Jūsų vardą, telefono numerį, adresą ar darbovietę sukčiai gali žinoti jau dabar – dalis šios informacijos gali būti nutekėjusi, viešai prieinama ir cirkuliuoti internete. Kuo daugiau tikrų detalių apie žmogų sukčius žino, tuo lengviau jam sukurti įtikinamą istoriją, pelnyti pasitikėjimą ir išvilioti pinigus. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos duomenimis, vien per pirmąjį 2026 m. pusmetį Lietuvoje užfiksuota 140 pranešimų apie asmens duomenų saugumo pažeidimus, o paveiktų žmonių skaičius siekė 1,65 mln. – beveik dešimt kartų daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.
„Norint išvilioti pinigus nebūtina turėti itin jautrių duomenų – gali pakakti kelių iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų detalių. Žinodami vardą ir telefono numerį sukčiai gali kreiptis asmeniškai, žinodami darbovietę – apsimesti kolega ar vadovu, o adresą ar informaciją apie būstą panaudoti tariamai problemai su siunta, paslauga, mokesčiais ar turtu pagrįsti. Tokios istorijos gali skambėti itin įtikinamai, nes jose panaudojamos tikros detalės apie žmogų“, – sako „Urbo“ banko Pinigų plovimo ir sukčiavimo prevencijos departamento direktorius Irmantas Jasevičius.
Pasak jo, asmens duomenų pasitelkimas yra tik pirmas sukčiavimo etapas – jais siekiama pelnyti žmogaus pasitikėjimą ir paskatinti atlikti veiksmą, kurio sukčiui trūksta: atskleisti prisijungimo ar kortelės duomenis, patvirtinti operaciją ar pervesti pinigus. Todėl svarbiausia vertinti ne tai, kiek žmogus apie jus žino, o ko prašo – keli signalai turėtų paskatinti sustoti.
Kiek informacijos apie jus cirkuliuoja internete?
Pasak „Urbo“ banko atstovo, asmens duomenys į svetimas rankas gali patekti įvairiais būdais. Dalį jų paliekame patys – kurdami paskyras elektroninėse parduotuvėse, pildydami formas, registruodamiesi portaluose, programėlėse ar lojalumo sistemose.
Tačiau duomenys gali nutekėti ir ne dėl žmogaus neatidumo. I. Jasevičiaus teigimu, juos saugo daugybė įmonių ir institucijų, todėl įsilaužus į jų sistemas gali būti pasiekti tūkstančių žmonių duomenys. Informacija gali būti atskleista ir dėl žmogiškosios klaidos – dokumentą nusiuntus ne tam gavėjui, netinkamai apribojus prieigą ar paviešinus nepakankamai nuasmenintus duomenis.
„Visiškai kontroliuoti, kur ir kaip saugomi jau pateikti mūsų duomenys, negalime. Tačiau galime spręsti, kiek jų apie save pateikiame. Registruojantis verta įvertinti, ar svetainei tikrai reikia gimimo datos, adreso, telefono numerio ar kitos informacijos. Jei laukelis neprivalomas ir duomenys paslaugai nereikalingi, geriau jų nepateikti“, – įžvalgomis dalijasi I. Jasevičius.
Elektroninėse parduotuvėse, jei įmanoma, „Urbo“ banko atstovas pataria pirkti nekuriant paskyros, o vienkartinėms registracijoms turėti atskirą el. pašto adresą. Taip pat periodiškai ištrinti seniai nenaudojamas paskyras, kiekvienai naudoti skirtingą slaptažodį ir, kur įmanoma, įjungti dviejų veiksnių autentifikavimą – papildomą prisijungimo patvirtinimą, pavyzdžiui, gaunant kodą į telefoną.
„Tas pats slaptažodis keliose svetainėse didina riziką prarasti ir kitas paskyras. Prieš įvedant duomenis taip pat verta patikrinti svetainės adresą – sukčių puslapis gali skirtis vos viena raide. Pagrindinė taisyklė – internete palikite tik konkrečiai paslaugai būtiną informaciją, o netikėtai gautų prisijungimo nuorodų nespauskite – svetainę atsidarykite patys“, – pataria specialistas.
Penkios pagrindinės sukčių schemos
I. Jasevičiaus teigimu, sukčiams nebūtina patiems rinkti duomenų apie gyventojus – nutekinta informacija būna parduodama nusikaltėlių forumuose ar randama internete. Vardas, telefono numeris ar naudojamas bankas padeda sukurti įtikinamesnę apgaulę. Viena dažniausių schemų – suklastoti e. laiškai ar SMS žinutės, neva iš banko, kurjerio ar institucijos.
„Paspaudus nuorodą patenkama į tikrą svetainę primenantį puslapį, kur prašoma prisijungti ar suvesti kortelės duomenis. Įtarimą turėtų kelti skubinimas, grasinimas užblokuoti sąskaitą ar prašymas jungtis per atsiųstą nuorodą. Tokiu atveju oficialią svetainę reikėtų atsidaryti pačiam.
Kitas būdas – skambutis apsimetant kurios nors įstaigos darbuotoju. Sukčiai gali žinoti asmeninę informaciją, suklastoti numerį ir prašyti prisijungimų, kortelės duomenų, „Smart-ID“ PIN kodo ar pinigų pervedimo į „saugią sąskaitą“, – vardija „Urbo“ banko atstovas.
Trečia schema prasideda nuo skelbimo internete. Pasak specialisto, apsimetęs pirkėju sukčius gali atsiųsti netikrą kurjerių ar mokėjimo nuorodą ir prašyti banko duomenų. Todėl svarbu atsiminti, kad pavedimui gauti nereikia CVV kodo, banko prisijungimų ar „Smart-ID“ patvirtinimo.
„Ketvirta – investicinis sukčiavimas. Sukčiai rodo tariamą grąžą ir spaudžia investuoti daugiau. Dažnai viskas prasideda nuo nedidelės sumos ir tariamo pelno, kuris paskatina investuoti vis daugiau, o norint atsiimti pinigus prašoma sumokėti papildomus „mokesčius“. Įtarimą turėtų kelti garantuojamas pelnas, skubinimas ar prašymas įsidiegti nuotolinės prieigos programą, leidžiančią sukčiui valdyti jūsų kompiuterį. Prieš pervedant pinigus verta patikrinti bendrovės licenciją Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių sąraše“, – nurodo I. Jasevičius.
Penktoje schemoje sukčius apsimeta kolega, vadovu ar pažįstamu, pasitelkdamas tikrą vardą, pareigas ar darbovietę. Suklusti reikėtų paprašius skubiai pervesti pinigus, pakeisti sąskaitą ar perduoti konfidencialius duomenis. Tokį prašymą geriausia patikrinti susisiekus kitu kanalu.
Ką daryti, jei jau tapote auka?
„Jei nuoroda paspausta, bet duomenys nesuvesti, puslapį užverkite. Jei banko duomenys jau atskleisti arba pinigai – jau pervesti, svarbu veikti nedelsiant: kreiptis į banką, blokuoti kortelę ar paskyrą ir informuoti policiją. Kuo greičiau bankas gaus pranešimą, tuo didesnė tikimybė sustabdyti lėšas“, – primena „Urbo“ banko Pinigų plovimo ir sukčiavimo prevencijos departamento direktorius I. Jasevičius.
About the Author
