Universitetas – ne paslaugų tiekėjas ar idėjų parduotuvė, įsitikinusi Kauno technologijos universiteto (KTU) strateginių partnerysčių prorektorė Edita Gimžauskienė.
2025 m. KTU suteikė MTEPI darbų ir paslaugų įmonėms už daugiau nei 4 milijonus eurų. Vis dėlto finansiniai ir kiekybiniai rodikliai, kad ir kokie iškalbingi, kalbant apie universitetų ir įmonių bendradarbiavimą, yra tik ledkalnio viršūnė.
Tikroji universitetų ir viešojo sektoriaus bei verslo įmonių partnerystės vertė atsiskleidžia ilguoju laikotarpiu – per bendrų tyrėjų ugdymą, neformalias konsultacijas, kartu auginamus talentus. Vaizdžiai tariant, tokia partnerystė turi potencialą keisti įmonės DNR, o ne tik sukurti vienkartinį produktą.
„Strateginė partnerystė prasideda ne nuo suskaičiavimo, kiek turime partnerių ar bendradarbiavimo sutarčių, o nuo klausimo, kam universitetas gali būti strateginiu partneriu“, – teigia E. Gimžauskienė.
Sukurti kartu tai, ko nepavyktų sukurti atskirai
Pasak jos, jei paprastas bendradarbiavimas dažniausiai apsiriboja konkrečia veikla ar projektu, strateginė partnerystė reiškia ilgalaikę bendrą ambiciją ir kuriamą poveikį. „Vien bendrų interesų neužtenka. Strateginė partnerystė prasideda tada, kai abi organizacijos supranta, kad kartu gali sukurti daugiau vertės nei veikdamos atskirai“, – sako ji.
Ji prisimena, kaip dar būdama KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto dekane, inicijavo fakulteto strateginės partnerystės su Lietuvos banku modelį. „Kartu su banku dalinomės tyrimų tematikomis, kvietėme jaunuosius mokslininkus – bendrai sudėję finansus galėjome pasiūlyti konkurencingesnes sąlygas ir pritraukti talentų iš stiprių pasaulio universitetų“, – pasakoja E. Gimžauskienė.
Jos teigimu, tokios partnerystės nauda buvo abipusė – pakilo universiteto tyrimų standartas, aukšto tarptautinio lygio akademinės kompetencijos leido sukurti vertę abiem parteriams – tiek bankui, tiek universitetui.
„Ši patirtis man parodė, kad partnerystė stipriausia tada, kai dalijamasi ne tik projektais, bet ir žmonėmis bei kompetencijomis. Manau, kad panašus dvigubos afiliacijos tyrėjų modelis galėtų veikti ir dirbant su pramone, kuriant naujas technologijas, diegiant inžinerines inovacijas. Toks modelis padėtų sutrumpinti žinių kelią iš universiteto į verslą ir kurti įmonėms konkurencinį pranašumą“, – teigia KTU strateginių partnerysčių prorektorė.
Pasak jos, tam, kad abiem pusėms partnerystė būtų vertinga, reikia pereiti nuo transakcinio santykio – „ką jūs galite mums pasiūlyti ir už kokią kainą“ – prie bendros ambicijos, bendrakūros ir ilgalaikio planavimo.
„Vadovaujantis ekonomine logika, svarbiausias partnerystės matas yra sukurta vertė ir ilgalaikis ekonominis poveikis. Ne vien tai, kiek projektų įgyvendinome ar sutarčių pasirašėme. Jeigu universitete užaugęs startuolis auga, kuria darbo vietas ir prisideda prie BVP, jeigu įmonės kuria naujus produktus ar verslus, remdamosi universitete sukurtomis technologijomis, jeigu mūsų absolventai savo kompetencijomis augina įmones – tai ir yra realus partnerystės poveikis“, – teigia E. Gimžauskienė.
Kodėl įmonės moka už galimybę būti šalia universiteto?
Buvimas šalia universiteto įmonėms gali duoti daugiau nei prieigą prie konkrečių tyrimų ar technologijų. Moksliškai įrodyta, kad universitetų ir verslo sąveika stiprina įmonių inovatyvumą.
Tyrimo, kuriame analizuota daugiau nei tūkstantis Norvegijos įmonių (iš jų šiek tiek daugiau nei 200 bendradarbiauja su universitetais), metu, nustatyta, jog net ir tos įmonės, kurių bendradarbiavimas su universitetais apima ne mokslo tyrimų, o edukacinę ir neformalią bendrą veiklą, ilguoju laikotarpiu patiria naudą to, ką tyrėjai įvardija „artumu“ (angl. proximity) arba buvimu šalia žinias kuriančios institucijos.
E. Gimžauskienė teigia, jog pasaulyje egzistuoja praktikos ir pavyzdžiai, kai įmonės suvokia tokio buvimo šalia universiteto naudą ir yra linkusios į tai investuoti.
„Pavyzdžiui, Berklio universitete Kalifornijoje įmonės moka metinį narystės mokestį už galimybę dalyvauti inovacijų vadovų bendruomenėje „Berkeley Innovation Forum“, kur bendrauja su universiteto ekspertais, susipažįsta su naujausiais tyrimais ir kartu analizuoja savo iššūkius. Šios įmonės perka ne konkretų produktą, o galimybę dalyvauti aplinkoje, kurioje kuriamos naujos žinios ir technologijos“, – teigia E. Gimžauskienė.
Partnerystės naudą ne visada galima išmatuoti iškart. Greta naujų produktų, startuolių, technologijų, patentų ar pritrauktų investicijų skaičiaus svarbu įvertinti ir ilgainiui stiprėjančias įmonių kompetencijas – gebėjimą spręsti problemas, bendradarbiauti ir atrasti naujų įžvalgų. Visa tai padeda įmonėms greičiau prisitaikyti prie pokyčių, kurti inovacijas ir stiprinti savo konkurencingumą.
Tai ypač svarbu kuriant giliąsias technologijas, kurioms dažnai reikia ilgalaikių mokslinių tyrimų, skirtingų sričių žinių ir glaudaus verslo bei mokslo bendradarbiavimo. Tokiais atvejais partnerystė ne tik atveria galimybę pasinaudoti universiteto žiniomis, bet tampa būtina sąlyga idėjoms pavirsti realiais sprendimais.
Pasak E. Gimžauskienės, panašia logika veiks ir šį lapkritį atidaromas KTU Atvirųjų inovacijų centras. Jo pagrindinis tikslas – kurti ilgalaikį universiteto bei įmonių ryšį: kartu numatyti ateities poreikius, telkti skirtingų sričių kompetencijas ir ieškoti sprendimų, kurių nė viena pusė negalėtų sukurti veikdama atskirai.
Universiteto ir verslo partnerystė – ne vien universiteto atsakomybė
Diskutuojant apie universitetų ir verslo partnerystes dažnai akcentuojamas universitetų nutolimas nuo verslo aplinkos. Įvairios iniciatyvos, tokios, kaip „Financial Times“ tyrimų skyriaus parengtas verslo mokyklų reitingas, vertinantis ne tik akademinį pripažinimą, bet ir tai, ar tyrimai pasiekia žmones, skatina universitetus atsigręžti į praktiką. Pasak E.Gimžauskienės, universitetai reaguoja į rinkos poreikius.
„Universitetas nebegali būti dramblio kaulo bokštas, kuriame kuriamos žinios, tikintis, kad jos kaip nors pasieks visuomenę. Šiandien turime aktyviai veikti išorėje, suprasti verslo ir visuomenės poreikius, gebėti žinias paversti technologijomis ir produktais, užtikrinti jų perdavimą ir kurti realų poveikį“, – sako ji.
Pasak E. Gimžauskienės, bendradarbiavimas iš atskirų projektų sekos tampa partneryste tik tada, kai įsitraukusios organizacijos yra strategiškai svarbios viena kitai. Tai sakydama ji pabrėžia visų pusių įsitraukimo svarbą: „Pramonės įmonės taip pat turi mokytis bendradarbiauti tarpusavyje, net ir su konkurentais.“
Galutinis įmonių ir universitetų bendradarbiavimo naudos gavėjas yra žmogus. Nauji vaistai, greitesni automobiliai, efektyviau veikiančios energetinės sistemos, saugesnė interneto aplinka, apie gresiančias ligas perspėjančios medicinos technologijos – tai tik dalis sričių, kuriose toks bendradarbiavimas gyvybiškai svarbus.
Įmonės, kurios vertina universitetą kaip lygiavertį partnerį, yra tos, kurios pačios investuoja į savo tyrimų skyrių, turi darbuotojų su daktaro ir magistro laipsniais, supranta akademinių tyrimų kalbą ir vertę.
Žinios didžiausią vertę kuria tada, kai įmonės geba jas perprasti ir pritaikyti savo veikloje. 2026 m. 14 šalių duomenimis paremtas tyrimas parodė, kad žinių perdavimas iš universitetų ir kitų šaltinių reikšmingai prisideda prie įmonių inovacijų, ypač naujų produktų kūrimo.
Tyrėjai taip pat pabrėžia pačios įmonės vykdomų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) svarbą. Kitaip tariant, partnerystei reikia ne tik universiteto, galinčio pasiūlyti žinių, bet ir įmonės, pasirengusios jas įsisavinti bei paversti naujais sprendimais.
Lietuva – įdomus partneris net ir geriausiam pasaulio universitetui
Pasak E. Gimžauskienės, skirtinguose sektoriuose partnerysčių iššūkiai skiriasi. Jei verslas dažnai orientuojasi į trumpalaikius tikslus, tai viešajame sektoriuje problemos neretai vertinamos tik per vienos institucijos atsakomybės ribas, nors šiandien daugelis iššūkių peržengia vieno sektoriaus ribas.
Aukščiau aptartas artumas apima ne tik geografinį, bet ir socialinį, organizacinį bei intelektinį panašumą. Todėl universitetai, nors konkuruoja dėl studentų, mokslininkų ir finansavimo, bendradarbiauja, siekdami sutelkti stiprybes bendram tikslui. Vienas tokių pavyzdžių – Lietuvos konsorciumas bendradarbiavimui su Masačusetso technologijų institutu (MIT).
„Lietuvos universitetams ši platforma suteikia gerą progą aiškiai įsivardyti, kokiose srityse ir tematikose esame stiprūs ir imtis lyderystės, o kur galime išnaudoti unikalią galimybę mokytis ir sustiprėti“, – teigia E. Gimžauskienė, Konsorciumo valdymo komiteto pirmininkės pavaduotoja.
Pasak jos, svarbiausia pamoka, kurią Lietuvos universitetai gali išmokti iš MIT – keisti požiūrį į universiteto ir pramonės santykį ir kurti sistemingą, ilgalaikę partnerystę. Ji reiškia ne tik reguliarų dialogą, bet ir bendrą vertės kūrimą (angl. co-creation) bei investavimą (angl. co-investment): partneriai kartu formuoja tyrimų kryptis, ugdo kompetencijas, kuria technologijas, skiria išteklius ir prisiima atsakomybę už bendrą rezultatą.
Pats faktas, kad MIT pasirinko partnerystę su Lietuvos universitetais, rodo, jog Lietuva yra vertinga partnerė.
„Lietuva yra maža, dinamiška ir atvira ekonomika, kurioje galima greitai sujungti mokslą, verslą ir viešąjį sektorių bei išbandyti naujus sprendimus realioje aplinkoje. MIT pats Lietuvą įvardija kaip valdomo masto erdvę eksperimentuoti energetikos, kibernetinio saugumo, biotechnologijų ir kitose srityse“, – paaiškina ji.
Šią partnerystę E. Gimžauskienė apibūdina kaip papildančių kompetencijų: aukšto lygio mokslas kuriamas skirtingose nišose, o didžiausias poveikis atsiranda jas sujungus.
„Todėl svarbu ne tik klausti, ką Lietuva gali gauti iš MIT, bet ir atrasti, ką MIT ir Lietuva gali sukurti kartu, ko nė viena pusė nesukurtų atskirai“, – teigia KTU strateginių partnerysčių prorektorė E. Gimžauskienė.
About the Author
