Skaitydami nekilnojamojo turto skelbimus greitai priprantame prie skambių pažadų. Žodžiai „išskirtinis“ ar „prestižinis“ juose vartojami taip dažnai, kad nebeišskiria nieko – jais drąsiai puošiami ir prabangūs apartamentai sostinės širdyje, ir tiesiog kokybiškiau įrengtas daugiabutis miegamajame rajone. Tačiau architektų ir urbanistų gretose šie apibūdinimai reiškia dvi visiškai skirtingas projektavimo filosofijas.
Apie tai, kaip atskirti tikrąją būsto vertę nuo pakuotės ir kur prasideda tikroji riba tarp ekonominės ir aukščiausios klasės, kalbamės su projektavimo studijos „2 Bricks“ vadovu, architektu Vytautu Augustinavičiumi.
Dvi skirtingos filosofijos: individualus įnoris prieš visuotinį pripažinimą
Norint suprasti tikrąją NT vertę, V. Augustinavičius siūlo atskirti dvi esmines sąvokas. Išskirtinį būstą galima sukurti pritaikius jį vieno konkretaus žmogaus įpročiams bei skoniui – tam užtektų neįprasto vidinio išplanavimo, sklypo prie ežero ar drąsaus interjero. Tuo tarpu tikroji prabanga yra kur kas gilesnis reiškinys: tai būstas ir aplinka, kurią kaip vertingą, estetišką ir kokybišką vienbalsiai pripažįsta didžioji dalis visuomenės.
Iš to kyla visiškai skirtinga projektavimo logika. Aukščiausios klasės projektas matuojamas ne tuo, kas džiugina tik patį savininką, o tuo, ką jaučia ir patiria kiekvienas, įžengęs į šią erdvę.
„Spūstis“ laiptinėje: kodėl masė naikina reprezentatyvumą
Architektas įsitikinęs, kad nepriekaištinga pastato vertė be išlygų remiasi į du pamatinius dalykus – geografinę vietą ir kaimynų skaičių. Pirmasis kriterijus – vieta – architektūroje turi labai aiškią funkcinę, o ne tik įvaizdinę prasmę. Geras adresas nėra tiesiog skambus pavadinimas. Tai vieta, kurioje kasdienybė – vaikų darželis, parduotuvė, gydymo įstaiga, viešasis transportas – pasiekiama pėsčiomis, atsisakant papildomo automobilio šeimoje ir negaištant laiko spūstyse.
Tačiau net ir geriausia vieta praranda savo statusą, jei pastatas tampa masinio naudojimo. V. Augustinavičiaus akcentuojamas kriterijus brėžia griežtą ribą: namas, kuriame vien savo aukšte turite dešimtis kaimynų, niekada nebus laikomas aukštos klasės būstu.
Kai laiptinėje išnyksta masės pojūtis, atsiranda galimybė pažinti kaimynus, matyti pažįstamus veidus ir puoselėti bendruomeniškumą. Būtent iš čia kyla tikrasis savininkiškumo bei tvarkos jausmas. Dėl šios priežasties prestižiniame būste mažas kaimynų skaičius ir nepriekaištingai įrengtos bendrosios erdvės yra būtina sąlyga – prie ko beprisiliestų gyventojas ar jo svečias, viskas turi kelti kokybės ir komforto pojūtį.
Šie principai padiktavo ir Vilniuje vystomo kvartalo „CITUS Tyzenhauz“ urbanistinį sprendimą. Užuot stačius vieną masyvų bloką, pasirinktas mažaaukštis užstatymas iš penkių atskirų korpusų, paliekant didelius erdvės tarpus. Projektuotojai pastebi, kad pirkėjai šį erdvumo bei privatumo pojūtį įvardija kaip pagrindinį privalumą, kuris tarsi leidžia visam projektui „kvėpuoti“.
Investicija į aplinką: kur slepiasi tikroji vertė?
Paprašytas įvardyti, kur investuotų vieną papildomą eurą, skirtą kvadratiniam metrui, V. Augustinavičius neabejoja: „Kiekvienas euras, atiduotas sklypo gerbūviui ir želdynams, atsiperka dešimteriopai. Šiuolaikinis pirkėjas nori subrendusios, estetiškos aplinkos čia ir dabar, o ne po penkiolikos metų, kol išaugs pasodinti sėjinukai.“
Tačiau tokia estetika reikalauja drąsių finansinių ir inžinerinių sprendimų. Brandus medis kainuoja kelis kartus daugiau nei mažas sodinukas, o sprendimas pritaikyti architektūrą prie esamo reljefo reikalauja nepalyginamai didesnių investicijų nei sklypo išlyginimas buldozeriu.
„Projektuojant „CITUS Tyzenhauz“ sklypas nebuvo lyginamas. Sąmoningai pasirinkta jį terasuoti, išnaudojant natūralų kalno šlaitą. Kieme suformuotos poilsio zonas su vandens elementais, apžvalgos aikštele ir turtinga augalija. Išsaugoti aukščių skirtumai sukuria unikalų vaizdą ir charakterį, kurio nulygintoje teritorijoje tiesiog nebeliktų“, – pasakoja „Citus“ vyr. plėtros vadovė Gabrielė Norkutė.
Kartu atskleidžiamas ir dar vienas svarbus pokytis: jei prieš dešimtmetį privatumas kiemuose buvo suprantamas kaip aklos segmentinės tvoros, šiandien jį subtiliai ir organiškai formuoja pats reljefas bei tikslingai sugrupuoti želdynai.
Pažintis su sklypu ir erdvės prabanga
Architektūrinė vizija, V. Augustinavičiaus teigimu, nepradedama kompiuterio ekrane. Ji gimsta pačiame sklype – stebint jį skirtingu paros metu, atsižvelgiant į saulės kryptis ir supančią aplinką. Tik iš tokių gyvų stebėjimų gimsta kokybė, kurios brėžinyje neišmatuosi: teisingas patalpų gylis, langų išdėstymas ir natūralios šviesos kaita. Aukštos vertės būstas neatskiriamas nuo galimybės turėti ne tik rytinę, bet ir vakarinę ar pietinę saulę.
Interjero efektyvumas taip pat įgijęs naują prasmę. Nors funkcionalus planavimas išlieka privalomas, aukštesnės klasės būste atsiranda vietos sprendimams, kur kvadratai aukojami dėl pačios erdvės pojūčio. Tai gali būti svetainės su penkių metrų aukščio lubomis, būstai per du aukštus su privačiais įėjimais iš lauko ar erdvūs vitrininiai langai.
Tokie sprendimai leidžia suderinti du iš pirmo žvilgsnio priešingus troškimus: turėti individualaus namo pojūtį bei privatumą, tačiau likti vos už kelių minučių nuo Senamiesčio.
Santykis su istorija ir ateitimi
Projektuojant greta istoriškai jautrių teritorijų – pavyzdžiui, šalia kultūros paveldo objektų ar senųjų bažnyčių – architektams keliami dvigubai aukštesni reikalavimai. Istorinė kaimynystė įpareigoja: standartinis, šabloninis pastatas naujame rajone atrodo gerai, bet šalia paveldo toks objektas iškris iš konteksto ir atrodys daug prasčiau.
Skirtingi langų įgilinimai, klinkerio apdaila, nevienodi balkonų tipai ir ventiliuojami fasadai, kurie suprojektuoti „CITUS Tyzenhauz“, leidžia kvartalui iš išorės atrodyti ne kaip vienu ypu pastatytam blokui, o kaip natūraliai per dešimtmečius susiformavusiai miesto gatvei.
Keičiasi ir komforto bei prabangos samprata. Pavyzdžiui, liftas trijų aukštų name dar neseniai galėjo atrodyti kaip nepagrįstas perteklius, tačiau šiandien tai – funkcionali prabanga, užtikrinanti kasdienį patogumą ir pastato išliekamąją vertę.
Galiausiai, tikrasis objekto statusas peržengia privataus sklypo ribas. Tvarkoma šalia esanti gatvė, formuojami atviri skverai ir pėsčiųjų takai yra tai, kas lieka miestui ir praeiviams net ir pardavus paskutinį butą. Neįmanoma kalbėti apie gyvenimo kokybę šalia miesto centro, jei pati kelionė iki jo nėra patogi ir estetiška.
Atsakymas į klausimą, kas daro būstą tikrai vertingu, išlieka paprastas: išskirtinis būstas atspindi vieno žmogaus ambicijas, o pavyzdinis – sukuria išliekamąją vertę, kurią papildo visa tave supanti aplinka.
Apibendrindama G. Norkutė pabrėžia: „Tikroji prabanga ir prestižas estetine prasme iš mados neišeina labai ilgai arba neišeina išvis. Kokybė yra tai, kas išlieka ir po dvidešimties metų.“
About the Author
