2026 m. lapkričio 5 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Žmogui, kuris gydosi priklausomybę, vien medicininės pagalbos dažnai nepakanka. Ne mažiau svarbu, kas vyksta vėliau – ar jis gali tęsti reabilitaciją, ar sulaukia pagalbos grįždamas į šeimą, mokyklą, darbą ir savarankišką gyvenimą. Lietuvoje šios pagalbos grandys vis dar nepakankamai susietos, o ilgalaikių paslaugų prieinamumas neretai priklauso nuo gyvenamosios vietos, amžiaus ar Europos Sąjungos projektų finansavimo. Ypač jautri išlieka vaikų ir paauglių padėtis.
Seimo Priklausomybių prevencijos komisija, vadovaujama prof. dr. Sauliaus Čaplinsko, nagrinėjo priklausomybės ligų reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų prieinamumą, finansavimo tęstinumą ir pagalbos vaikams bei paaugliams plėtros galimybes.
Posėdyje dalyvavo atsakingų ministerijų, Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC), Europos socialinio fondo agentūros (ESFA), Lietuvos kalėjimų tarnybos, priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės bei kitų institucijų atstovai.
Komisijos pirmininkas prof. dr. S. Čaplinskas pabrėžė, kad priklausomybės ligų problema negali būti sprendžiama fragmentiškai, nes žmogaus kelias prasideda nuo prevencijos, tęsiasi per gydymą ir turi baigtis sėkminga reintegracija į visuomenę. Pasak jo, būtina matyti visą pagalbos grandinę ir užtikrinti, kad žmogus „nepasimestų tarp skirtingų sistemų“.
Posėdis buvo 2026 m. balandžio 10 d. komisijos išvažiuojamajame posėdyje pradėtos diskusijos tęsinys. Tuomet, apsilankius reabilitacijos bendruomenėje „Nugalėtojų akademija“, išryškėjo ilgalaikio finansavimo, paslaugų tęstinumo ir pagalbos nepilnamečiams problemos, todėl šįkart siekta ne tik aptarti esamą situaciją, bet ir susitarti dėl konkrečių atsakingų institucijų veiksmų.
Komisijos pirmininkas prof. dr. Saulius Čaplinskas pabrėžė, kad žmogui gydymas, reabilitacija ir reintegracija yra vienas nenutrūkstamas sveikimo procesas, todėl valstybės atsakomybė negali baigtis suteikus medicininę paslaugą – būtina sudaryti sąlygas ilgalaikiam sveikimui, socialinei integracijai ir visapusiškam sugrįžimui į visuomenę.
Pagalbos sulaukia daugiau žmonių, tačiau vien skaičių augimo nepakanka
Komisijai pateikti duomenys rodo nuosekliai augantį priklausomybių gydymo, psichosocialinės reabilitacijos ir tęstinės pagalbos paslaugų poreikį. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, 2022 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis apmokamas paslaugas dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir susijusių sutrikimų gavo 18 596 asmenys, o 2025 m. jų skaičius išaugo iki 19 907. Per tą patį laikotarpį stacionarinės psichosocialinės reabilitacijos paslaugų gavėjų skaičius padidėjo daugiau kaip tris kartus – nuo 226 iki 680 asmenų.
Augantis poreikis ypač pastebimas tarp vaikų ir paauglių. Sveikatos apsaugos ministerijos pateiktais duomenimis, PSDF lėšomis apmokamas paslaugas gavusių nepilnamečių skaičius padidėjo nuo 271 asmens 2022 m. iki 464 asmenų 2025 m. Daugiausia problemų šioje amžiaus grupėje nustatoma dėl kelių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, taip pat alkoholio ir tabako vartojimo. Tuo pačiu metu Respublikinio priklausomybės ligų centro duomenys rodo, kad šio centro pagalbą gavusių vaikų ir paauglių skaičius per ketverius metus išaugo daugiau nei du kartus – nuo 419 asmenų 2022 m. iki 984 asmenų 2025 m.
Vis dėlto šie duomenys savaime nereiškia, kad priklausomybių paplitimas visuomenėje išaugo tokiu pačiu mastu. Augančius skaičius gali lemti ir geresnis priklausomybių atpažinimas, plečiamas paslaugų tinklas, didesnis visuomenės informuotumas bei didėjantis žmonių pasiryžimas kreiptis pagalbos. Tačiau jie neabejotinai rodo, kad specializuotų paslaugų poreikis išlieka didelis ir toliau auga.
Komisija taip pat atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje nėra vieningos sistemos, kuri leistų stebėti visą žmogaus pagalbos kelią. Sveikatos priežiūros įstaigos, socialinių paslaugų teikėjai, savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos kaupia skirtingus duomenis, todėl sudėtinga įvertinti, ar žmogus po gydymo sulaukė tęstinės pagalbos, ar dalyvavo reabilitacijos programose, ar sėkmingai grįžo į mokslą, darbo rinką ir visuomeninį gyvenimą. Komisijos vertinimu, būtina vertinti ne tik suteiktų paslaugų apimtis, bet ir jų tęstinumą, efektyvumą bei ilgalaikius rezultatus, kartu užtikrinant tinkamą asmens duomenų apsaugą.
Pagalba vaikams ir paaugliams: ne tik gydymas, bet ir saugus grįžimas į gyvenimą
Ypač daug dėmesio posėdyje skirta nepilnamečiams, susiduriantiems su žalingu psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu ir kitomis priklausomybėmis. Eksperimentuojantiems ar nereguliariai psichoaktyviąsias medžiagas vartojantiems jaunuoliams skirtos ankstyvosios intervencijos programos, o sudėtingesniais atvejais pagalbą teikia psichikos sveikatos centrai, vaikų ir paauglių psichiatrai, RPLC ir kitos gydymo įstaigos. 2025 m. ankstyvosios intervencijos programa buvo vykdoma 55 iš 60 savivaldybių, ją baigė 1 257 jaunuoliai.
Posėdyje taip pat pažymėta, kad auga ne tik priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų, bet ir lošimų bei kitų elgesio priklausomybių mastas. Aušra Širvinskienė, Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorė, taip pat atkreipė dėmesį, kad vis dažniau susiduriama su kelių medžiagų vartojimu bei skaitmeninių priklausomybių problemomis.
Tačiau ne visiems jaunuoliams pakanka ankstyvosios intervencijos ar ambulatorinių konsultacijų. Kai priklausomybę lydi psichikos sveikatos sunkumai, sudėtingi šeimos santykiai ar nesaugi socialinė aplinka, reikalinga intensyvesnė ir ilgiau trunkanti pagalba.
Diskusijos metu konstatuota, kad Lietuvoje yra sukurta priklausomybės ligų gydymo ir psichosocialinės pagalbos sistema vaikams ir paaugliams, tačiau po gydymo ir psichosocialinės reabilitacijos vis dar trūksta nuoseklių socialinės reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų. Tiek Respublikinis priklausomybės ligų centras, tiek ministerijų atstovai atkreipė dėmesį, kad viena silpniausių sistemos grandžių išlieka nepilnamečio grįžimas po gydymo į įprastą gyvenamąją aplinką.
Net ir sėkmingai baigęs gydymo ar reabilitacijos programą, paauglys gali vėl atsidurti tarp psichoaktyviąsias medžiagas vartojančių bendraamžių, susidurti su šeimos konfliktais ar neturėti pakankamos suaugusiųjų paramos. Todėl siekiant ilgalaikių rezultatų būtina užtikrinti ne tik medicininę priežiūrą, bet ir socialinę reabilitaciją, darbą su šeima, pagalbą tęsiant mokslą, atkryčių prevenciją bei saugesnės socialinės aplinkos kūrimą. Komisijos pirmininkas prof. dr. Saulius Čaplinskas pabrėžė, kad tarp gydymo pabaigos ir tolesnės pagalbos pradžios neturi atsirasti pertraukos, o pagalbos sistema turi prisitaikyti prie vaiko ir šeimos poreikių, o ne versti juos savarankiškai ieškoti kelio tarp skirtingų įstaigų.
Posėdyje taip pat atkreiptas dėmesys į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyvas stiprinti pagalbos tęstinumą vaikams ir paaugliams. Nuo 2024 m. Socialinių paslaugų kataloge reglamentuota nauja paslauga – psichologinė ir socialinė reabilitacija vaikams bendruomenėje, skirta socialinę riziką patiriantiems vaikams po gydymo ar susiduriantiems su žalingu psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu. Paslauga teikiama vaiko gyvenamojoje aplinkoje arba socialinių paslaugų įstaigoje, apima psichologinę pagalbą, socialinių įgūdžių ugdymą, atkryčių prevenciją, darbą su šeima, dienos užimtumą ir individualaus pagalbos plano įgyvendinimą.
Vis dėlto komisijos posėdyje pažymėta, kad šios paslaugos plėtra vyksta lėtai. Šiuo metu Lietuvoje yra patvirtintos tik dvi psichologinės ir socialinės reabilitacijos vaikams bendruomenėje programos, o Valstybės duomenų agentūros duomenimis 2025 m. šią paslaugą gavo tik 20 vaikų ir paauglių.
Pasak komisijos pirmininko prof. dr. S. Čaplinsko, būtina ne tik kurti naujas paslaugas, bet ir užtikrinti, kad jos realiai pasiektų vaikus bei šeimas visose Lietuvos savivaldybėse. „Svarbu ne tik turėti reglamentuotas paslaugas, bet ir užtikrinti, kad vaikas ir jo šeima jas gautų tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje“, – pabrėžė komisijos pirmininkas.
Nė vienas pagalbos poreikį turintis nepilnametis neturi likti be reikiamų paslaugų
Atskira diskusija kilo dėl 16–17 metų paauglių galimybių dalyvauti ilgalaikėse reabilitacijos programose. Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacija atkreipė dėmesį, kad anksčiau kai kurios bendruomenės priimdavo vyresnius paauglius, tačiau pasikeitę reikalavimai šią galimybę apribojo. Asociacijos teigimu, kai kurių finansuojamų projektų sąlygose numatytas dalyvavimas nuo šešiolikos metų, tačiau praktikoje taikomi licencijavimo ir paslaugų teikimo reikalavimai neleidžia nepilnamečių priimti.
Bendruomenių atstovai siūlo svarstyti galimybę vyresniems paaugliams dalyvauti ilgalaikėse programose, užtikrinant atskirą apgyvendinimą, specialistų priežiūrą, ugdymą ir individualius poreikius atitinkančią pagalbą.
Komisijos požiūriu, nepilnamečių saugumas ir jų amžių atitinkančios paslaugos turi būti besąlygiški reikalavimai, tačiau teisiniai ir organizaciniai apribojimai neturi palikti pagalbos ieškančio jaunuolio be tinkamos programos. Pagalbos poreikį lemia ne aštuonioliktasis gimtadienis, o žmogaus sveikatos būklė ir gyvenimo aplinkybės.
Todėl būtina įvertinti ne vien galimybę nepilnamečius priimti į suaugusiųjų reabilitacijos bendruomenes, bet ir specializuotų paauglių programų plėtrą, finansavimo galimybes, specialistų kompetencijas bei tinkamą priežiūrą. Komisija siekia konkrečių teisinių ir organizacinių sprendimų, kurie leistų laiku suteikti saugią ilgalaikę pagalbą.
Naujos paslaugos teikia vilčių, tačiau specialistų trūkumas išlieka vienu didžiausių iššūkių
Posėdžio metu pristatytos ir svarbios naujovės, skirtos plėsti pagalbą vaikams ir paaugliams. Respublikinis priklausomybės ligų centras informavo, kad lapkričio antroje pusėje Vilniaus filiale pradės veikti naujas vaikų ir paauglių stacionarinės psichosocialinės reabilitacijos skyrius. Iki šiol specializuotos stacionarinės psichosocialinės reabilitacijos paslaugos nepilnamečiams buvo teikiamos Kaune, o dienos stacionaro paslaugos veikė Vilniuje ir Klaipėdoje. Tikimasi, kad naujas skyrius pagerins specializuotos pagalbos prieinamumą ir leis geriau atliepti augantį gydymo bei reabilitacijos paslaugų poreikį.
Vis dėlto komisijos nariai atkreipė dėmesį, kad infrastruktūros plėtra pati savaime neužtikrina paslaugų prieinamumo. Vienu didžiausių iššūkių išlieka specialistų trūkumas. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, Lietuvoje šiuo metu aktyviai dirba 69 vaikų ir paauglių psichiatrai, o ateityje šių specialistų poreikis dar didės. Posėdyje pažymėta, kad specialistų stoka ypač jaučiama regionuose, kur nepilnamečiams ir jų šeimoms dažnai sunkiau gauti savalaikę ir nuoseklią pagalbą.
Komisijos pirmininkas prof. dr. S. Čaplinskas pabrėžė, kad priklausomybių gydymo ir pagalbos sistema turi būti planuojama kaip vientisas procesas, todėl naujų paslaugų kūrimas turi būti neatsiejamas nuo investicijų į specialistų rengimą ir jų pritraukimą. Pasak jo, svarbu ne tik steigti naujus skyrius ar plėsti paslaugų tinklą, bet ir užtikrinti, kad juose dirbtų pakankamas skaičius kvalifikuotų specialistų, o pagalba būtų prieinama visoje Lietuvoje, nepriklausomai nuo asmens gyvenamosios vietos.
Pagalba visai šeimai – viena perspektyviausių krypčių
Posėdyje daug dėmesio skirta multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) programai, skirtai 11–17 metų vaikams ir paaugliams, susiduriantiems su žalingu psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, elgesio problemomis, mokyklos nelankymu ar sudėtingais santykiais šeimoje. Programos esmė – darbas ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais ar globėjais, o prireikus į pagalbos procesą įtraukiama mokykla bei artimiausia socialinė aplinka. Siekiama ne tik mažinti žalingą elgesį, bet ir šalinti jo priežastis bei stiprinti apsauginius veiksnius vaiko aplinkoje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia trys MDFT komandos Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Jų pagalba jau pasiekė 178 jaunuolius ir jų šeimas, iš kurių 114 atvejų buvo sėkmingai užbaigti. Daliai programos dalyvių nustatytas sumažėjęs arba nutrūkęs psichoaktyviųjų medžiagų ar alkoholio vartojimas, taip pat stebėti teigiami šeimos santykių, elgesio ir socialinio funkcionavimo pokyčiai. Šiuo metu programa prieinama 42 savivaldybėse, o vykdant Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą planuojama užtikrinti jos prieinamumą visose Lietuvos savivaldybėse.
Komisijos nariai pabrėžė, kad ši patirtis patvirtina šeimos įtraukimo svarbą sprendžiant vaikų ir paauglių priklausomybių problemas. MDFT nepakeičia specializuoto priklausomybės gydymo ar ilgalaikės socialinės reabilitacijos – šios paslaugos turi viena kitą papildyti. MDFT nėra alternatyva specializuotam priklausomybės gydymui, psichosocialinei reabilitacijai ar ilgalaikėms socialinės reintegracijos paslaugoms. Šios pagalbos priemonės turi veikti kaip viena kitą papildančios sistemos dalys, užtikrinančios nuoseklų pagalbos tęstinumą vaikui ir jo šeimai nuo pirmųjų problemų požymių iki sėkmingos integracijos į visuomenę.
Institucijų koordinavimo ir lyderystės iššūkiai priklausomybių pagalbos sistemoje
Posėdyje daug dėmesio skirta ne tik paslaugų prieinamumui, bet ir skirtingų institucijų vaidmeniui organizuojant pagalbą priklausomybių turintiems asmenims. Diskusijoje išryškėjo skirtumas tarp medicininės psichosocialinės reabilitacijos ir ilgalaikės socialinės reabilitacijos. Medicininės paslaugos orientuotos į priklausomybės gydymą, psichikos sveikatos būklės stabilizavimą ir atkryčio rizikos mažinimą, o ilgalaikės socialinės reabilitacijos tikslas yra padėti žmogui atkurti socialinius ryšius, savarankiško gyvenimo įgūdžius, integruotis į ugdymo sistemą ar darbo rinką bei visavertiškai grįžti į visuomenę.
Komisija atkreipė dėmesį, kad žmogaus sveikimo procesas yra vientisas, tačiau valstybės pagalbos sistema vis dar išskaidyta tarp skirtingų sektorių. Žmogaus sveikimo procesas yra vientisas, tačiau institucijų atsakomybės ir finansavimo mechanizmai suskaidyti. Už gydymo ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugas daugiausia atsakingas sveikatos sektorius, o socialinės reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų organizavimas priskirtas socialinės apsaugos, savivaldybių ir kitų institucijų kompetencijai. Dėl to praktikoje ne visuomet užtikrinamas sklandus perėjimas nuo gydymo prie ilgalaikės pagalbos bendruomenėje.
Diskusijoje taip pat iškeltas aiškios lyderystės klausimas. Pabrėžta, kad priklausomybės yra ne tik sveikatos, bet ir socialinė, švietimo bei visuomenės saugumo problema, todėl veiksminga pagalbos sistema gali būti kuriama tik užtikrinant nuoseklų Sveikatos apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, savivaldybių, švietimo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ir kitų institucijų bendradarbiavimą. Komisija siekia, kad atsakomybės tarp institucijų būtų ne tik formaliai paskirstytos, bet ir aiškiai koordinuojamos, užtikrinant nenutrūkstamą pagalbos kelią nuo gydymo iki sėkmingos reintegracijos.
Komisijos pirmininkas prof. dr. Saulius Čaplinskas pabrėžė, kad viena svarbiausių užduočių šiandien yra „sulipdyti“ skirtingų institucijų veiklas į vientisą sistemą ir užtikrinti, kad žmogus visą kelią nuo pirmųjų problemų požymių iki visiško sugrįžimo į visuomenę gautų nuoseklią pagalbą.
Tvarus finansavimas – būtina sąlyga reabilitacijos paslaugų tęstinumui
Vienas svarbiausių posėdyje aptartų klausimų buvo ilgalaikis reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų finansavimas. Diskusijos metu atkreiptas dėmesys, kad reikšminga dalis šių paslaugų Lietuvoje šiuo metu finansuojama Europos Sąjungos fondų lėšomis, todėl paslaugų tęstinumas išlieka priklausomas nuo projektinio finansavimo ciklų.
Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacija pabrėžė, kad priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės jau daugiau kaip tris dešimtmečius yra svarbi nacionalinės pagalbos sistemos dalis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai informavo apie planuojamas investicijas ir galimybes tęsti finansavimą 2028–2034 m. laikotarpiu. Tačiau socialinio fondo agentūros atstovai įspėjo, kad tarp projektų gali susidaryti finansavimo pertrauka.
Europos socialinio fondo agentūra informavo, kad pagal projektą „Būk laisvas – nebūk priklausomas!“ nuo 2023 m. pagalbą jau gavo daugiau kaip 1 400 asmenų. Agentūra taip pat siūlo pratęsti projekto įgyvendinimą iki 2030 metų ir sudaryti galimybę paslaugas gauti dar apie 800 asmenų. Tačiau tiek reabilitacijos bendruomenių, tiek agentūros atstovai pabrėžė, kad ilgalaikėje perspektyvoje būtina užtikrinti ne vien projektinį, bet ir tvarų valstybės finansavimą.
Komisijos nariai atkreipė dėmesį, kad nutrūkus finansavimui gali būti mažinamos paslaugų apimtys, prarandami kvalifikuoti specialistai, stabdomos veikiančios programos ir apsunkinamas žmonių patekimas į reabilitacijos paslaugas. Todėl komisijos vertinimu, žmogaus sveikimas negali priklausyti nuo projektų finansavimo kalendoriaus. Europos Sąjungos lėšos gali būti svarbi priemonė kuriant ir plečiant paslaugas, tačiau valstybė turi iš anksto numatyti ilgalaikį reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų finansavimo modelį, aiškiai apibrėžiant valstybės, savivaldybių ir kitų finansavimo šaltinių atsakomybę.
Komisijos pirmininko prof. dr. Sauliaus Čaplinsko teigimu, priklausomybių įveikimas yra ilgalaikis procesas, todėl ir valstybės įsipareigojimai turi būti ilgalaikiai.
Pagalba priklausomybių turintiems nuteistiesiems – ir visuomenės saugumo klausimas
Lietuvos kalėjimų tarnybos atstovai atkreipė dėmesį į didelį priklausomybių problemų turinčių nuteistųjų skaičių ir ribotas specializuotos reabilitacijos galimybes. Tarnybos pateiktais duomenimis, apie 1 500 laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų turi problemų, susijusių su alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu. Posėdyje kalbėta apie siekį padidinti reabilitacijos vietų skaičių iki 20 ir poreikį šiai veiklai numatyti tikslinį finansavimą.
Tinkama pagalba įkalinimo metu ir po bausmės atlikimo svarbi ne tik paties žmogaus sveikatai. Ji gali prisidėti prie pakartotinio nusikalstamumo rizikos mažinimo, geresnės reintegracijos ir visuomenės saugumo. Komisijos vertinimu, ši sritis turi būti bendros priklausomybių gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos sistemos dalis, o ne nuo kitų pagalbos grandžių atsieta veikla.
Komisija kritiškai įvertino NTAKD nedalyvavimą: atsakomybė negali apsiriboti funkcijų aprašymu
Posėdyje išsakytas aiškus Komisijos pirmininko nepasitenkinimas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) laikysena. Nors departamentas buvo įtrauktas į kviestųjų institucijų sąrašą, jo atstovai posėdžio diskusijoje nedalyvavo. S. Čaplinskas dar posėdžio pradžioje pasiteiravo, ar yra prisijungusių departamento atstovų, tačiau atsakymo nesulaukė. Vėliau departamentas buvo pakviestas dar kartą, bet ir tuomet niekas neatsiliepė.
Komisijos pirmininkas tokį nedalyvavimą įvertino kaip nerimą keliantį signalą apie institucijos požiūrį į svarstomas problemas. Jis išsakė abejonių, ar deklaruojamas departamento funkcijų „išgryninimas“ netampa siekiu siaurinti atsakomybę už sudėtingus priklausomybių politikos klausimus. Diskusijos pabaigoje S. Čaplinskas pakartojo, kad tokia laikysena neturėtų būti toleruojama. Funkcijų išgryninimas neturi virsti atsakomybės atsisakymu.
Komisijos pirmininko vertinimu, nacionaliniu lygmeniu priklausomybių politikos srityje veikianti institucija turėtų aktyviai dalyvauti ieškant sprendimų su sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo sektoriais. Prevencija neturėtų būti atsieta nuo ankstyvosios intervencijos, gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos. Komisija siekia vertinti NTAKD vaidmenį kuriant bendrą duomenų ir stebėsenos sistemą bei rengiant konkrečias priemones. Institucijų indėlis turi būti matomas ne vien veiklos aprašymuose, bet ir sprendžiant žmonėms aktualias problemas.
2027 m. kovą komisija vertins konkrečius sprendimus, o ne vien institucijų atsakymus
Posėdžio pabaigoje komisija bendru sutarimu pritarė sprendimo projektui. Sprendime išdėstytos aštuonios veiksmų kryptys. Sveikatos apsaugos ministerijai, bendradarbiaujant su RPLC, numatyta atlikti gydymo, psichosocialinės reabilitacijos ir tęstinės priežiūros paslaugų vertinimą, pateikiant duomenis apie tinklą, regioninius skirtumus, laukimo eiles ir paslaugų plėtros poreikį.
Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms siūloma parengti bendrą tarpžinybinį veiksmų planą, kuriame būtų numatytas gydymo, psichosocialinės ir socialinės reabilitacijos bei reintegracijos paslaugų tęstinumas, įskaitant finansavimą pasibaigus Europos Sąjungos fondų projektams. Taip pat numatyta įvertinti pagalbos vaikams po gydymo organizavimą, vyresnių jaunuolių ilgalaikės reabilitacijos galimybes, specialistų trūkumo mažinimo priemones ir bendros tarpinstitucinės duomenų sistemos kūrimą. Diskusijoje pabrėžta, kad sprendimai turi apimti ir elgesio priklausomybes.
Pagrindinių vertinimų, veiksmų plano ir pasiūlymų komisija tikisi sulaukti iki 2027 m. kovo 1 d. Posėdyje taip pat aptarta, kad sprendimo projekte pirmoji nurodyta institucija turėtų imtis koordinuojančio vaidmens, o kitos prisidėtų pagal savo kompetenciją. Taip siekiama išvengti situacijos, kai atsakomybė už pagalbos tęstinumą lieka išskaidyta tarp kelių įstaigų.
2027 m. kovą komisija vertins ne tai, kiek institucijų pateikė atsakymų, o ar jos pasiūlė realiai įgyvendinamus sprendimus. Esminiai kriterijai – aiškiai paskirstyta atsakomybė, numatyti finansavimo šaltiniai, konkretūs terminai ir pamatuojami rezultatai. Komisija sieks, kad tarpžinybinis veiksmų planas netaptų dar vienu problemų aprašymu, o būtų pagrindas nuosekliems valstybės sprendimams ir tolesnei parlamentinei kontrolei.
Galutinis tikslas – kad priklausomybės gydymas, reabilitacija ir reintegracija Lietuvoje veiktų kaip viena nuosekli pagalbos sistema, kurioje žmogus neliktų vienas nė viename sveikimo etape. Tai svarbu ne tik priklausomybę turintiems žmonėms, bet ir jų šeimoms, vaikams, bendruomenėms bei visos visuomenės saugumui. Kiekvienas žmogus, kuriam pavyksta įveikti priklausomybę ir grįžti į savarankišką gyvenimą, yra ne tik sveikatos sistemos, bet ir visos visuomenės laimėjimas.
Daugiau informacijos:
Komisijos pirmininkas
Saulius Čaplinskas
Tel. (0 5) 209 6603
About the Author
