Kaip mokslas gali padėti Lietuvai kurti ilgalaikes tarptautines partnerystes, stiprinti savo pozicijas pasaulyje ir telkti partnerius bendriems tikslams? Apie tai spalio 20 d. Lietuvos mokslo forume „Kai mokslas tiesia tiltus“ kalbės Lietuvos ir užsienio mokslo, politikos bei diplomatijos atstovai. Viena pagrindinių forumo temų – mokslo diplomatija ir jos potencialas Lietuvai.
Diskusijoje „Mokslo diplomatijos potencialas Lietuvai: ką galime pasiekti?“ dalyvausianti Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorė, Tarptautinės universitetų asociacijos (IAU) viceprezidentė prof. dr. Inga Žalėnienė atkreipia dėmesį į vieną jau turimą, tačiau dar nepakankamai strategiškai išnaudojamą Lietuvos išteklių – universitetų sukauptą tarptautinių ryšių ir partnerysčių kapitalą.
Lietuvos universitetai dalyvauja tarptautiniuose tinkluose ir aljansuose, vykdo bendrus tyrimus, kuria ilgalaikes institucines partnerystes, pritraukia studentus ir mokslininkus iš užsienio. Tačiau, pasak I. Žalėnienės, svarbu žengti toliau – šiuos ryšius vertinti ne tik kaip atskirų universitetų pasiekimą, bet ir kaip Lietuvos mokslo diplomatijos išteklių, galintį prisidėti prie šalies reputacijos, strateginių partnerysčių ir ilgalaikės įtakos stiprinimo.
– Apie mokslo diplomatiją dažnai kalbame kaip apie valstybės užsienio politikos dalį. Kur joje prasideda universitetų vaidmuo?
– Manau, kad universitetai šiandien yra viena iš svarbiausių Lietuvos mokslo diplomatijos infrastruktūrų. Jie ne tik atspindi Lietuvos reputaciją užsienyje – jie ją kuria kasdien. Mokslo diplomatija vyksta kiekvieną kartą, kai Lietuvos mokslininkas kartu su kolega iš užsienio imasi bendro tyrimo, kai Lietuvos universitetas tampa tarptautinio tinklo nariu, kai užsienio studentas renkasi studijas Lietuvoje, kai mūsų ekspertas kviečiamas dalyvauti tarptautinėje mokslinėje diskusijoje ar formuoti tarptautinės organizacijos darbotvarkę, kai Lietuvos universitetuose vyksta tarptautinės mokslinės konferencijos, Europos ir pasaulio akademinės bendruomenės forumai.
Tai gerai matome ir Mykolo Romerio universiteto patirtyje. Su tolimomis Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono šalimis pradėjome bendradarbiauti jau prieš 20 metų – dar tada, kai šiame regione veikė tik viena Lietuvos Respublikos ambasada.
Ilgametė MRU partnerystė su Pietų Korėjos Dongseo universitetu nėra tik akademinių mainų projektas. Dvigubo diplomo programos, MRU ir VDU veikiantys Karaliaus Sedžiongo institutai kuria ne tik tvarią akademinių bendruomenių partnerystę, bet ir geresnį kultūrų pažinimą bei pasitikėjimą tarp abiejų valstybių.
MRU kartu su Australijos Karališkuoju Melburno technologijos universitetu (RMIT University) įkurtas Australijos ir Lietuvos kibernetinio saugumo tinklas didina ne tik mūsų kompetencijas, bet ir Lietuvos žinomumą srityje, kuri tiesiogiai susijusi su valstybių saugumu. Akademiniai ryšiai su Japonijos universitetais, glaudi partnerystė su Europos universitetais, dalyvavimas Europos universitetų aljansuose ir tarptautiniuose akademiniuose tinkluose – visa tai prisideda prie tvarių ir abipusiškai naudingų ryšių kūrimo.
Universitetai gali sujungti tai, ko kartais nepavyksta sujungti instituciniu lygmeniu – mokslą, verslą, viešąjį sektorių ir tarptautinius partnerius. Tai yra diplomatijos išteklius, kurio neturėtume nuvertinti.
– Lietuvos universitetai jau yra sukaupę platų tarptautinių ryšių tinklą. Ar Lietuva pakankamai išnaudoja šį kapitalą valstybės mastu?
– Pirmiausia turime suprasti, kad universitetų tarptautiniai ryšiai yra ne tik jų pačių turtas. Tai ir visos Lietuvos kapitalas. Kai užmezgame ilgalaikę partnerystę su užsienio universitetu, auga ir Lietuvos žinomumas toje šalyje. Kai į Lietuvą atvyksta studentas iš kitos pasaulio šalies, jis susipažįsta ne tik su mūsų universitetu – jis susipažįsta su Lietuva.
Studentus, dėstytojus ir tyrėjus iš užsienio vadinčiau savotiškais Lietuvos ambasadoriais. Jie išsiveža savo patirtį, santykius, supratimą apie mūsų šalį. Dažnai ir po studijų jie išlieka Lietuvos partneriais – versle, moksle, viešajame sektoriuje ar diplomatijoje.
Tačiau šį potencialą galėtume panaudoti dar geriau. Reikėtų kurti universitetų, valstybės institucijų bei mokslo ir inovacijų sistemos strateginio koordinavimo ekosistemą. Universitetams nebūtina turėti vienodų tarptautinių strategijų. Priešingai – turime išnaudoti savo specializacijas ir savitumą. Tačiau ten, kur universitetų akademinius interesus galime pasitelkti bendram Lietuvos labui, turėtume veikti kartu.
– Ką praktiškai pakeistų glaudesnis universitetų ir valstybės veiksmų koordinavimas?
– Pirmiausia galėtume geriau pasitelkti Lietuvos universitetų tarptautines partnerystes kaip šalies minkštosios galios instrumentą. Partnerystė su universitetu Europoje, Azijoje, Amerikoje, Afrikoje ar Australijoje reiškia ne tik mokslinę publikaciją, bendrus tyrimus, mokslininkų ir studentų mainus. Tai ilgalaikių santykių tinklas, kuris gali veikti ir ekonomikos, inovacijų, saugumo bei diplomatijos srityse.
Taip pat turėtume sistemingiau išnaudoti alumnų potencialą. Užsienio studentai, kurie studijavo Lietuvoje – ypač vertingas tarptautinis tinklas. Po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų jie gali tapti universitetų, verslo įmonių, viešųjų institucijų, tarptautinių organizacijų vadovais ar įtakingais darbuotojais. Ryšys su mūsų alumnais yra ilgalaikė investicija į Lietuvos tarptautinius santykius.
Žinoma, būtina investuoti ir į tai, kas leidžia šias partnerystes kurti: tarptautines studijų programas, bendrus tyrimus, dėstytojų, tyrėjų ir studentų mobilumą, doktorantūrą, tarptautinių talentų pritraukimą. Taip pat – į Lietuvos universitetų pristatymą užsienyje, dalyvavimą studijų mugėse ir tarptautinėse aukštojo mokslo parodose. Norėdami išlaikyti Lietuvos universitetų, pačios Lietuvos ir visos Europos konkurencingumą, turime į tai pakankamai investuoti.
Tarptautiškumas neturėtų būti tik universiteto statistikos rodiklis. Jis turi tapti Lietuvos ilgalaikio tarptautinio kapitalo dalimi.
– Kokią Lietuvos universitetų stiprybę šiandien dar nepakankamai išnaudojame tarptautinėje erdvėje?
– Manau, viena iš tokių galimybių – Lietuvos universitetų gebėjimas telkti partnerius, kuriems rūpi mums svarbios vertybės ir sprendimai.
Esame sukaupę labai svarbios patirties, kurią suteikė mūsų istorija ir dabartinė geopolitinė situacija. Lietuvos universitetai nėra neutralūs stebėtojai to, kas vyksta mūsų regione. Suprantame, ką reiškia laisvė, demokratija, akademinė autonomija, teisės viršenybė ir visuomenės atsparumas.
Tai ypač aiškiai parodė mūsų parama Ukrainai. Universitetai padėjo ir padeda Rusijos agresijos aukoms ir karo pabėgėliams, Ukrainos studentams ir mokslininkams, kuria akademines partnerystes, prisideda prie diskusijų apie demokratijos atsparumą, teisę, saugumą ir valstybės stiprinimą. Tai ne vien solidarumo išraiška – tai ir Lietuvos akademinės diplomatijos praktika.
Kita mūsų stiprybė – gebėjimas veikti ten, kur susikerta skirtingos disciplinos ir valstybės. Pavyzdžiui, kibernetinis saugumas ir visuomenės atsparumas yra sritys, kuriose galime jungti Europos, Azijos ir kitų regionų universitetų kompetencijas.
Galime telkti universitetus aplink temas, kurios mums strategiškai svarbios: saugumą, visuomenių atsparumą, demokratijos apsaugą, teisės viršenybę, dirbtinio intelekto valdymą, Ukrainos atstatymą, žmogaus teises.
Čia matau labai konkrečią mokslo diplomatijos užduotį: ne tik eksportuoti Lietuvos mokslą, bet ir eksportuoti Lietuvos patirtį bei vertybines kompetencijas, kuriant tarptautinius atsako į bendrus iššūkius tinklus.
– Ko reikėtų, kad Lietuva tarptautinėje mokslo erdvėje būtų ne tik patikima partnerė, bet ir pati telktų kitus?
– Mums reikia drąsiau sakyti: Lietuva gali ne tik ateiti į tarptautines partnerystes – Lietuva gali jas inicijuoti. Esame nedidelė šalis, tačiau pagrindiniai mūsų universitetai yra tarptautiniai, lankstūs ir gebantys greitai užmegzti partnerystes. Tai yra mūsų pranašumas.
Jeigu universitetas užmezga ryšį su universitetu mums strategiškai svarbioje šalyje, tas ryšys gali prasidėti nuo bendro mokslinio tyrimo ar akademinių mainų. Tačiau po dešimties metų jis gali tapti daug platesniu akademiniu, inovaciniu, verslo ar net diplomatiniu tinklu, atverti naujas užsienio rinkas Lietuvos verslui ar kultūrinio bendradarbiavimo erdves.
Todėl mokslo diplomatiją vertinu kaip tvaraus pasitikėjimo kūrimą. Diplomatija dažnai prasideda nuo politinio susitikimo, o mokslas – nuo klausimo, kurį kartu norime išspręsti. Tačiau abiem atvejais svarbiausia yra pasitikėjimas.
Būtent čia Lietuvos universitetai yra labai svarbūs: galime kurti tiltus ten, kur politiniai santykiai kartais tampa sudėtingesni, telkti žmones aplink žiniomis grįstus bendrus sprendimus ir taip nuosekliai stiprinti Lietuvą bei jos autoritetą pasaulyje.
Lietuvos mokslo forumas „Kai mokslas tiesia tiltus“ vyks spalio 20 d. Lietuvos mokslo taryboje (Gedimino pr. 3, Vilnius).
Forumas yra spalio 19–23 d. Vilniuje vyksiančios tarptautinės mokslo savaitės „(re)SEARCH 2026“ dalis.
Kviečiame registruotis į Mokslo savaitės renginius. Visą informaciją ir registraciją galima rasti – scienceweek.lt.
Forumą taip pat bus galima tiesiogiai stebėti per LRT PLIUS.
About the Author
