Skip to content
20 lapkričio, 2026
  • Apie mus
  • Galerijos
  • Home
  • Kontaktai
  • Partneriai ir draugai
  • Pranešk naujieną
  • Privatumo politika
Jūsų žinių portalas!

Jūsų žinių portalas!

Primary Menu
  • Aktualijos
    • Lietuva
    • Pasaulis
  • Verslas
    • Ekonomika
    • Technologijos
    • Transportas
  • Nuomonės
  • Pramogos
  • Sportas
  • Sveikata
  • Margumynai
  • Galerijos

Filosofė Rita Šerpytytė – apie teisę ir teisingumą: „Barbaras visą laiką čia pat“

Žinių portalo redakcija 19 lapkričio, 2026 18 minutes read
Filosofė Rita Šerpytytė – apie teisę ir teisingumą: „Barbaras visą laiką čia pat“

Kas yra teisė, įstatymas ir koks jų santykis su teisingumu? Kodėl Senovės Romoje išrastą teisę reikia nuolat išradinėti iki šiol ir ką gero bei blogo paveldėjome iš Senovės Graikijoje vykusių filosofų disputų apie įstatymą?Apie šiuos du Vakarų kultūros polius – teisę ir filosofiją – bei jų santykį su teisingumu savo naujausioje monografijoje „Tarp Nomos ir Ius: būtiškieji profiliai“ rašo filosofė, ilgametė Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorė dr. Rita Šerpytytė.

Akademinį kelią pradėjusi nuo teisės studijų, vėliau pasukusi širdies balsu tapusios filosofijos link, 2022 m. uždarbųvisumąapieVakarųnihilizmąR. Šerpytytėpelnė Lietuvos mokslopremiją, tačiau tik naujausioje monografijoje po daugelio metų atidavė savotišką duoklę savo pirmajam išsilavinimui – teisės problematikai. Apie visa tai knygos autorę kalbina jos kolega, VU Filosofijos fakulteto docentas dr. Laurynas Peluritis.

Laurynas Peluritis: Grįžkime į pačią pradžią – esate ne tik Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė, bet ir Teisės fakulteto absolventė. Kaip įvyko posūkis iš teisės studijų į filosofiją, su kuria susiejote visą savo intelektualinę akademinę karjerą?

Rita Šerpytytė: Tai esminis klausimas naujosios knygos atžvilgiu!Tik buvo absoliučiai atvirkščiai: teisėje atsidūriau atsitiktinai. Kai buvau aštuntoje klasėje, 1968-aisiais, Lietuvoje vyko, kaip ir visose to meto sovietinėse respublikose, šioks toks politinis atšilimas ir intensyvesnė knygų leidyba. Tuo metu pirmąkart lietuviškai buvo išleisti Platono „Dialogai“ – tebeturiu juos. Sutapo, kad jau buvau maždaug keturiolikos-penkiolikos metų ir galėjau aiškiau suvokti, ko galėčiau norėti gyvenime – kad nebe „gydytoja“ ar „ledų pardavėja“. Per vieną mokyklos vakarą pasakiau, kad būsiu filosofė – studijuosiu filosofiją– ir beveik žinojau, kas tai, nes skaičiau knygas. Parašiau laišką į Vilniaus universiteto Filosofijos katedrą ir gavau atsakymą iš tuometinio jos vedėjo profesoriausEugenijaus Meškausko. Jis man parašė: „Labai gerai, siekite, ko norite.“ Bet pridūrė: „Nesiūlau iš karto to daryti.“ Tuo metu Lietuvoje filosofijos studijų dar nebuvo, tad jis man suformavo požiūrį, kad iš pradžių reikia baigti kitą mokslą. Aš minties studijuoti filosofiją neatsižadėjau, okadangi man gerai sekėsi visi dalykai, artimiausia filosofijai pasirodė literatūra. Jau buvau pasiruošusi stoti, bet paskutinę dieną, prieš pat uždarant priėmimo komisiją, sugalvojau, kad stosiu į teisę.

Dabar, nuėjusi tam tikrą kelią ir parašiusi ne vieną knygą, jau galėčiau paaiškinti, kas mane tada atitraukė nuo literatūros. Suabejojau, ar galiu būti labai spontaniška, ar mano racionalumas neužgoš spontaniškumo: literatūroje su vien racionalumu nėra ką daryti. Manau, kad pasielgiauteisingai. Teisę pasirinkau gana atsitiktinai: gal dėl to, kad baigiau mokyklą aukso medaliu, o tuo metu stojant į teisę buvo baisus konkursas – įvieną vietą pretendavo dešimt žmonių, net medalininkai neįstodavo! Matyt, manyje prabudo kažkoks lošėjas. Bet atsidūrusi teisėje po savaitės pasigailėjau: studijuoti teisę sovietmečiu buvo savęs įspraudimas į Prokrusto lovą, viską gožė ideologiniai dalykai. Kadatsirastų tikras interesas, reikėjo vos ne archeologinės drąsos atkapstyti, kas glūdi po tuo visu neįdomiu, netgi trikdančiu ideologiniu luobu, o tada atsirankioti, kas tau įdomu.

Kadangi buvau išauklėta nemesti, ką pradėjusi net suklydus, baigiau teisės studijas, bet žinojau, kad niekada nedirbsiu šito darbo. Dėl šeimyninių aplinkybių (vaikai ir pan.) buvo kelerių metų pertrauka, o tada įstojau į filosofijos aspirantūrą. Bet esu labai dėkinga universiteto Teisės fakultetui už įgytą ne tiek išsimokslinimą, kiek išsilavinimą, kuris lydi visada, netgi jei nedirbi tiesiogiai profesinio darbo. Turėjau pasiūlymų užsiimti teisine veikla ir sovietmečiu, ir Nepriklausomybės metais, kai mano kurso draugai sakė: „Ką čia ta filosofija, grįžk į teisę, čia gi tokios perspektyvos!“ Dabar štai sugrįžau.

Laurynas Peluritis: Vis dėlto kokį pėdsaką, formuojant suvokimą, kaip mąstyti pasaulį, jumyse paliko įgytas teisės išsilavinimas – būtent, kaip sakote, ne išsimokslinimas, o išsilavinimas? Ar jis paveikė jūsų filosofijos perspektyvą?

Rita Šerpytytė: Sudėtingas klausimas. Kalbant labai abstrakčiai, joks išsilavinimas nepraeina pro šalį: kaip sakydavo mano smetoniški seneliai, „ką išmoksi, ant pečių nešioti nereikės“. Tačiau aš sunkiai nešiojau ant pečių teisę, daug metų galvodama, kaip būtų, jeigu būčiau pasukusikitu keliu. Bet savimonė nuolat keičiasi. Iš karto baigus teisę mano savimonė sakė, kad reikia eiti ten, kur traukia širdis, kaip vienoje knygoje yra rašę italai. Traukė filosofija, ten ir pasukau. Visgi pati pirmoji mano disertacija buvo iš teisės, nes man atrodė, kad geriausiai išmanau šitą sritį ir tai man bus paranku. Rašiau apie teisės pagrindus, o mano pirmieji palydovai buvo Immanuelis Kantas ir GeorgasWilhemas Friedrichas Hegelis.

Be jokios abejonės, įgytas teisinis išsilavinimas labai disciplinuoja mąstymą ir neleidžia pernelyg laisvai užgožti loginių struktūrų samprotaujant, norėjau sakyti, literatūriškumui, bet literatūra – mano draugas, ne priešas; reikia ir to literatūriškumo. Nežinau, ar tai pasiėmiau iš teisės, bet tam tikri konkretūs turiniai man nebuvo svarbiausias dalykas, žinau, kad jie keičiasi. Užtat pats teisės korpusas, jos kultūrinis struktūravimasis per amžius Vakarų civilizacijoje, ko gero, iš karto imponavo – romėnų teisė ir panašūs dalykai. Aš manau, kad tai filosofijaijei ne padėjo, tai bent nekliudė. Bet turiu įtarimą, kad netgi į teisę žvelgiau labiau teoriniu filosofiniu žvilgsniu. Studijuodama ne į visas paskaitas vaikščiojau, bet mane visada galima buvo rasti filosofijos paskaitose, nors jos irgi buvo ideologizuotos. Atėjus Nepriklausomybei reikėjo daug ką net ne persimokyti, o tiesiog išmokti, perskaityti, nes atsivėrė begalinės galimybės.

Mano paskutinėje monografijoje teisė ir filosofija susitiko netikėtai man pačiai. Pavadinimo pirmosios dalies „Tarp Nomos ir Ius“, kurio vienas žodis yra graikiškas, o kitas lotyniškas, tiesiogiai versti nedrįstu, bet tai galėtų būti „tarp įstatymo ir teisės“. Tai mums rodo, kad yra numanoma apytaka, viena veikia kitą. Man buvo labai svarbu graikiškąją filosofinę patirtį, su kuria daug laiko praleista ir kuri visą laiką angažuoja, sugretinti su romėniškąja teisės perspektyva.

Tiesą sakant, tokio sumanymo, kad kas nors analizuotų apytaką tarp įstatymo ir teisės, nesu aptikusi. Sakyčiau, kad tai buvo mano egzistencinis atradimas, galbūt nulemtas ir mano „istorinės“ priklausomybės Teisės fakultetui. Jei nebūčiau atėjusi iš jo, galbūt nebūtų taip aktualu užklausti įstatymą ir teisę ir iš filosofijos, ir iš teorinės jurisprudencijos pusės.

Laurynas Peluritis: Jūsų naujausia monografija „Tarp Nomos ir Ius: būtiškieji profiliai“ kelia esminius, ontologinius klausimus apie dviejų didelių sandų – graikiškojo ir romėniškojo pasaulių – sąveiką. Kaip jie formuoja mūsų mąstymą apie tai, kas yra teisingumas ar neteisingumas? Ką mes paveldime? Iki šiol, regis, nebuvo dėmesio būtent šiai temai – žiūrėti būtiškuoju ontologiniu aspektu į „Nomos“ ir „Ius“ santykį. Tad kokia buvo jūsų tiek teorinė, tiek asmeninė motyvacija parašyti šią knygą?

Rita Šerpytytė: Apie tai, kad būtiškiejiteisės pagrindai yra užmiršti, rašėgarsus klasikinis filologasWernerisJaegeris, turėjęs neeilinį filosofinį talentą (kas yra labai svarbu klasikinei filologijai). Jis kalbėjo apie užmarštį kaip įstatymo „nubūtinimą“, kuris turi labai aiškias filosofines priežastis: Vakarai nuėjo paskui sofistus, o ne paskui Platoną. Vakarų civilizacija orientavosi į žmogišką įstatymiškumo sampratą, bet apleido sakralumą: tapo atmesta, kad įstatymas galėtų ir turėtų būti suprantamas kaip nepriklausomas nuo žmonių valios, o čia kaip tik už ją nebelikonieko aukštesnio. Šitas virsmo momentas filosofijoje yra žinomas, tik mano nuostabai jis, atrodo, rūpi vien filosofams – kad pirmenybę turi ne idealus įstatymas, o žmogiškieji, sofistiniaimatai.

Šiuolaikiniame pasaulyje dar labiau susiduriamesu tuo, kad įstatymusgalima keisti pagal ką tik nori, jų turinys įvairuoja. Apie jokias būtiškąsias šaknis net neužsimenama – įstatymųleidyba ir jurisprudencija eina savo keliu. Gal net ir nereikėtų pageidauti, kad teismai ar teisinės institucijos užsiiminėtų filosofiniais klausimais, nes turėtume kafkišką situaciją kita prasme. Tačiau kyla teorinis klausimas, kaip filosofai mąstė, ką jie veikė, jeigu teisė pradėjo gyventi savo gyvenimą, o įstatymo svarstytojai – savo. Filosofai kalbėjo apie idealius dalykus, o sofistai buvo praktiški, žiūrėjo į veikiančiuosius pozityvius įstatymus ir juos pavertė pirmenybiniu dalyku.

Modernybės laikais, į kuriuos mes visi esame įbridę, turime daugybę filosofinių tekstų apie įstatymą, teisę,teisingumą, kurie akcentuoja žmogišką atsakomybę ir žmogiškus reikalus – viskas suvedama į pozityvius, veikiančius įstatymus. Tačiau įstatymas užmiršta savobūtiškąją prigimtį. Mano pirminis interesas rašant knygą ir buvo toks – priminti būtiškąją įstatymo prigimtį, bet nuolatos paraleliai buvojo ir teisinė jurisprudencinė plotmė.

Kita vertus, ne tik istoriškai graikai ir romėnai gyveno šalia. Nekalbant apie „Dvylikos lentelių“ įstatymų rinkinį, galiojusį Romos respublikoje, paskui – Romos imperijoje, buvo smalsu patyrinėti, kaip viskas klojosi, kad,esantys šalimais, graikai plėtojo vieną Vakarų kultūros segmentą – filosofijąir idealų įstatymą, o romėnai gludino juridinę praktiką. Jie buvo vos nekaip masonų ložė: juristų luomas, padėjęs į šalį visa kita, tik savo ratelyjeturėjobendrauti, diskutuoti, kurti tobulą sistemą. Tikėta, ir dabar kai kas remiasi ta romėnų teisėspuse, kad tai yra tam tikra autonomiška juridinėtvarka, kuri yra savipakankama, jai nereikia jokio pagrindimo iš šalies, jipati savepagrindžia.

Įmano rankas pateko italų teisės istoriko Aldo Schiavone’s knyga, kuri taip ir vadinasi „Ius“. Galėčiau versti „teisė“, bet jissako, kad „Ius“ nėra teisė ir prideda paantraštę „Teisės išradimas Vakaruose“(„L’invenzionedeldirittoinOccidente“). Italų žodis „invenzione“ yra dviprasmiškas. Jis kyla iš lotynų kalbos, kur „inventio“ reiškia ne tik išradimą, bet ir, sakyčiau, inventorizaciją. Man antroji reikšmė net labiau patinkair mane angažuoja, nestarsi verčia buhalteriškai tiksliai patikrinti, kaipviskas įvyko – kaip atsiradoteisė, kas ją išrado (ne atrado). Teisė buvo išrasta žmonių, tad kur yra jos išradimo pagrindas?

Šitaip gimė pavadinimo duetas „Nomos“ ir „Ius“. „Nomos“ – kaip įstatymo pirmtakas, kuris keitė savo pavidalą. Moderniosiosekalbose mes neturime „Nomos“ atitikmens, bet ir „Ius“ nėra šiuolaikinė teisė. Esu beveik tikra, kad nedaug teisininkų tai žino, o filosofams tai net ir neįdomu. Rašant monografiją mane labiausiai stebino dažnai dedamas kablelis tarp „įstatymas“ ir „teisė“ – tarsi tai yra tas pat. O iš tikrųjų – toli gražu. Mano gerbiamas italų filosofasMassimoCacciari, komentuodamas vieną iš WernerioJaegerio tekstų, yra pastebėjęs, kad krikščioniškieji Vakarai visiškai nebekreipia dėmesio į romėnų teisę, kuri buvo vienas dėmenų, formuojančių patį Vakarų mentalitetą. Ne tik graikų filosofija, bet ir romėnų teisė. Beje, apie tai svarsto ir italų teisininkai.

Knygoje pacitavau vieno italų konstitucinės teisės specialisto nusistebėjimą, kad Italijoje, romėnų teisės tėvynėje, visiškai išnyko dėmesys teisei kaip kultūros dalykui, o ne vien tik kaip technikai. Jis pateikė pavyzdį iš knygynų, kur teisės knygos sudėtos tarp vaikiškų knygelių ir geltonosios literatūros. Taigi ne tik teoretikai, bet irkultūros visuomenė apskritainebeturi žalio supratimo apie šiuos du mus grindžiančius, tokius svarbius dėmenis ir juo labiau – apie jų susitikimą.

Tačiau bandant nuosekliai ieškoti būtiškųjų įstatymiškumo pagrindų, atsiranda teisės klausimas. Tik nebe tokios, kuri dažniausiai tapatinama su veikiančiais pozityviais įstatymais (pagal teisininkų supratimą), bet romėnųišrastosios „Ius“,tikrinant, ar ji vis dar yra ta pati ir koks jos santykis su įstatymiškumu. Nesunei teisės, nei filosofijos istorikė, tačiau istorinį požiūrį pasitelkiau tiek, kiek buvo reikalinga teoriniams dalykams atskleisti.

Laurynas Peluritis: Kodėl ši kelionė ištakų link – nuo teisės atgal į „Ius“ ir nuo įstatymo atgal į „Nomos“ – mums turėtų rūpėti šiandien? Jūs minite šiuos du Vakarų kultūros polius, be kurių neįmanoma įsivaizduoti mūsų civilizacijos, kaip ji buvo sukurta. Kita vertus, yra ir teisingumo klausimas – teisingumo ir neteisingumo patirties. Kaip jis susijęs su įstatymiškumu ir teise?

Rita Šerpytytė: Teisingumas yra tarpinė sąvoka tarp „Nomos“ ir „Ius“, ji gali būti adresuota ir į vieną, ir į kitą pusę, nes ir įstatymasturi būti teisingas, ir teisė neišvengiamai pretenduoja būti teisinga. Bet atsiranda išlygų. Kaip žinia, netgi vartojantgraikišką „dike“ sąvoką, šiandien verčiamą kaip teisingumas, reikia turėti minty, kad ji neatitinka šių dienų teisingumo supratimo. Aišku, galima manyti, kad visos šiuolaikinės sąvokos yra formalios ir abstrakčios, ir atsiriboti nuo jų ankstesnės reikšmės. Bet aš susitelksiu tik į tai, kaip teisingumas susijęs su „Nomos“ ir „Ius“: kada jis iškyla jų atžvilgiu ir ką indikuoja.

WernerisJaegerisnedidelėje emigracijoje rašytoje knygelėje „Teisės apologija“ („PraiseofLaw“, 1947), anot jo mintis interpretavusio MassimoCacciari, kalba apie įstatymąkaip apie teisingumo likimą. Pasak jo, prarandant būtiškuosius įstatymiškumo pagrindus, teisingumo klausimas dingsta netgifilosofinėje perspektyvoje, jeigu sekame paskui sofistus, o ne paskui Platoną. Sofistams teisingumo klausimas sprendėsisavitai – kad žmogus yra visų dalykų, taigi ir teisingumo, matas. Modernybės laikais, svarstant teisingumą, užleidžiama vieta galiai. Taigi užmiršdami būtiškuosius pamatus pirmiausia apleidžiame teisingumo klausimą. O tuomet teisingumas gali tapti kuo tik nori – netgi stipresniojo teise.Aišku, tai bloga išeiga – žiaurus teisingumo likimas, kuris ištinka praradus būtiškąjįpagrindą.

Teisės atžvilgiu viskas yra dar paprasčiau ir formaliau. Bene ryškiausias romėnų nuostatos apie teisę,kaip savipakankamą tvarką, palikuonis yra Hansas Kelsenas, teigiantis, kad teisėje nereikia ieškoti teisingumo. Pagal jį, teisingumas yra svarbu, bet tai yra moralės reikalas, o ne teisės kriterijus. Tačiau jei teisę laikai ne vien technika, o kai kuo daugiau, šitaip negali būti. Tuomet reikia prisiminti „Ius“ ištakas. Jau minėtoje garsioje Aldo Schiavone’sknygoje rašoma, kad teisingumo išnykimas iš teisės svarstymų susijęs su labai senais laikais. Tų laikų senumas netgi įvardijamas specialia gramatine forma „passatoremotissimo“, kurią sau pačiai atradau kaip italų kultūros fanė. Ši forma reiškia labai tolimos praeities būtąjį laiką, vos ne mitinį laiką. Jeigu atsižvelgiame į tas senąsias „Ius“ ištakas, matome, kad teisingumas dingsta tada, kai romėnų teisininkai užsidaro savo kiaute, vystydami tik techninę pusę, tam tikrų normų subordinaciją. Visgi kai pradedi susisiekiančių indų principu svarstyti „Nomos“ ir „Ius“ klausimą, teisingumas visą laiką yra tai, kas išlaiko jų tarpusavio pusiausvyrą ir be ko neapsieina (ir savo ištakoseniekada neapsiėjo) nei viena, nei kita.

Tam, kad atskleistume teisingumo svarbą abiejų perspektyvų atžvilgiu, tenka atsižvelgti į ištakų momentą, kai visai kitaip buvo suprantamas tiek įstatymiškumas, tiek „Ius“ – teisė, kuri buvo išrasta kaip tam tikras žmogiško bendravimo principas. Ji nebuvo tai, kas yra nuošalėje nuo teisingumo. Teisė tokia tapo, bandant nugludinti techniką, būti specialistais, kai atrodo, kad jei gerai įsisavinsitechniką, teisingumas kažkaip savaime realizuosis. Bet teisingumas yra anapus „techne“. Todėl savo knygoje norėjau palytėti ištakas, prisikasti prie jų archeologinių principų, kad neatrodytų, jog vien apsiginklavę sąvokomis galime išspręsti daug klausimų.

Laurynas Peluritis: Kaip jūs manote, kokį poveikį šis jūsų permąstymas, atsigręžimas į „Nomos“ ir „Ius“ senąsias prasmes, galėtų turėti teisei šiandien? Jūs jau suartikuliavote teisingumo dingimo, teisingumo užmaršties problemą. Ar viliatės sulaukti atsako iš teisininkų bendruomenės?

Rita Šerpytytė: Žinoma, kad teisininkų luomas yra tam tikras šios knygos adresatas, bet nesakyčiau, kad ji jam skirta. Būtų malonu, jeigu teisininkai ją paskaitytų, tačiau apsiginklavę šia knyga savo profesinėje veikloje jie tiesiogiai nedaugką galėtų padaryti be technikos, kurią įgyja, be savo teisinio supratimo, žinių, išsimokslinimo, dabar veikiančių įstatymų žinojimo. Netgi turiu tokį įtarimą, kad ši knyga gali juos suerzinti, nes jų akimis greičiausiai kalbu visiškus vėjus!

Vis dėl to, su teisininkais jau turėjau pirmąjį„dušą“: praeitos vasaros pabaigoje, kai knyga jau buvo parašyta (bet dar nepublikuota), teisininkai mane pakvietė paskaityti paskaitųprie ežero kranto, kur vyksta jų tobulinimosi sesijos. Šiek tiek išsigandau, galvojau: „Dieve, tu mano, ką aš jiems galiu papasakoti iš to, ką parašiau?“ Jeigu jie nori tobulinimosi programos, tai nori tobulėti savo reikale. Buvo susirinkę administracinio teismo teisėjai, praktikai, keletas universiteto žmonių.

Mano didžiam nustebimui labai sėkmingai išdėsčiau savo samprotavimus ir sulaukiau komplimentų – jiems buvo labai įdomu. Aš manau todėl, kad teisės specialistas, atlikdamas bet kurį juridinį veiksmą – nuteisdamas žmogų, patraukdamas atsakomybėn, spręsdamas civilinius ar administracinius santykius, netgi baudą ant mašinos klijuodamas – gali tai daryti įvairiai. Pavyzdžiui, kartais tiesiog perspėjant. Jeigu teisininkas yra normalus žmogus, jam neišvengiamai iškyla jo paties santykio su dalykais, kuriuos jis daro, klausimas. Kursų dalyviai man sakė, kad jiems nuolat iškyla tie klausimai, tik jie nelabai gali juos identifikuoti, suformuluoti.

Prisimenu epizodą iš vienos konferencijos, prieš daugelį metų vykusios Italijoje, kurioje dalyvavofilosofai – Jacques’asDerrida, GianniVattimo, MaurizioFerrarisir kt. – ir teisės praktikai bei teoretikai. Vienas jų sakė, kad teisininkas (pvz., teisėjas), atlikdamas juridinį veiksmą, yra lyg dangujeskrendančio paukščių būriostebėtojas, kuris bando spėti, kaip dirba paukščių viduriai. Tai savotiškas slėpinys – paslapties, kuri išlieka, motyvas, susijęs su atsakomybės klausimu. Ašmanau, kad jeigu žmogus vientik pasitiki raide ir nemato savo žmogiško performatyvaus indėlio, jisai bus blogas teisininkas. Lygiai, kaip ir gydytojas, kuris gali viską išmokti, bet būti amatininku, o ne profesionalu. Skiriamoji riba yra žmogiškas santykis: ar tu žiūri į žmogų, ar bandai prisiminti, kas parašyta vadovėlyje ir kaip tą raidę reikia „pritaikyti“.

Ką labiausiai norisi akcentuoti tiek teisininkams, tiek filosofams,ir kam knygos rašymo patirtis bei šiuolaikinių autorių (pvz., GiorgioAgambeno) skaitymas mane dar labiau angažavo ir įtikino – kad teisę reikia nuolatos išradinėti. Schiavone rašo, kad žmonės kažkada išrado teisę, bet jis nerašo, kad jos daugiau nereikės išradinėti. Reikia, nes negatyvus santykis su įstatymiškumuyra suvokimas, kad barbaras visą laiką čia pat: įstatymiškumą ir teisę reikia realizuoti nuolatos, nes ir įstatymiškumas, ir teisė stovi ant negatyvių barbariškumo pamatų. Jie nuolatos reikalauja, kad teisė ir įstatymiškumas rastųsi kasdien,ir tai įsisąmoninant realizuoti teisingumą. Nėra taip, kad mes kažkada išradome tokius gražius dalykus, kaip įstatymas ir teisė, ir dabar tik reikia juos išmokti. Jų taikymas būtent ir paremtas negatyvumu. Bandydamas konkrečiam atvejui priskirti tam tikrą raidę, jau atrandi iš naujo tai, kas buvoja latentiniame būvyje.

Laurynas Peluritis: Užsiminėte, kad teisininkų auditorija palankiai priėmė jūsų idėjas, nugulusias šioje knygoje. O koks buvo santykis su potencialiu adresatu rašymo metu – kas turėtų būti šitos knygos auditorija? Kaip įsivaizduojate, kieno knygų lentynose turi atsidurti ši knyga, kieno rankose?

Rita Šerpytytė: Pirmiausia – lentynose. Kaip UmbertoEco sako, nebūtina visas knygas skaityti, reikia jas turėti, kad, kai nori, galėtum prieiti prie lentynos ir pasiimti. Mano jauniausioji anūkė kažkada paklausė, ar esu perskaičiusivisas knygas, kurias turiu. Aš jai atsakiau UmbertoEco žodžiais: kai tik noriu, tai ir pasiimu. Daugumą knygų įsigyju dėl to, kad arba noriu, arba norėsiu skaityti.

Kokių minčių vedina rašiau knygą? Aš esu giliai įsitikinusi, kad pirmiausia žmonės knygas rašo patys sau, kaip Markas Aurelijus. Jeinegali sau įsivardinti dalykų, kuriuos nori aprašyti,joks adresatas neįmanomas. Bet jeigu tu pats su savimi jau turi tam tikrą santykį per tekstą, šoniniu regėjimu randasi ir auditorija. Turi vilties, kad kažkas skaitys; gal neper didelės vilties, kad tuojau pat puls ir skaitys. Esu kiek skeptiška: prisimenu garsaus filosofo SørenoKierkegaardožodžius. Jis buvo labai atidus procesui, kaip knyga randasi ir kur ji atiduodama, todėl rašė anonimiškaiarba pseudonimiškai. Jis yra sakęs, kad knygą parašai ir atiduodi kaire ranka, o skaitytojai paima dešine. Nežinau, į kokias rankas pateks mano knyga ir ar ją skaitys taip, kaip aš noriu. Kierkegaardopaprotinta,aš to negaliu numatyti.

Betpirminį pasitikrinimą dėstytojas, ko gero, visada turi studentų auditorijoje. Labai džiaugiausi, kad sulig knygos rašymu prieš keletą metų pradėjau dėstyti naują kursą: egzaminas iš teisės filosofijos buvo jau naujoviškas, pagal mano supratimą, traktuojant dalyką kaip įstatymo ontologiją. Džiaugiuosi, kad studentai mane supranta. Tik yra vienas „bet“. Kai studentai skaito tavo knygą ir pagal ją atsiskaitinėja egzamine, jie tai pateikia kaip objektyvią tiesą, nors aš jiems kartoju, kad čia aš taip manau, kiti gal mano kitaip. Bet tai yradidaktinėproblema: jeigu dėstai monografinį kursą, tu praktiškaiindoktrinuoji. Gal ir gerai, kad kai ką pavyko indoktrinuoti būtent įstatymo ir ontologijos linkme – tarp „Nomos“ ir „Ius“.

Įsivaizduojant platesnę auditoriją norėjosi, kad ir mano kurso draugai teisininkaipaskaitytų, nors tai yra filosofinė knyga. Norėčiau, kad ji atsidurtų filosofinių knygų lentynoje, iš kurios kas nors tikrai pasiims – jeigu ne tais metais, tai kitais. Gal arogantiškai pasakysiu, bet labai konkretaus vieno adresato nematau. Daug kam siūlyčiau paskaityti – filosofams, teisininkams, studentams ir šiaip kultūros žmonėms. Teisė yra kultūros dalis (nors kartais tenka tai įrodinėti), kaip ir filosofija. Labai norėčiau, kad šie du Vakarų kultūros poliaiper mano knygą susidraugautų, susitiktų.

Parengė Beata Baublinskienė

About the Author

81cd9cc2c669f0ec1238bd3fdce43f10b4411da6e11672ce86a3c187e95921ca?s=96&d=mm&r=g Žinių portalas Pramogos

Žinių portalo redakcija

Administrator

Žinių portalo redakcija skelbia Lietuvos ir pasaulio naujienas bei institucijų ir įmonių pranešimus žiniasklaidai.

View All Posts

Post navigation

Previous: VU doktorantė Eulàlia iš Katalonijos žavisi Lietuvos gamta ir lazerių fizika
Next: VDU įsteigtas neliečiamojo kapitalo fondas

Related News

Kalėdų laukimas įsibėgėja: pagrindinė Kauno eglė atkeliavo į Rotušės aikštę
3 minutes read

Kalėdų laukimas įsibėgėja: pagrindinė Kauno eglė atkeliavo į Rotušės aikštę

Žinių portalo redakcija 20 lapkričio, 2026 0
Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė sugrįžta: šiemet – ypatinga dedikacija Almai Adamkienei (Atnaujinta)
6 minutes read

Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė sugrįžta: šiemet – ypatinga dedikacija Almai Adamkienei (Atnaujinta)

Žinių portalo redakcija 20 lapkričio, 2026 0
Susisiekimo ministras J. Taminskas ragina stiprinti elektroninių ryšių tinklų atsparumą
3 minutes read

ES kultūros ministrai Briuselyje patvirtino naują darbo planą, Lietuva pristatė pasirengimą pirmininkavimui

Žinių portalo redakcija 20 lapkričio, 2026 0

Kategorijos

  • Aktualijos
  • Atrinkta
  • Ekonomika
  • Margumynai
  • Pasaulis
  • Pramogos
  • Rekomenduojama
  • Sportas
  • Sveikata
  • Technologijos
  • Tendencijos
  • Transportas
  • Verslas

Naujausi

  • Pirmoji ponia pasveikino POLA bendruomenę: onkologiniams ligoniams dovanojate bendrystę ir viltį
    Pirmoji ponia pasveikino POLA bendruomenę: onkologiniams ligoniams dovanojate bendrystę ir viltį
    Pirmoji ponia Diana Nausėdienė penktadienį pasveikino Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) bendruomenę 15-ųjų veiklos metinių proga. Lietuvos pirmoji
  • Kalėdų laukimas įsibėgėja: pagrindinė Kauno eglė atkeliavo į Rotušės aikštę
    Kalėdų laukimas įsibėgėja: pagrindinė Kauno eglė atkeliavo į Rotušės aikštę
    Kauno Rotušės aikštėje penktadienį įsikūrė svarbiausia artėjančių švenčių puošmena. Iš Kauno rajono atgabenta apie 15 metrų aukščio natūrali
  • Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė sugrįžta: šiemet – ypatinga dedikacija Almai Adamkienei (Atnaujinta)
    Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė sugrįžta: šiemet – ypatinga dedikacija Almai Adamkienei (Atnaujinta)
    Lapkričio 28 dieną Vilniuje jau 24-ąjį kartą vyks Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė, kasmet suburianti Lietuvoje gyvenančias skirtingų šalių
  • Susisiekimo ministras J. Taminskas ragina stiprinti elektroninių ryšių tinklų atsparumą
    ES kultūros ministrai Briuselyje patvirtino naują darbo planą, Lietuva pristatė pasirengimą pirmininkavimui
    Lapkričio 20 d. Briuselyje posėdžiavusioje Europos Sąjungos Švietimo, jaunimo, kultūros ir sporto taryboje kultūros ministras Lukas Alsys su
  • Artėja gražiausios metų šventės – kaip per jas dirbs „Maximos“ parduotuvės?
    Pirmąją Kalėdų dieną, gruodžio 25-ąją, ir sausio 1-ąją visos „Maximos“ parduotuvės nedirbs. Per Kūčias ir Naujųjų metų išvakarėse

Jus sudomins

Pirmoji ponia pasveikino POLA bendruomenę: onkologiniams ligoniams dovanojate bendrystę ir viltį
3 minutes read

Pirmoji ponia pasveikino POLA bendruomenę: onkologiniams ligoniams dovanojate bendrystę ir viltį

Žinių portalo redakcija 20 lapkričio, 2026 0
Kalėdų laukimas įsibėgėja: pagrindinė Kauno eglė atkeliavo į Rotušės aikštę
3 minutes read

Kalėdų laukimas įsibėgėja: pagrindinė Kauno eglė atkeliavo į Rotušės aikštę

Žinių portalo redakcija 20 lapkričio, 2026 0
Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė sugrįžta: šiemet – ypatinga dedikacija Almai Adamkienei (Atnaujinta)
6 minutes read

Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė sugrįžta: šiemet – ypatinga dedikacija Almai Adamkienei (Atnaujinta)

Žinių portalo redakcija 20 lapkričio, 2026 0
Susisiekimo ministras J. Taminskas ragina stiprinti elektroninių ryšių tinklų atsparumą
3 minutes read

ES kultūros ministrai Briuselyje patvirtino naują darbo planą, Lietuva pristatė pasirengimą pirmininkavimui

Žinių portalo redakcija 20 lapkričio, 2026 0
© %year% Jūsų žinių portalas | MoreNews by AF themes.
  • Apie mus
  • Galerijos
  • Home
  • Kontaktai
  • Partneriai ir draugai
  • Pranešk naujieną
  • Privatumo politika
Jūsų žinių portalas!
Manage Consent
To provide the best experiences, we use technologies like cookies to store and/or access device information. Consenting to these technologies will allow us to process data such as browsing behavior or unique IDs on this site. Not consenting or withdrawing consent, may adversely affect certain features and functions.
Functional Visada aktyvus
The technical storage or access is strictly necessary for the legitimate purpose of enabling the use of a specific service explicitly requested by the subscriber or user, or for the sole purpose of carrying out the transmission of a communication over an electronic communications network.
Preferences
The technical storage or access is necessary for the legitimate purpose of storing preferences that are not requested by the subscriber or user.
Statistics
The technical storage or access that is used exclusively for statistical purposes. The technical storage or access that is used exclusively for anonymous statistical purposes. Without a subpoena, voluntary compliance on the part of your Internet Service Provider, or additional records from a third party, information stored or retrieved for this purpose alone cannot usually be used to identify you.
Marketing
The technical storage or access is required to create user profiles to send advertising, or to track the user on a website or across several websites for similar marketing purposes.
  • Tvarkyti parinktis
  • Tvarkyti paslaugas
  • Tvarkyti {vendor_count} pardavėjus
  • Skaitykite daugiau apie šiuos tikslus
View preferences
  • {title}
  • {title}
  • {title}