Kaunas, tituluojamas Lietuvos sporto lopšiu, turi gilias įvairių sporto šakų tradicijas, tarp jų – ir vandens sporto. Nemunas ir Kauno marios jau ne vieną dešimtmetį yra svarbi sportininkų treniruočių ir varžybų erdvė. Čia auga nauji talentai, o jau patyrę atletai siekia aukščiausių rezultatų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaunietis Edgaras Riabko – vienas iš sportininkų, garsinančių miestą pasaulyje.
Šiemet F2 vandens formulių pasaulio čempiono titulą Portugalijoje iškovojęs sportininkas ne tik pats siekia aukščiausių rezultatų, bet ir rūpinasi šios sporto šakos ateitimi Lietuvoje, sudarydamas sąlygas ją atrasti jaunajai kartai.
Apie kelią į pasaulio čempiono titulą, pavojingas akimirkas lenktynių trasoje, jaunųjų sportininkų ugdymą ir meilę Kaunui plačiau dalijasi Edgaras Riabko.
Kaip prasidėjo jūsų kelias motorlaivių sporte?
Šiame sporte esu jau labai seniai. Anksčiau Lietuvoje ši sporto šaka buvo gerokai populiaresnė, veikė daugiau klubų, buvo daugiau vietų, kur vaikai galėjo treniruotis. Kaune taip pat veikė motorlaivių sporto klubai, sportininkai treniruodavosi Kauno mariose, Lampėdžiuose, Nemune, vykdavo varžybos Birštone. Po nepriklausomybės atkūrimo daug kas pasikeitė. Dalis klubų išnyko, nebeliko ankstesnės infrastruktūros, o norint užsiimti šiuo sportu reikėjo vis daugiau asmeninės iniciatyvos.
Pats pamažu kilau per skirtingas klases, kaupiau patirtį ir siekiau rezultatų. Vėliau atsirado ir atsakomybė už visą sporto šaką. Iš pradžių nelabai norėjau imtis federacijos prezidento pareigų. Dar pats aktyviai lenktyniavau, buvau sportinės karjeros etape, kai norėjosi koncentruotis tik į savo rezultatus. Tačiau supratau, kad jeigu niekas nesiims iniciatyvos, situacija savaime nepasikeis.
Ar taip ir atsirado noras ne tik pačiam lenktyniauti, bet ir kurti sąlygas kitiems?
Taip. Kai matai, kad vaikams nėra kur ateiti, nėra galimybės išbandyti technikos, pradedi galvoti, ką pats gali padaryti. Vien kalbėti, kad sporto šakai trūksta dėmesio, neužtenka. Reikia ieškoti sprendimų, žmonių, vietos, investuoti laiką ir kartais savo pinigus. Man norėjosi, kad motorlaivių sportas Lietuvoje ne tik išliktų, bet ir turėtų ateitį. Kad vaikai galėtų ateiti, pabandyti, suprasti, ar jiems patinka, o tada jau spręsti, ar nori eiti toliau.
Pandemijos laikotarpiu ėmėte kurti motorlaivių sporto bazę Kaune, nuo ko viskas prasidėjo?
Pradėjome praktiškai nuo tuščios vietos. Teritorija nebuvo paruošta sportui, reikėjo viską kurti nuo pradžių. Daug ką darėme patys: tvarkėme teritoriją, ieškojome sprendimų, kaip įrengti bazę, kad joje galėtų treniruotis vaikai. Buvo ir asmeninių investicijų, ir daug rankų darbo, bet kai turi tikslą – jėgų nebeskaičiuoji.
Svarbiausia buvo sukurti vietą, kur vaikai galėtų ateiti ne vien pasižiūrėti į laivus, bet iš tikrųjų išmokti valdyti motorlaivį. Norėjau, kad jiems nereikėtų iš karto turėti visos įrangos. Jeigu kiekvienas pirmiausia turėtų nusipirkti laivą, šalmą, gelbėjimosi liemenę ir visa kita, ko reikia, daugelis net neturėtų galimybės pabandyti.
Kaip šiandien atrodo pirmieji vaikų žingsniai šiame sporte?
Akademijoje vaikams suteikiame tai, ko reikia pradžiai. Jie turi laivelius, šalmus, gelbėjimosi liemenes, trenerius, išmoksta saugiai elgtis vandenyje bei yra supažindinami su technika. Gali ateiti ir išbandyti, ar ši veikla jiems patinka, o ne iš karto prašyti tėvų didžiulių investicijų. Man svarbu, kad jie galėtų sportuoti ir tobulėti, o ne viskas priklausytų nuo to, ar šeima gali leisti sau įsigyti nuosavą techniką. Didžiausia euforija aplanko, kai vaikai, kurie dar neseniai mokėsi pirmųjų manevrų, vėliau stovi ant apdovanojimų pakylos.
Tapote pasaulio čempionu. Koks buvo pirmasis jausmas?
Labai keistas. Atrodytų, turėtum džiaugtis, nes daugybę metų atkakliai to siekei. Tačiau pirmiausia aplankė pasimetimas, galvoje pradėjo suktis mintys: nejaugi tai pabaiga, ką dabar darysiu toliau? Kai ilgą laiką sieki vieno tikslo, jis tampa kasdienybės dalimi. Prieš užmigdamas galvoji apie startą, įsivaizduoji, kaip laimėsi ir kaip atrodys akimirka. O kai pagaliau tai įvyksta, iš pradžių net sunku suvokti, kad svajonė tapo realybe.
Kai pirmą kartą tapau Europos čempionu euforija buvo didesnė. Tąkart jaučiau didžiulį džiaugsmą, atrodė, kad iš laimės sprogsiu, o po pasaulio čempionato aukso jaučiausi šiek tiek pasimetęs. Žinoma, džiaugiausi, tačiau tai atėjo vėliau, kai supratau, kad norisi nesustoti ir dar kartą apginti titulą.
Ar iki šio titulo teko daug kartų nusivilti?
Žinoma. Per tiek metų buvo visko – pergalių, antrų, trečių vietų, techninių problemų ir situacijų, kai rezultatas priklauso ne vien nuo tavęs. Esu laimėjęs Europos čempionato aukso, sidabro ir bronzos apdovanojimų, pasaulio čempionatuose taip pat buvau iškovojęs medalių, kol pagaliau pasiekiau pirmą vietą.
Kartais atrodo, kad tiek daug dirbi, priartėji, bet aukso vis nėra. Tačiau kiekvienos varžybos suteikia patirties, o sportas išmoko ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Pirmiausia pats turi paploti kitam, kad vėliau plotų tau, o jeigu po nesėkmės nuleisi rankas – nieko nepasieksi.
Ar per karjerą teko sulaukti pasiūlymų prisijungti prie stipresnių užsienio komandų?
Po Europos čempionato pergalių sulaukiau pasiūlymų iš Italijos ir Portugalijos komandų. Kai esi sportininkas, visada norisi patekti ten, kur geriausia technika, stipriausi žmonės ir didžiausios galimybės. Tačiau aukščiausiame lygyje viskas priklauso ne vien nuo talento. Gamintojų komandos turi didelius biudžetus, pažangią techniką ir daugiau galimybių ją tobulinti.
Jeigu esi privalus sportininkas, konkuruoti su tokiais resursais labai sunku. Kartais mėgstu pajuokauti, kad geriau būti žvaigžde Eurolygoje, negu sėdėti ant atsarginių suolelių NBA. Man svarbu ne vien tai, kokios komandos vardui atstovauju, bet ir tai, ar galiu realiai kovoti dėl pergalių.
Motorlaivių sportas iš šono atrodo įspūdingas, bet kartu ir pavojingas. Ar pačiam buvo akimirkų, kai susidūrėte su pavojumi?
Taip, 2014 metais per varžybas Latvijoje patyriau rimtą avariją. Susidūriau su kitu laivu, apsiverčiau vandenyje ir nebegalėjau išlipti. Tuo metu viskas vyko labai greitai, o išsilaisvinti nebuvo taip paprasta, nes saugos mechanizmas nesuveikė taip, kaip turėjo – užstrigo diržas. Tokiose situacijose nebegalvoji apie rezultatus, galvoje atsiranda visai kiti dalykai.
Labai ryškiai prisimenu tą momentą, kai sukosi mintys apie šeimą, apie tai, kad privalau grįžti pas juos. Po tokių įvykių, žinoma, baimė lieka, supranti, kad net viena klaida gali turėti rimtų pasekmių, tačiau ilgainiui ji atslūgsta ir vėl grįžti atgal.
Galbūt prieš varžybas turite kokių nors ritualų, tradicijų?
Su komanda turime vieną seną tradiciją. Buvo laikotarpis, kai mums labai nesisekė, atrodė, lyg vis kažkas trukdo. Galiausiai per vieną išvyką sugalvojome su komanda varžybų savaitgalį nesiskusti barzdų. Juokas juokais, bet nuo tos akimirkos pradėjo sektis. Nežinau, ar čia barzdos kaltos, ar tiesiog toks sutapimas, bet tradicija prigijo. Nuo to laiko, kai išvykstame į varžybas, visos kelionės metu kartu su komanda nesiskutame barzdų.
Linkėjimas Kaunui.
Pats esu kaunietis ir žaviuosi savo miestu kiekvieną dieną, todėl Kaunui linkėčiau toliau taip nuosekliai augti ir gražėti bei būti geriausiu miestu Lietuvoje. Turime čia daug galimybių, tik kartais patys per mažai tuo džiaugiamės.
Ryšių su visuomene skyriaus informacija
About the Author
