Kaliningradas dažniausiai pristatomas kaip Rusijos karinė tvirtovė, kelianti grėsmę kaimyninėms valstybėms. Tačiau kas nutiktų, jei krizė kiltų pačiame regione, o Maskvai prireiktų kaimynių pagalbos? Būtent tokius scenarijus nagrinėjo „Baltic International Security Centre“ (BISC) ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto surengtos trijų dienų simuliacijos dalyviai.
Spalio 8–10 d. Vilniuje vykusiame renginyje dalyvavo 20 esamų ir buvusių pareigūnų, saugumo ekspertų bei kitų specialistų. Jie išbandė tris hipotetinius scenarijus: socialinius neramumus, karinį maištą ir ekologinę katastrofą Rusijos eksklave prie Baltijos jūros. Lietuvos, Lenkijos ir jų partnerių vaidmenis atlikę dalyviai ėmėsi iniciatyvos, o Rusijos vadovybei atstovaujantys dalyviai susidūrė su dilema – kaip suvaldyti krizę ir kartu išsaugoti valdžios kontrolę.
„Kaliningradas įprastai vaizduojamas kaip Rusijos tvirtovė, o jo kaimynės – kaip galimos aukos. Šioje simuliacijoje pažvelgėme iš kitos pusės. Maskva susidūrė su problemomis, kurių vien grasinimais nebuvo pajėgi išspręsti. Lietuva, Lenkija ir jų partnerės turėjo pasirinkimų ir galėjo veikti išvien. Rusija liko pavojinga, tačiau paaiškėjo, kad ji nėra visagalė ir ne su visomis problemomis gali susitvarkyti pati“, – sako BISC steigėjas ir vadovas Edwardas Lucasas.
Simuliacijoje dalyvavo „Chatham House“ Rusijos ekspertas, knygos „Moscow Rules“ autorius Keir Giles, Tarptautinio strateginių studijų instituto ekspertas Nigel Gould-Davies ir Rosemary Thomas – abu buvę Jungtinės Karalystės ambasadoriai. Taip pat prisijungė buvusi NATO atstovė spaudai, dabar Royal United Services Institute (RUSI) ekspertė Oana Lungescu ir Lenkijos Rytų studijų centro ekspertas Robert Pszczel, anksčiau vadovavęs NATO informacijos biurui Maskvoje. Kartu su jais dirbo Lietuvos ir kitų šalių specialistai, tarp jų – aukšto rango Ukrainos kariškis.
„Mūsų tikslas buvo ne prognozuoti įvykius, o išnagrinėti sudėtingus pasirinkimus ir jų kainą. Dalyviai sprendimus priėmė neturėdami visos informacijos. Jiems teko reaguoti į kitų veiksmus ir savo sprendimų pasekmes. Taip išryškėja galimybės, apie kurias kitaip galbūt nė nesusimąstytume, ir sprendimai, kuriuos verta apgalvoti dar prieš kylant tikrai krizei“, – teigia simuliaciją sukūręs ir jai vadovavęs „ISM Wargaming Lab“ vadovas doc. dr. Pijus Krūminas.
Trys scenarijai – trys skirtingi išbandymai Maskvai
Kiekvieną simuliacijos dieną buvo nagrinėjamas atskiras scenarijus. Visų trijų atspirties taškas buvo panašus: Ukraina toliau priešinasi Rusijos invazijai, o nauji smūgiai Rusijos degalų infrastruktūrai, įskaitant Ust Lugą, sutrikdo tiekimą Kaliningradui. Trūkumą pajunta ir gyventojai, ir regione dislokuoti kariniai daliniai, kuriuose daugiausia tarnauja šauktiniai. Kyla nepasitenkinimas.
Gyventojų neramumai ir nenorinčių kariauti karių maištas
Pirmajame scenarijuje tiekimo sutrikimai peraugo į socialinę ir ekonominę krizę. Ieškodami išeities, Kaliningrado gyventojai mėgino pabėgti į Lietuvą ir Lenkiją. Tuo metu į Ukrainą vykti nenorintys kariai sukilo, o maišto organizatoriai bandė patraukti į savo pusę kitus dalinius.
Rusijos valdžios vaidmenį atlikę dalyviai iš pradžių buvo pasirengę nuolaidoms. Tačiau derybos nutrūko, o neramumai buvo greitai numalšinti. Kremliui nepavyko spaudimu priversti Lietuvą bei Lenkiją sudaryti sąlygas tiekimui iš Baltarusijos.
Lietuvos, Lenkijos ir jų partnerių vaidmenis atlikę dalyviai daugiausia dėmesio skyrė sienų kontrolei bei bendrų veiksmų derinimui. Scenarijus baigėsi Rusijai išlaikius Kaliningrado kontrolę, tačiau gyventojų nepasitenkinimas dar labiau išaugo. Regionas taip pat atsidūrė NATO ir ES sprendimų priėmėjų dėmesio centre. Neramumai buvo nuslopinti, bet juos sukėlusios socialinės ir ekonominės problemos bei visuomenės nepasitenkinimas liko.
Griežtesnių veiksmų reikalaujantys maištininkai privertė Maskvą ieškoti pagalbos
Antrajame scenarijuje kilo didesnis karinis maištas. Šįkart jo organizatoriai reikalavo, kad Kremlius imtųsi griežtesnių veiksmų prieš Ukrainą ir Vakarus. Siekdami sukelti chaosą, jie užėmė svarbius infrastruktūros objektus ir paėmė gubernatorių įkaitu. Maskvai teko ieškoti būdų susigrąžinti kontrolę. Prireikus Vakarų pagalbos, pasikeitė ir Kremliaus tonas valstybių, kurias jis įprastai laiko priešininkėmis, atžvilgiu.
Maištininkai mėgino per Kybartus prasiveržti Baltarusijos link. Iš pradžių jie naudojosi civiliniais autobusais ir dangstėsi humanitariniais tikslais. Nepavyko nei apgaulė, nei vėlesnis tiesioginis bandymas prasiveržti. Lietuva ir Lenkija pasitelkė turimas sienų apsaugos priemones ir padidino savo bei jose dislokuotų sąjungininkų pajėgų, įskaitant Vokietijos brigadą Lietuvoje, parengtį.
Šio scenarijaus baigtį nulėmė suderinti regiono valstybių veiksmai. Simuliacija parodė, kad Kaliningrado krizės sprendimai nebūtinai priklausytų vien nuo tolimų sostinių – Lietuva, Lenkija ir jų kaimynės pačios gali imtis iniciatyvos ir lemti įvykių eigą.
Nuodingi dūmai sienų nepaisė
Trečiajame scenarijuje kilo gaisras baterijų gamykloje netoli Lietuvos sienos. Nuodingi dūmai ir tarša pasklido už Kaliningrado ribų. Pramoninė avarija Rusijoje tapo ekologine krize regione. Gesinti gaisro pasiųsti Rusijos kariai priešinosi įsakymams, nes neturėjo nei tinkamo pasirengimo, nei įrangos. Jų vadai deklaravo lojalumą valdžiai, tačiau nenorėjo siųsti savo karių žūti nuo nuodingų dūmų.
Katastrofai plečiantis, Kremlius iš pradžių apkaltino NATO kaimynes tariamu sabotažu. Vėliau jam teko prašyti jų pagalbos: reikėjo ugniagesių ir gelbėtojų komandų, galinčių padėti suvaldyti taršą ir pašalinti jos šaltinį.
Scenarijuje protestai kilo ir pagrindinėje Rusijos teritorijoje. Maskva pasirinko griežtinti politinę kontrolę, užuot sprendusi ekologinę krizę ir jos priežastis. Kartu išryškėjo, kaip tokia nelaimė gali didinti įtampą tarp civilių ir kariškių. Šis scenarijus atskleidė prieštaravimą: net ir kaltindama kaimynes, Rusija liko priklausoma nuo jų pagalbos.
Keičiantis situacijai, keitėsi ir sprendimai
Dalyviai atliko regiono valstybių vyriausybių, Rusijos ir Baltarusijos valdžios, maištininkų bei kitų sprendimų priėmėjų vaidmenis. Dalyvių sprendimai simuliacijoje neatspindėjo oficialių valstybių pozicijų.
Siūlomus veiksmus ir jų pasekmes vertino ekspertų komanda. Dalyviams nuolat buvo pateikiama naujų aplinkybių: imituotų JAV prezidento įrašų socialiniuose tinkluose, tarptautinės žiniasklaidos pranešimų ir kitų įvykių. Dėl jų teko keisti sprendimus, derinti viešus komentarus ir ieškoti tarptautinių partnerių paramos.
Dalyviai galėjo pasitelkti įvairias priemones – nuo karinių veiksmų ir sienų kontrolės iki diplomatijos, ekonominių sprendimų ir viešosios komunikacijos. Viename simuliacijos epizode Lietuvos vaidmenį atlikę dalyviai kreipėsi į Ukrainą palaikančius įtakingus JAV politinius komentatorius. Jų parama padėjo atsverti Kremliaus spaudimą. Kiekvienos dienos pabaigoje dalyviai aptarė priimtus sprendimus, jų pasekmes ir išmoktas pamokas.
Simuliacija atskleidė tris svarbius dalykus. Lietuva, Lenkija ir kitos regiono valstybės gali pačios imtis iniciatyvos ir spręsti krizes, tačiau tam būtina derinti interesus ir veikti išvien. Rusijos vadovybės vaidmenį atlikę dalyviai dažnai pirmenybę teikė politinės kontrolės išlaikymui, o krizę sukėlusias problemas palikdavo neišspręstas. Vis dėlto mažiau pasirinkimų turinti Maskva netapo mažiau pavojinga – spaudžiama į kampą, ji galėjo sukelti naujų grėsmių.
Simuliacija rėmėsi neįslaptinta informacija ir ekspertų prielaidomis apie padėtį Kaliningrade. Jos rezultatus lėmė scenarijai, dalyvių sprendimai ir ekspertų vertinimai. Jie neparodo, kokia tikimybė, kad tokia krizė iš tiesų kils, ir neprognozuoja tikrųjų valstybių valdžios veiksmų.
About the Author
