2026 m. spalio 27 d. | Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija
Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos (LSBA) pirmininkas Juozas Ravinis kritikuoja Žemės ūkio ministerijos požiūrį į valstybės apsirūpinimą maistu krizių metu. Jo vertinimu, ministras Kęstutis Mažeika pernelyg daug dėmesio skiria didelėms žemės ūkio ir maisto pramonės įmonėms, tačiau nepakankamai įvertina smulkiųjų gamintojų ir daugiau kaip 220 tūkst. Lietuvos sodų sklypų potencialą.
Asociacija primena, kad sodininkų bendrijos nėra vien poilsio teritorijos. Jose auginamos daržovės, bulvės, vaisiai ir uogos, dalis derliaus konservuojama, sandėliuojama, juo dalijamasi su artimaisiais bei kaimynais. Tai vietinė maisto gamyba, kurios potencialas, LSBA vertinimu, iki šiol nėra deramai įtrauktas į valstybės maisto saugumo planavimą.
„Susidaro įspūdis, kad ministras Kęstutis Mažeika valstybės apsirūpinimą maistu pirmiausia sieja su didžiaisiais ūkininkais, stambiomis perdirbimo įmonėmis ir prekybos tinklais. Tačiau kas atsitiks, jeigu krizės metu šios įmonės nebegalės dirbti? Jeigu nutrūks elektros tiekimas, sustos logistika ar dėl pavojaus žmonės negalės atvykti į darbo vietas? Vien dideliais gamybos pajėgumais maisto saugumo neužtikrinsime. Turime vertinti ir tai, kiek žmonių Lietuvoje gali maisto užsiauginti patys“, – tokią poziciją siūlo išsakyti LSBA pirmininkas Juozas Ravinis.
Ukrainos patirtis parodė decentralizuotos maisto gamybos svarbą
Rusijos karo prieš Ukrainą patirtis atskleidė, kad maisto gamybą gali vienu metu sutrikdyti darbuotojų trūkumas, energetikos infrastruktūros pažeidimai, transporto problemos ir nesaugios žemės ūkio teritorijos.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) 2026 metų tyrimo duomenimis, keturi iš dešimties apklaustų namų ūkių devyniuose karo paveiktuose Ukrainos regionuose užsiėmė žemės ūkio gamyba. Daugeliui šeimų tai buvo tiesioginis apsirūpinimo maistu šaltinis ir papildoma apsauga nuo tiekimo sutrikimų.
LSBA vertinimu, ši patirtis rodo, kodėl valstybės atsparumo planuose svarbu numatyti ne tik stambiųjų gamintojų veiklos tęstinumą, bet ir vietinę, nuo ilgų tiekimo grandinių mažiau priklausomą maisto gamybą.
„Kai virš galvos skraido dronai, žmonėms pirmiausia rūpi jų pačių ir šeimų saugumas. Negalime remtis prielaida, kad karo metu visos didelės gamyklos ar žemės ūkio įmonės dirbs įprastu režimu. Šeimos ūkis ar sodininkas taip pat nėra apsaugotas nuo karo, tačiau jis gali turėti daugiau savarankiškumo apsirūpindamas bent dalimi maisto. Tai papildomas valstybės atsparumo rezervas, kurio neturėtume ignoruoti“, – pažymi J. Ravinis.
Sodininkų potencialui atskleisti būtinos investicijos
Žemės ūkio ministerijos spalio 14 dieną paskelbtais duomenimis, pasirengusios aprūpinti gyventojus maistu krizinėse situacijose yra tik 9 iš 60 Lietuvos savivaldybių.
Asociacijos vertinimu, tokia situacija turėtų paskatinti valstybę ieškoti papildomų sprendimų. Vienas jų – stiprinti sodininkų bendrijų ir smulkiųjų maisto augintojų galimybes.
Tačiau daugelyje sodininkų bendrijų trūksta tinkamos vandens tiekimo, elektros, kelių ir kitos infrastruktūros. Šias problemas bendruomenės dažnai sprendžia savo lėšomis.
„Lietuvoje turime daugiau kaip 220 tūkstančių sodų sklypų. Įsivaizduokime, kokį papildomą maisto gamybos potencialą būtų galima sukurti, jeigu bent dalyje jų būtų užtikrinta tinkama infrastruktūra. Tam reikalingos investicijos, taip pat ir iš Žemės ūkio ministerijos kuruojamų programų. Deja, kol kas pasigendame aiškios ministerijos iniciatyvos sodininkų bendruomenes vertinti kaip maisto saugumo sistemos dalį“, – teigia J. Ravinis.
LSBA pabrėžia, kad nesiekia tiesioginių išmokų už kiekvieną sodininkų auginamą daržovę ar vaismedį. Asociacija siūlo įvertinti tikslines investicijas į bendrąją infrastruktūrą, vandens prieinamumą, derliaus saugojimo galimybes, savanoriškus bendruomeninius maisto gamybos projektus ir vietines tiekimo grandines.
Kodėl valstybė nemato jau turimų galimybių?
LSBA primena, kad dar rugpjūtį oficialiai kreipėsi į Vyriausybę, prašydama užtikrinti sodininkų bendruomenių atstovavimą žemės ūkio bei regioninės politikos sprendimuose ir įvertinti jų infrastruktūros finansavimo galimybes.
Asociacijos vertinimu, būtent dabartinės diskusijos apie pasirengimą krizei suteikia galimybę šį klausimą spręsti iš esmės.
„Mes nesakome, kad sodininkai gali pakeisti stambiąją maisto pramonę. Tačiau valstybė neturi būti priklausoma vien nuo kelių didelių tiekimo grandinių. Jei investuojame į didžiųjų įmonių atsparumą, kodėl neįvertiname galimybės stiprinti šimtus tūkstančių mažų maisto auginimo vietų? Krizės metu žmonėms bus svarbu ne tai, kokio dydžio įmonė užaugino maistą, o ar jie apskritai galės jo gauti“, – teigia J. Ravinis.
Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija ragina Žemės ūkio ministeriją kartu su savivaldybėmis ir kitomis atsakingomis institucijomis įvertinti sodų bendrijų indėlį į vietinę maisto gamybą, nustatyti galimą papildomą jų vaidmenį krizės metu ir numatyti tam reikalingas investicijų priemones.
Asociacijos pozicija – valstybės maisto saugumas turi būti grindžiamas ne tik stambiosios gamybos pajėgumais, bet ir plačiu savarankiškai maistą auginti galinčių gyventojų bei bendruomenių tinklu.
About the Author
