Prieš trejus metus Kaunas pasiekė pergalę – unikali tarpukario modernizmo architektūra oficialiai įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šis įvertinimas atvėrė miestui pasaulio duris, o nuosekliai atgimstantys pastatai kasdien dovanoja miestiečiams estetinį pasididžiavimą. Visgi, pastaruoju metu Kauno architektų bendruomenėje ir savivaldoje verda aistros dėl Kultūros paveldo departamento (KPD) užsakymu rengiamo Naujamiesčio specialiojo plano.
Tarpukariu Kaunas siekė augti į aukštį, formuoti modernų, tankų ir didmiesčio ambicijas atspindintį centrą. Šiandien kalbama apie būtinybę šį augimą riboti. Prieš bemaž šimtmetį aukštesni pastatai buvo laikomi miesto pažangos ženklu. Dabar mėginama įrodyti, kad būtent mažesnis aukštingumas padės išsaugoti Kauno savitumą. Miesto identitetą kuria ne vien pastatų aukštis – jį formuoja architektūros kokybė, pagarba aplinkai ir gebėjimas suderinti istorinį paveldą su šiuolaikinio miesto poreikiais.
Kai apsauga virsta sąstingiu: tarpukario pamoka dabarčiai
Pasak architektės ir paveldosaugos ekspertės Jūratės Juozaitienės, dabartinės dokumento gairės kelia nerimą ne dėl paties siekio saugoti, o dėl to, kad jos gali užkirsti kelią gyvai miesto evoliucijai – paversti miesto širdį sustingusiu, tuščiu muziejumi ir atimti iš šių dienų kūrėjų teisę palikti savo laikmečio pėdsaką.
„Šiandien architektų pokalbiai sukasi apie Kauno naujamiesčio specialųjį planą. Prie šio dokumento jau buvo dirbta prieš dešimtmetį – įdėta daug darbo, atlikta gilių tyrimų, tačiau tuomet procesas sustojo ties koncepcijos riba. Nors teisinės galios tas dokumentas neturėjo, projektų derintojai juo rėmėsi iki šiol.
Pats siekis pagaliau sukurti pilnavertį specialųjį planą yra labai sveikintinas, tačiau jis privalo remtis tikrosiomis vertingosiomis savybėmis. Dabar matome pavojingą prieštarą: tai, kas turėtų branginti ir puoselėti mūsų miesto sielą, gali nustumti jį į gilią stagnaciją“, – nuogąstauja J. Juozaitienė.
Nors plane iškelti kilniai skambantys tikslai – apibrėžti ribas, nustatyti vertingųjų savybių apsaugos reikalavimus ir numatyti tvarkymo kryptis – tiek miesto savivalda, tiek architektai pasigenda gyvos ateities vizijos. Architektų bendruomenės įsitikinimu, kiekvienas laikmetis turi teisę įrašyti savo eilutę miesto istorijoje, o pasirinkta pernelyg kategoriška draudimų kryptis palieka per mažai erdvės architektūrinei išminčiai.
„Rengiant tokio masto strateginį dokumentą, negalima apsiriboti vien sausa teorija ir ignoruoti jau veikiančių planavimo dokumentų. Čia būtina stipri patyrusių praktikų, urbanistų ir planuotojų sinergija, jaučianti gyvą miesto pulsą“, – pabrėžia architektė.
Į UNESCO atvedė drąsa, o ne baimė keistis
J. Juozaitienė įsitikinusi, kad siūlomos gairės ne tik dubliuoja esamus reglamentus, bet ir suriša rankas kūrėjams – nuo nepagrįstų aukštingumo ribojimų iki perteklinių reikalavimų kiekvienai detalei. Ji kviečia prisiminti pačią Kauno modernizmo prigimtį.
„Noriu priminti paprastą, bet esminę tiesą: į UNESCO paveldo sąrašą patekome ne todėl, kad bijojome pokyčių, o todėl, kad buvome beprotiškai drąsūs. Tarpukariu kūrėme modernią, veržlią europietišką sostinę. Norėjome būti vakarietiški, drąsiai nėrėme į modernizmą ir sukūrėme tai, kas nepavyko nei prancūzams, nei belgams, nei vokiečiams – pasaulinę architektūros kryptį supynėme su savo tautiniu kodu: tulpelėmis, rūtelėmis, tautinių juostų motyvais. Tai ir yra mūsų unikalumas“, – dalijasi J. Juozaitienė.
Pasak ekspertės, tarpukario architektūra neturėtų tapti neliečiama ikona po stikliniu gaubtu – ji privalo būti mūsų mokykla. Iš jos mokydamiesi pagarbos kontekstui, masteliui ir kokybei, šiandienos architektai turi kurti naująjį XXI amžiaus paveldą.
„Specialusis planas turi atverti galimybes, o ne užrakinti miestą. Saugokime tikrąsias vertybes, o ne atsitiktinius sandėliukus, beverčius sovietmečio intarpus ar bet kokius šlaitinius stogus. Naujamiesčio vidiniuose kvartaluose apstu architektūrinio balasto – jį sutvarkius ir prikėlus šiuolaikinei architektūrai, tarpukario perlai tik dar ryškiau sužibėtų. Mums reikia gyvybės ir žmonių, nes tuščias muziejus miesto centre niekam nereikalingas“, – įsitikinusi architektė.
Ji atkreipia dėmesį, kad centro tankinimas ir įveiklinimas yra neišvengiamas gyvybingo miesto bruožas, kurį dar labiau paspartins netrukus per Nemuną ir Nerį tiesiami pėsčiųjų tiltai, sujungsiantys Nemuno salą su Žemąja Freda bei Senamiestį su Vilijampole.
„Dar viena skaudi rengiamo plano klaida – bandymas suvienodinti reikalavimus pagrindinei ir apsaugos zonoms. Buferinė zona tam ir egzistuoja, kad joje galiotų kitoks, lankstesnis režimas. Tai gyvybiškai svarbu naujam gyvenimui bundančiai Žemajai Fredai. Kai vizualiniai koridoriai jau yra apsaugoti bendrajame plane, kištis į kiekvieną sklypą atskirai tampa pertekliniu stabdžiu, galinčiu sustabdyti bet kokią natūralią Kauno plėtrą“, – pastebi J. Juozaitienė.
Kvietimas dialogui: kartu auginti miestą
Kaunas jau ne vienerius metus rodo pavyzdį visai Lietuvai, kaip meilė paveldui virsta realiais darbais. Nuo 2015-ųjų veikianti „Paveldotvarkos“ programa jau padėjo atgimti pustrečio šimto pastatų, o į miesto veido gražinimą investuota per 5,8 mln. eurų. Ši iniciatyva apima ne tik UNESCO teritoriją, bet ir dešimtis kitų miestui svarbių gatvių bei alėjų, įrodydama, kad tikslinga parama skatina savininkus puoselėti savo turtą.
Kaip gražiausius darnios atgimties pavyzdžius J. Juozaitienė išskiria atnaujintą „Versalio“ viešbutį, Miko Petrausko scenos menų mokyklos padalinį, legendinę Kauno sporto halę bei Kauko laiptus: „Tai gyvi įrodymai, ką gali nuveikti išmintinga „Paveldotvarkos“ programa. Su dideliu smalsumu ir viltimi laukiu, kokie pokyčiai netrukus sužydės Aleksote, Žemojoje Fredoje.“
Architektės akimis, Kaunas jau subrendo tam, kad gebėtų derinti pagarbą praeičiai su šiuolaikine architektūrine drąsa.
„Kaunas jau šiandien kuria ateities paveldą. Dabartinis miesto proveržis iš tiesų vertas ateityje tapti saugomu. Tikiu, kad Lietuvoje jau auga ir kuria architektų karta, gebanti jautriai, išmintingai ir talentingai projektuoti Kauno UNESCO erdvėse. Specialusis planas miestui yra reikalingas, bet jis neturi būti kuriamas už uždarų durų, atsiribojus nuo paties Kauno ir jo kūrėjų. Nė vienas mūsų neprieštarauja modernizmo paveldo apsaugai – mes visi norime jį išsaugoti. Tačiau tik atvirame dialoge, išgirdus vieniems kitus, rasime tą aukso vidurį, kuris leis miestui kvėpuoti, augti ir kurti savo naująją istoriją“, – apibendrina J. Juozaitienė.
