2026 m. rugsėjo 14 d.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS) kritiškai vertina Žemės ūkio ministerijos pasirinktą beveik 20 mln. eurų paramos paskirstymo modelį dėl išaugusių trąšų ir kuro kainų. Sąjungos vertinimu, pasirinkta formulė per mažai atsižvelgia į skirtingų žemės ūkio sektorių ekonominį intensyvumą ir sunkiai dera su anksčiau viešai deklaruotu prioritetu smulkiems bei vidutiniams šeimos ūkiams.
Bendrai paramai numatyta 19,576 mln. eurų: 9,788 mln. eurų skyrė Europos Sąjunga, tokią pačią sumą pridėjo Lietuva. Ministerijos pristatytame modelyje preliminari išmoka augalininkystei siekia 9,77 Eur už hektarą, taikant iki 300 ha ribą, o pienininkystei – 18,34 Eur už pieninę karvę, taikant iki 300 karvių ribą.
LJŪJS pirmininko dr. Pauliaus Astrausko teigimu, problema nėra tai, kad parama numatyta augalininkystės ar pienininkystės ūkiams, bet tai, kad labai skirtingi ūkiai vertinami pagal pernelyg supaprastintus kriterijus.
„Visi ūkininkai susidūrė su pabrangusiais degalais, trąšomis, energija ir kitomis sąnaudomis. Todėl beveik 20 mln. eurų ES ir Lietuvos biudžeto lėšų turėtų būti paskirstyti taip, kad kuo geriau atspindėtų realų ūkių ekonominį dydį ir veiklos intensyvumą. Dabar pasirinkta formulė ūkininkus labiau supriešina, negu paaiškina, kodėl vieni gauna daugiau, o kiti – simbolines sumas“, – sako P. Astrauskas.
„Jeigu viešai sakoma, kad prioritetas yra smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai, tai turi būti matoma ir paramos formulėje. Negalime vienu metu kalbėti apie didesnę pridėtinę vertę, prioritetinius sektorius ir šeimos ūkių stiprinimą, o paramą iš esmės sieti su hektarų skaičiumi bei viena pasirinkta gyvulininkystės kryptimi. Tokia komunikacija natūraliai kuria neteisingumo jausmą“, – teigia LJŪJS pirmininkas.
Siūlo vertinti ne vien hektarus
LJŪJS Žemės ūkio ministerijai siūlė ieškoti universalesnio atskaitos taško, kuris leistų paramą paskirstyti platesniam ūkių ratui ir geriau įvertintų skirtingų veiklų ekonominį mastą. Vienas galimų kriterijų – produkcijos standartine verte išreikštas žemės ūkio valdos ekonominis dydis (VED). Sąjunga pabrėžia, kad VED neturėtų būti vienintelis kriterijus, tačiau jis leistų geriau atskirti ekonomiškai labai skirtingus ūkius nei vien hektarų skaičius.
Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Vytenis Grigas, pats plėtojantis sodininkystės ir uogininkystės ūkį, sako, kad dabartinis modelis kelia klausimų tiek augalininkystėje, tiek gyvulininkystėje.
„Vienas hektaras sodo, uogyno ir vienas hektaras vienmečių kultūrų ekonomiškai nėra tas pats. Skiriasi investicijos, darbo jėgos poreikis, technika, kuro, energijos ir priežiūros sąnaudos. Todėl vienodas hektaro tarifas neišvengiamai daliai ūkių atrodo neteisingas“, – sako V. Grigas.
„Lygiai toks pat klausimas kyla ir gyvulininkystėje. Jeigu šio paketo tikslas – kompensuoti išaugusias kuro ir trąšų sąnaudas, kodėl atskiras komponentas numatytas pieninėms karvėms, bet ne mėsiniams galvijams? Mėsinių galvijų augintojui taip pat reikia pašarų, pievų priežiūros, technikos, kuro, trąšų, vandens ir elektros. Nekalbame apie tai, kad pieno ūkiams paramos nereikia – kalbame apie tai, kad valstybė turi aiškiai pagrįsti, kodėl panašų sąnaudų augimą patyrę sektoriai vertinami skirtingai“, – pažymi ŽŪR vicepirmininkas.
Jauno ūkio pavyzdys – 49 eurai už 5 hektarus
Pasirinkto modelio skirtumus konkrečiu pavyzdžiu iliustruoja Vakarų Lietuvoje prekės ženklą „Gokio Braškės“ plėtojantis jaunasis ūkininkas Paulius Preibys. Jis sako ūkį pradėjęs nuo nulio, girdėdamas nuolatinę valstybės žinutę, kad Lietuvos žemės ūkyje reikia kurti didesnę pridėtinę vertę ir skatinti sodininkystę, uogininkystę, daržininkystę bei gyvulininkystę.
„Didžiausia bėda yra stabilios politikos trūkumas. Pradėjau nuo nulio ir investavau tikėdamas tuo, kas buvo nuolat sakoma – kad Lietuvoje kuriame per mažą pridėtinę vertę, todėl reikia daugiau auginti uogų, vaisių, daržovių, daugiau perdirbti. Pagal tokią valstybės kryptį žmogus priima ilgalaikius sprendimus, todėl labai svarbu, kad po kelių metų politika nepradėtų siųsti priešingų signalų“, – sako P. Preibys.
„Kai išgirdau, kad ES skyrė beveik 10 mln. eurų, o Lietuva pridėjo dar tiek pat, apsidžiaugiau. Atrodė, kad atsiras galimybė bent iš dalies kompensuoti šių metų netektisį. Tačiau pamatęs metodiką supratau, kad džiaugiausi per anksti“, – teigia ūkininkas.
P. Preibio ūkis užima apie 5 ha. Pagal preliminarų 9,77 Eur/ha tarifą jo parama už plotą siektų apie 49 eurus. Ūkininko teigimu, jo ūkyje į vieną hektarą tenka investuoti 20 tūkst. eurų ir daugiau, todėl 5 ha ūkyje investicijų mastas gali viršyti 100 tūkst. eurų.
„Jeigu augalininkystės 5 ha ūkyje vieno hektaro sąnaudos būtų apie 1 tūkst. eurų, bendros sąnaudos sudarytų apie 5 tūkst. eurų, tačiau pagal ministro K. Mažeikos pristatytą formulę abu gautume tą pačią išmoką. Tai nėra argumentas mažinti paramą kitam ūkininkui – tai parodo, kad vien hektarų skaičius ne visada pasako, kokį sąnaudų mastą patyrė konkretus ūkis. Tokia tvarka programuoja jaunų ūkininkų nusivylimą: viena sakome, kita darome“, – sako P. Preibys.
Parama neturi supriešinti ūkininkų
Sąjungos teigimu, valstybės pareiga yra sukurti ekonomiškai pagrįstą ir aiškiai paaiškinamą metodiką, kuri kuo mažiau supriešintų skirtingus sektorius.
„Mūsų tikslas nėra pasakyti, kam paramos neduoti. Tikslas – kad beveik 20 mln. eurų būtų panaudoti kuo atsakingiau ir kad ūkininkas galėtų suprasti, kodėl parama paskirstyta būtent taip. Jeigu deklaruojame prioritetą smulkiems ir vidutiniams šeimos ūkiams, tai turi matytis ne tik pranešimuose, bet ir skaičiuose“, – apibendrina P. Astrauskas.
LJŪJS ragina Žemės ūkio ministeriją dar kartą įvertinti paramos paskirstymo principus ir svarstyti modelį, kuriame greta hektarų ar gyvulių skaičiaus būtų vertinamas ir ūkio ekonominis dydis, veiklos intensyvumas bei reali skirtingų sektorių sąnaudų struktūra.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga
About the Author
