-skills-2023-country-notes_ab4f6b8c-en/lithuania_1b6cddce-en.html#title-5ca84aa09a
2 European Commission: Directorate-General for Education, Youth, Sport and Culture, Investing in education 2025, Publications Office of the European Union, 2025, https://data.europa.eu/doi/10.2766/3311714
3 www.oecd.org/en/publications/education-at-a-glance-2025_1a3543e2-en/lithuania_b4b81fd6-en.html#title-d9bcb08275
4 www.oecd.org/en/publications/education-at-a-glance-2025_1a3543e2-en/lithuania_b4b81fd6-en.html#title-1b62b9aabf
About the Author
