Naujas draugas internetiniame žaidime, kvietimas prisijungti prie bendraminčių grupės ar žmogus, kuris visada pasiruošęs išklausyti. Iš pirmo žvilgsnio, nekaltas bendravimas internete, kartais gali tapti pirmuoju žingsniu į pavojingą priklausomybę nuo nepažįstamų asmenų ar net įtraukimą į nusikalstamą veiklą. Verbuotojai jaunuolių pasitikėjimą pelno palaipsniui, pasinaudodami jų noru būti suprastiems. Ekspertė įspėja, kad tokios manipuliacijos taikiniu gali tapti bet kuris paauglys, o tėvai apie pavojų neretai sužino tik tada, kai situacija jau būna gerokai pažengusi.
Paauglystėje bendraamžių nuomonė ir pripažinimas tampa ypač svarbus. Jauni žmonės nori būti išgirsti, suprasti ir reikšmingi. Pasak organizacijos „Mostai“ socialinių programų plėtros vadovės Robertos Avramenko, būtent šiais natūraliais poreikiais gali pasinaudoti internete veikiantys verbuotojai.
„Klaidinga yra manyti, kad užverbuojami tik vieniši, socialiai izoliuoti ar sunkumų patiriantys paaugliai. Vienam jaunuoliui gali trūkti draugystės, kitam – pripažinimo, trečiam norisi nuotykių, maišto ar galimybės pasijusti ypatingam. Verbuotojai puikiai supranta šiuos poreikius ir stengiasi pasiūlyti būtent tai, ko konkrečiam žmogui tuo metu labiausiai reikia. Todėl net ir gerai besimokantis, aktyvus, iš pažiūros jokių problemų neturintis paauglys gali tapti manipuliacijos taikiniu“, – sako R. Avramenko.
Nuo draugiškos žinutės iki reikalavimo įrodyti lojalumą
Verbavimas internete retai prasideda tiesioginiais pasiūlymais dalyvauti nusikalstamoje ar ekstremistinėje veikloje. Dažniausiai kontaktas niekuo nesiskiria nuo įprasto bendravimo socialiniuose tinkluose, pokalbių programėlėse ar internetiniuose žaidimuose. Tai gali būti komentaras po vaizdo įrašu, pasidalijimas juokingu paveikslėliu, kvietimas kartu pažaisti ar prisijungti prie grupės. Vėliau bendravimas persikelia į uždaresnes erdves, pavyzdžiui, „Discord“ ar „Telegram“, kur palaipsniui yra kuriamas artimesnis ryšys.
„Įsivaizduokime paauglį, kuris internetiniame žaidime susipažįsta su kitu žmogumi. Jie kartu žaidžia, kalbasi, dalijasi asmeniniais išgyvenimais. Naujasis pažįstamas atrodo draugiškas, visada pasiruošęs išklausyti. Ilgainiui jis pakviečia į grupę, kurioje jaunuolis susiranda dar daugiau bendraminčių. Jam atrodo, kad jis pagaliau atrado žmones, kurie jį supranta. Tačiau būtent tada gali prasidėti manipuliacija, kurios pats paauglys net neatpažįsta“, – aiškina ji.
Anot jos, pasitikėjimą įgijęs verbuotojas gali pradėti pamažu tikrinti jaunuolio lojalumą. Iš pradžių prašoma atlikti nedideles užduotis – paskelbti provokuojantį įrašą, ką nors sugadinti ar nupiešti grafitį. Vėliau reikalavimai gali tapti vis pavojingesni, o atsisakymas juos vykdyti – sukelti grupės spaudimą, grasinimus ar šantažą.
„Kontrolė paprastai neatsiranda pirmąją pažinties dieną. Ribos stumiamos palaipsniui. Tai, kas iš pradžių atrodytų visiškai nepriimtina, po ilgesnio bendravimo ir nuolatinio grupės palaikymo gali pradėti atrodyti normalu. Todėl jaunuolis kartais net nepastebi, kada žmogus, kurį laikė draugu, pradėjo juo manipuliuoti“, – pabrėžia pašnekovė.
Kodėl paauglys gali nepastebėti pavojaus?
Vienas sudėtingiausių verbavimo aspektų – jaunuolis gali nuoširdžiai tikėti, kad pats pasirinko naujus draugus ir bendraminčius. Ilgainiui grupė gali tapti svarbia jo tapatybės dalimi, o aplinkinių kritika būti suprantama, kaip priešiškumas.
Pasak R. Avramenko, tokiose situacijose nerimą turėtų kelti ne pavienis paauglio elgesio pasikeitimas, o kelių požymių visuma. Jaunuolis gali pradėti slėpti bendravimą internete, atsiriboti nuo ankstesnių draugų ar šeimos, vis daugiau laiko praleisti uždarose internetinėse grupėse. Taip pat gali pasikeisti jo žodynas, atsirasti naujų grupinių simbolių, susižavėjimas smurtu ar ekstremistinėmis idėjomis.
„Vienas juodo humoro pokštas, nauja draugų grupė ar ilgesnis laikas prie kompiuterio dar nereiškia, kad paauglys yra verbuojamas. Svarbu matyti bendrą vaizdą – ar jis tampa uždaresnis, ar pradeda slėpti savo veiklą, ar keičiasi jo požiūris į smurtą, santykiai su artimaisiais. Didžiausią nerimą turėtų kelti ne pats bendravimas internete, o atsirandanti priklausomybė nuo grupės ir jos daroma įtaka“, – sako ekspertė.
Kodėl net patekęs į pavojų paauglys gali tylėti?
Net supratęs, kad bendravimas tapo pavojingas, jaunuolis ne visada išdrįsta apie tai pasakyti suaugusiesiems. Viena iš priežasčių – baimė būti nubaustam, nesuprastam ar išgirsti priekaištus. Kita – jau susiformavęs emocinis ryšys su verbuotoju ar grupe. Kai kuriais atvejais jaunuolis gali būti įbaugintas grasinimais paviešinti jo asmeninę informaciją, nuotraukas ar susirašinėjimus. Taip sukuriamas įspūdis, kad pasitraukti iš grupės nebeįmanoma, o pagalbos kreiptis nėra į ką.
„Paauglys gali ir bijoti verbuotojo, ir būti prie jo prisirišęs. Jis gali gėdytis to, ką jau padarė, galvoti, kaip galėjo taip apsigauti, arba baimintis, kad tėvai atims telefoną ir pasakys: „Mes juk tave perspėjom“. Kartais grupė jį įtikina, kad niekas negalės padėti, net teisėsauga. Todėl labai svarbu, kad pirmoji suaugusiojo reakcija būtų ne kaltinimas, o palaikymas. Vietoje „Kaip tu galėjai?“ reikėtų pasakyti: „Gerai, kad man pasakei. Dabar pažiūrėkime, kaip galime tau padėti“, – pabrėžia R. Avramenko.
Pasak jos, baimė ir gėda gali tapti papildomais įrankiais, kuriais manipuliuojama siekiant išlaikyti jaunuolį grupėje. Kuo ilgiau jis jaučiasi neturintis į ką kreiptis, tuo sunkiau gali būti iš tokio santykio pasitraukti.
Svarbiausia apsauga – ne telefono kontrolė
R. Avramenko teigimu, viena dažniausių suaugusiųjų klaidų – įsitikinimas, kad nuo internetinių pavojų paauglį galima apsaugoti vien ribojant laiką prie ekranų ar draudžiant bendrauti su nepažįstamaisiais. Tačiau po kelių savaičių ar mėnesių bendravimo internete sutiktas žmogus jaunuoliui jau gali atrodyti ne kaip nepažįstamasis, o kaip artimas draugas, kuriuo jis pasitiki labiau nei savo aplinkiniais žmonėmis.
Todėl, anot ekspertės, tėvams svarbu domėtis ne tik tuo, kiek laiko vaikas praleidžia internete, bet ir ką ten veikia, su kuo bendrauja, kokiose bendruomenėse dalyvauja ir kaip jose jaučiasi. Ne mažiau svarbu kalbėtis apie asmeninės informacijos apsaugą bei manipuliacijos būdus.
„Vien pasakyti „nekalbėk su nepažįstamaisiais internete“ nepakanka. Paaugliui reikia padėti suprasti, kaip kuriamas pasitikėjimas, kada draugiškas bendravimas virsta spaudimu ir kodėl net artimu laikomu internetiniu draugu nereikėtų siųsti jautrios asmeninės informacijos ar nuotraukų. Tačiau svarbiausia, jog jaunuolis žinotų – net jei suklydo, jis gali kreiptis į suaugusįjį ir sulauks pagalbos, o ne pasmerkimo“, – teigia ji.
Jeigu kyla rimtų įtarimų dėl verbavimo, ekspertė pataria nereaguoti impulsyviai, ramiai išsiaiškinti situaciją, išsaugoti susirašinėjimus ar kitus galimus įrodymus ir prireikus kreiptis į specialistus ar teisėsaugą. Jei kyla tiesioginė grėsmė jaunuolio saugumui, svarbu nedelsti ir kreiptis skubios pagalbos.
„Viena stipriausių apsaugų nuo verbavimo yra ne visiška kontrolė, o saugus santykis su suaugusiuoju, pas kurį galima grįžti net tada, kai jau suklydai. Paauglys turi žinoti, kad net ir labai sudėtingoje situacijoje jis nėra vienas, o pagalbos galimybės yra kur kas didesnės, nei jį bando įtikinti manipuliuojantys žmonės“, – apibendrina ekspertė.
About the Author
