Klaipėdos uostas yra vienintelis neužšąlantis Lietuvos uostas ir vienas svarbiausių transporto mazgų Rytų Baltijos regione. Kasdien čia juda įvairių tipų laivai – nuo keleivinių ir krovininių iki tanklaivių, todėl užtikrinti saugų laivų eismą yra vienas svarbiausių uosto veiklos prioritetų. Intensyvi laivyba, siauresnės kanalo vietos ir prie krantinių stovintys dideli laivai navigacijos specialistams kelia iššūkių, kuriems spręsti būtinos ne tik žinios bei patirtis, bet ir pažangios technologijos.
Šiai temai nagrinėti bakalauro baigiamąjį darbą skyrė Jūrų laivavedybos studijų programos absolventė Kamilija Būdvytytė, apdovanota Klaipėdos pramonininkų asociacijos stipendija už Klaipėdos miestui reikšmingą tyrimą. Darbe „Laivų saugaus prasilenkimo su prie krantinių stovinčiais laivais Klaipėdos uoste analizė, remiantis tarptautinių ir vietinių institucijų rekomendacijomis bei taisyklėmis“ ji nagrinėjo, kaip praplaukiančio laivo greitis ir atstumas iki prie krantinės stovinčio laivo veikia navigacinį saugumą.
Pasitelkusi pažangų navigacinį treniruoklį ir skaitmeninį modeliavimą, K. Būdvytytė analizavo įvairius laivų prasilenkimo scenarijus, vertino jų poveikį švartavimo sistemoms ir bendram saugumui. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad net ir palyginti nedideli greičio ar atstumo pokyčiai gali turėti reikšmingą įtaką saugiam laivų judėjimui ir padėti priimti efektyvesnius sprendimus organizuojant eismą Klaipėdos uoste.
Nors gali atrodyti, kad didžiausia rizika kyla judantiems laivams, pasak VILNIUS TECH absolventės, pavojų patiria ir prie krantinių stovintys laivai. Praplaukiantis laivas sukelia bangas, vandens sroves ir slėgio pokyčius, galinčius paveikti stovintį laivą. Dėl šių hidrodinaminių reiškinių laivas gali būti traukiamas prie praplaukiančio laivo arba stumiamas nuo krantinės, o švartavimo lynams ir krantinės atmušams tenka papildomos apkrovos. Ypač jautrios tokios situacijos tampa tada, kai prie krantinės stovi tanklaiviai.
„Atlikdama tyrimą daug dėmesio skyriau veiksniams, kurie lemia saugų laivų prasilenkimą. Vieni svarbiausių yra laivo greitis, atstumas tarp laivų, jų dydis ir grimzlė, kanalo plotis bei gylis. Ne mažiau reikšmingos ir oro sąlygos: vėjas, srovės ir matomumas. Pagrindinis principas yra paprastas – kuo didesnis laivo greitis, tuo didesnis turi būti saugus atstumas iki prie krantinės stovinčio laivo“, – pažymi K. Būdvytytė.
Siekdama įvertinti šių veiksnių poveikį, ji pasitelkė modernias technologijas. Tyrimas buvo atliktas naudojant navigacinį treniruoklį „Wärtsilä TRANSAS NTPro 6“, kuriame buvo atkurtas Klaipėdos uosto kanalas. Modeliuojant skirtingas situacijas buvo analizuojamas „Ro-Ro“ laivo prasilenkimas su prie krantinės stovinčiu tanklaiviu, keičiant plaukimo greitį ir atstumą tarp laivų.
Skaitmeninis modeliavimas, autorės teigimu, leido pamatyti kur kas daugiau nei teoriniai skaičiavimai. Treniruoklyje buvo galima įvertinti ne tik hidrodinamines jėgas, bet ir tai, kaip laivą veikia vėjas, srovės, ribotas gylis ar pakitęs valdomumas. Tokios simuliacijos suteikia galimybę saugiai išbandyti įvairius scenarijus, kuriuos tikromis sąlygomis būtų sudėtinga ar net pavojinga atlikti.
„Vienas įdomiausių tyrimo atradimų buvo tai, kad net ir nedideli greičio ar atstumo pokyčiai gali reikšmingai paveikti švartavimo lynų apkrovas. Didžiausios apkrovos buvo užfiksuotos ne laivams artėjant ar tolstant vienam nuo kito, bet tada, kai jie buvo lygiagrečiai vienas su kitu, šalia. Pavyzdžiui, kai laivas plaukė 8 mazgų greičiu ir vos 50 metrų atstumu nuo tanklaivio, didžiausia vieno lyno apkrova siekė 7,2 tonos jėgos. Sumažinus greitį iki 4 mazgų arba padidinus atstumą iki 120 metrų, apkrovos mažėjo kelis kartus. Šie rezultatai aiškiai parodė, kad mažesnis greitis ir didesnis atstumas labai prisideda prie saugumo“, – pasakoja VILNIUS TECH absolventė.
Pasak jos, atlikto tyrimo išvados gali būti naudingos ne tik moksliniams tyrimams, bet ir praktinei Klaipėdos uosto veiklai. Jos gali padėti tiksliau nustatyti saugaus plaukimo greičius skirtingose uosto vietose, tobulinti laivų eismo organizavimo procedūras, rengti locmanų ir laivų tiltelių komandų mokymus. K. Būdvytytė taip pat siūlo svarstyti situacinio greičio ribojimo taikymą vietose, kuriose laivai praplaukia ypač arti prie krantinių stovinčių tanklaivių.
Šiandien saugią laivybą užtikrina gausybė išmaniųjų technologijų. Laivuose naudojamos elektroninės navigacijos sistemos, radarai, automatinės identifikavimo sistemos (AIS), elektroniniai žemėlapiai ir įvairūs ryšio sprendimai. Uosto veikloje svarbų vaidmenį atlieka Laivų eismo tarnyba, kuri realiuoju laiku stebi laivų judėjimą ir koordinuoja jų veiksmus.
„Ateities uostai taps vis labiau panašūs į išmaniąsias transporto sistemas. Dirbtinis intelektas (DI), automatizuotos eismo valdymo platformos ir vadinamieji skaitmeniniai dvyniai padės tiksliau prognozuoti galimas rizikas, parinkti saugiausius maršrutus ir optimizuoti laivų judėjimą. Vis dėlto net ir technologijoms sparčiai tobulėjant, svarbiausias vaidmuo išliks žmogui – locmanui, kapitonui ar eismo valdymo specialistui, kuris kritinėse situacijose priims galutinį sprendimą“, – dalijasi K. Būdvytytė.
VILNIUS TECH absolventės atliktas tyrimas parodė, kad šiuolaikinė laivyba neatsiejama nuo pažangių technologijų, tačiau saugumą vis dar lemia žmogaus gebėjimas priimti atsakingus sprendimus. Šis darbas atskleidžia, kaip mokslo žinios, skaitmeninis modeliavimas ir inovacijos gali prisidėti prie saugesnės bei efektyvesnės uostų veiklos ateityje.
