Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų neatmeta galimybės mokėti daugiau už būstą, kurio aplinkoje integruoti meno kūriniai. Naujausio „Spinter tyrimų“ atlikto reprezentatyvaus tyrimo duomenimis, tokią galimybę svarstytų 51 proc. apklaustųjų. NT ekspertų teigimu, šis rezultatas atspindi svarbų gyvenamosios aplinkos aspektą – būsto vertę kuria ne tik jo plotas, vieta ar techninės savybės, bet ir aplinka, kurioje žmogus praleidžia kasdienybę.
Apklausa taip pat atskleidė, kokių meno sprendimų gyventojai labiausiai pageidautų savo gyvenamojoje aplinkoje. Dažniausiai minėtas meninis sienų apipavidalinimas (17 proc.), vandens meno instaliacijos, pavyzdžiui, fontanai (14 proc.), ir išskirtinis laiptinių dizainas (13 proc.).
Pasak interjero dizainerės Renatos Lekavičienės, būtent kasdienis santykis su aplinka ir yra viena priežasčių, kodėl meno kūriniai gyvenamuosiuose projektuose gali turėti didesnę reikšmę nei vien estetinis įspūdis.
„Renkantis namus svarbu ne tik tai, ką gauname už savo buto durų, bet ir kokioje aplinkoje gyvename. Išskirtinė architektūra, apgalvotos bendrosios erdvės ir jose integruoti meno kūriniai gali suteikti gyvenamajai vietai savitumo, kurti emocinį ryšį ir praturtinti kasdienę gyventojų patirtį. Todėl į meną žiūrime ne kaip į papildomą dekoraciją, o kaip į bendros gyvenamosios aplinkos koncepcijos dalį“, – sako interjero dizainerė Renata Lekavičienė.
Menas, papildantis architektūrą
Vienas meno kūrinys gali pakeisti tai, kaip suvokiame visą erdvę. Skulptūra, instaliacija ar net į grindinį integruotas meninis akcentas gali tapti išskirtiniu kiemo ženklu, pagal kurį atpažįstama gyvenamoji vieta. Tokie objektai ne tik patraukia dėmesį, bet ir suteikia aplinkai istoriją, kurią gyventojai gali atrasti ir interpretuoti savaip.
Ypač įdomūs kūriniai, kurių idėja susijusi su konkrečios vietos architektūra, pavadinimu ar istorija. Tuomet net ir iš pirmo žvilgsnio nedidelė detalė gali turėti gilesnę prasmę, o ją atradus pažįstama aplinka atsiskleidžia kitu kampu. Tokie kūriniai gali tapti ne tik išskirtiniais architektūriniais akcentais, bet ir atpažįstamais gyvenamosios vietos simboliais.
Vienas tokių pavyzdžių – „Porto Franko“ kvartalas, kur plačios bendrosios promenados pabaigoje įrengtas iš natūralaus akmens sukurtas pasaulio krypčių ženklas.
Kompasas integruotas tiesiai į promenados grindinį, todėl nėra atskiras, erdvėje dominuojantis objektas. Jis tampa pačios promenados dalimi – detale, kurią galima pastebėti vaikštant po kvartalą. Tačiau šis sprendimas pasirinktas ne vien dėl estetikos: kompaso motyvas glaudžiai susijęs su viso „Porto Franko“ projekto koncepcija.
„Kuriant „Porto Franko“ aplinką norėjosi, kad jos detalės pratęstų pačią projekto idėją, įkvėptą Viduržemio jūros miestų ir europietiškų uostamiesčių. Todėl kompaso motyvas čia atsirado labai natūraliai – jis primena keliones, atradimus ir krypties pasirinkimą. Kartu jame slypi ir asmeniškesnė mintis: nauji namai daugeliui reiškia naują gyvenimo etapą. Kompasą integravome į promenados grindinį, kad jis būtų ne atskira puošmena, o pačios erdvės dalis – ženklas, kurį gyventojai galėtų atrasti kasdien vaikščiodami po kvartalą“, – pasakoja R. Lekavičienė.
Nuo estetikos iki patirties – menas, kuris įtraukia gyventojus
R. Lekavičienės teigimu, meno potencialas gyvenamojoje aplinkoje tuo neapsiriboja. Jis gali ne tik kurti estetinį įspūdį, bet ir skatinti gyventojų įsitraukimą, bendravimą bei suteikti bendrosioms erdvėms naujų funkcijų.
„Menas gyvenamojoje aplinkoje nebūtinai turi būti kūrinys, į kurį tik žiūrime. Jis gali tapti kasdienio gyvenimo dalimi – paskatinti sustoti, įsitraukti ar užmegzti pokalbį su kaimynu. Būtent tokiuose sprendimuose matome didelę pridėtinę vertę, nes jie praturtina ne tik aplinką, bet ir pačią gyvenimo joje patirtį“, – pabrėžia R. Lekavičienė.
Būtent tokia idėja pasirinkta Viršuliškėse kylančiame „Romeo ir Džiuljeta“ projekte, kurio kieme iškils skulptoriaus Liutauro Griežės sukurta trijų metrų aukščio interaktyvi šviesos skulptūra.
Širdies formos kūrinys simbolizuos meilę ir bendrystę. Ant abiejų pastatų sienų bus įrengtos specialios metalinės plokštelės – tik dviem žmonėms vienu metu jas palietus, skulptūra nušvis, o šviesos linija simboliškai sujungs abu pastatus. Taip kūrinys įprasmins ne tik projekto pavadinimą, bet ir dviejų skirtingų pastatų ryšį.
„Norėjosi, kad meilės ir bendrystės idėja nebūtų perteikta vien per atpažįstamą širdies formą. Man buvo įdomu, kaip ją galima paversti patirtimi, kuriai būtinas kito žmogaus dalyvavimas. Tokiu būdu pats meno kūrinys tampa savotišku pretekstu užmegzti ryšį – galbūt su kaimynu, su kuriuo iki tol tik prasilenkdavote laiptinėje. Norėtųsi, kad ilgainiui ši skulptūra gyventojams asocijuotųsi ne tik su vieta, kurioje jie gyvena, bet ir su joje patirtais momentais“, – pasakoja skulptorius Liutauras Griežė.
Būsto vizualizacijoje meno kūrinys gali atrodyti kaip dar viena graži aplinkos detalė. Tačiau tikrasis jo vaidmuo atsiskleidžia tada, kai erdvėje pradeda gyventi žmonės. Ar skulptūra taps susitikimų vieta, ar meno objektas įgis savų istorijų, ar liks tik pastebimu kiemo akcentu – priklausys ir nuo pačių gyventojų. Būtent ši galimybė ne tik matyti meną, bet ir savaip jį patirti suteikia tokiems kūriniams papildomą reikšmę.
About the Author
