Paauglys grįžo vėliau, nei buvo sutarta, neatsiliepė telefonu arba į priminimą atsakė grubiai. Prasideda ginčas, balsai garsėja, o galiausiai išsprūsta žodžiai, dėl kurių vėliau gailitės. Nurimus lieka ne tik neišspręstas klausimas, bet ir nejaukumas: kaip dabar prieiti prie vaiko? Ar atsiprašius jis nemanys, kad susitarimų galima nepaisyti? SOS vaikų kaimai Lietuva išleistame praktiniame gide „Paauglystės kasdienybė“ pabrėžiama, kad tėvai gali pripažinti savo klaidą ir kartu tikėtis atsakomybės iš paauglio.
„Atsiprašydami už šaukimą tėvai parodo, kad ir suaugusieji prisiima atsakomybę už savo elgesį. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti susitarimų ar pateisinti paauglio poelgį. Galima pripažinti, kad pakėlėme balsą, ir kartu ramiai aptarti, kas įvyko bei ką kitą kartą darysime kitaip. Svarbu, kad po konflikto paauglys žinotų: tėvai pasiruošę sugrįžti, išklausyti ir ieškoti sprendimo“, – sako SOS vaikų kaimai Lietuva psichologė Uršulė Toleikytė.
Pirmiausia sustabdykite ginčą
Kai norisi pasakyti paskutinį žodį ar tuoj pat paskirti bausmę, verta stabtelėti. Jei paauglys užtrenkė duris, ėjimas iš paskos tęsti ginčo gali dar labiau didinti įtampą. Ne kiekvieną problemą būtina išspręsti tą pačią minutę.
Galite pasakyti: „Dabar esu per daug supykęs, kad galėčiau ramiai kalbėti. Padarykime pauzę ir grįžkime prie šito po pusvalandžio.“ Laiką pasirinkite tokį, kurio galėsite laikytis. Jei pažadėjote sugrįžti, sugrįžkite: pauzė neturėtų virsti ilgu tylėjimu ar temos vengimu.
Taip paaugliui parodote, kaip pats suaugusysis elgiasi su stipriomis emocijomis. Nusiraminus bus lengviau nuspręsti, ką iš tiesų norite pasakyti ir kokio sprendimo siekiate.
Kas iš tiesų slypi už mūsų pykčio?
Prieš grįždami prie pokalbio paklauskite savęs, kas sukėlė tokią stiprią reakciją. Gal išsigandote, kai vaikas neatsiliepė? Gal jaučiatės pavargę nuolat kartoti tą patį susitarimą? Supratus savo reakciją bus žymiai lengviau kalbėti apie konkretų įvykį ir savo jausmus.
Pavyzdžiui, vietoj „Tau visiškai nerūpi ši šeima“ galima sakyti: „Kai negrįžai sutartu laiku ir neatsiliepei, labai išsigandau. Nežinojau, ar tau viskas gerai.“ Toks sakinys paaiškina, kas jums buvo svarbu.
Vis dėlto paauglys neturėtų tapti atsakingas už jūsų emocijų valdymą. Pasakyti, kad nerimavote, galima, tačiau kaltinimai ar reikalavimas jus nuraminti užkrauna jam papildomą naštą.
Atsiprašyti galima neprarandant tėvų pozicijos
Sugrįžę pradėkite nuo savo elgesio: „Atsiprašau, kad ant tavęs šaukiau ir pasakiau skaudžių žodžių. Taip kalbėti neturėjau.“ Konkretus atsiprašymas leidžia aiškiai suprasti, už ką prisiimate atsakomybę.
Venkite pridėti „bet tu mane išprovokavai“ arba „jeigu būtum klausęs, nebūčiau šaukęs“. Tokia pabaiga atsakomybę už suaugusiojo reakciją perkelia vaikui. Taip pat nereikia skubinti jo priimti atsiprašymą ar iš karto pradėti kalbėtis.
Jei paauglys dar nenori pokalbio, galite pasakyti: „Suprantu, kad dabar nenori kalbėti. Norėjau atsiprašyti. Kai būsi pasiruošęs, norėčiau išgirsti ir tave.“ Kartu sutarkite, kada galėtumėte grįžti prie likusio klausimo.
Išlaikykite ribą ir išklausykite paauglį
Atsiprašymas už šaukimą nereiškia, kad turite atsisakyti šeimos susitarimų. Galite pasakyti: „Neturėjau ant tavęs šaukti. Vis tiek turime aptarti, kodėl negrįžai sutartu laiku ir kaip elgsimės kitą kartą.“ Taip atskiriate savo reakciją nuo klausimo, kurį reikia išspręsti.
Leiskite paaugliui papasakoti, kas nutiko. Paklauskite: „Kaip tu matai šią situaciją?“ Stenkitės išklausyti nepertraukdami. Jo paaiškinimas gali padėti suprasti aplinkybes ir susitarti, ką kitą kartą daryti kitaip.
Jei reikia numatyti pasekmę, ji turėtų būti proporcinga, įgyvendinama ir susijusi su konkrečiu poelgiu. Paaugliui taip pat turi būti aišku, kaip jis gali atkurti pasitikėjimą. Supykus išsakytą pernelyg griežtą bausmę verta peržiūrėti. Paaiškinkite paaugliui, kodėl priėmėte tokį sprendimą, ir nebijokite jo pakeisti, jei nurimus emocijoms matote, kad jis buvo per griežtas.
Ką susitarti, kad kitą kartą konfliktas nesikartotų?
Pokalbį verta užbaigti konkrečiu susitarimu. Pavyzdžiui, pasikeitus grįžimo planams paauglys praneša, o tėvai, pajutę, kad pradeda šaukti, įvardija pauzės poreikį. Aptarkite, kaip abu suprasite, kad laikas sustoti, ir kada tęsite pokalbį.
Svarbiausia, kad pažadas atsispindėtų vėlesniuose veiksmuose. Jei po atsiprašymo vėl kyla panašus ginčas, mėginkite anksčiau pastebėti momentą, kai balsas pradeda garsėti. Grįžimas prie pokalbio ir pastangos keisti savo reakciją yra atsakomybės pavyzdys paaugliui.
Daugiau rekomendacijų apie tėvų emocijas, ribas ir santykį su paaugliu pateikiama SOS vaikų kaimai Lietuva elektroniniame praktiniame gide „Paauglystės kasdienybė“. Jame aptariamos kasdienės šeimų situacijos ir būdai išlikti šalia jauno žmogaus, kai jam sunku. Nemokamą gidą galite atsisiųsti čia: https://sosvaikukaimai.lt/gidas-tevams
About the Author
