2026 m. rugsėjo 21 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Anksčiau žmogus ieškodavo informacijos. Šiandien informacija pati ieško žmogaus. Dėl kiekvienos mūsų dėmesio sekundės konkuruoja skaitmeninės platformos, kurių verslo sėkmė priklauso nuo to, kiek ilgai jos sugebės vartotoją išlaikyti ir kaip dažnai paskatins sugrįžti.
Socialinių tinklų algoritmai ne tik parenka tai, kas žmogui įdomu. Jie mokosi, kas jį sustabdo, sujaudina, supykdo ar priverčia pasilikti. Taip formuojasi informaciniai burbulai, kuriuose nuolat kartojamas elgesys, produktas ar požiūris ilgainiui ima atrodyti įprastas, populiarus ir nepavojingas.
Vaikui, kurio savikontrolės ir rizikos vertinimo gebėjimai dar tik formuojasi, tai nėra neutrali aplinka.
Ši mintis jungė didelę dalį Lietuvos Respublikos Seime vykusios tarptautinės konferencijos „Priklausomybės: naujos perspektyvos prevencijoje, gydyme ir pagalboje“ pranešimų. Mokslininkai ir praktikai kalbėjo ne tik apie vaikų vartojamas medžiagas, bet ir apie tai, kas slypi už rizikingo elgesio: traumines patirtis, vienatvę, emocijų reguliavimo sunkumus, šeimos santykius, impulsyvumą, skaitmeninių produktų dizainą ir net nusikalstamų tinklų vykdomą vaikų išnaudojimą.
Pagrindinis klausimas – ar vis dar galime atsakomybę už vaiko pasirinkimus palikti tik jam ir jo šeimai?
Ar matome pažeidėją, ar vaiką, kuriam kažkas nutiko?
Teismo psichologijos ekspertė Tautvilė Gintautaitė-Butėnė kalbėjo apie nepilnamečius, kurie gali būti ir nusikalstamo elgesio vykdytojai, ir smurto, išnaudojimo ar kitų trauminių patirčių aukos.
Viešojoje erdvėje dažniausiai matome tik paskutinį įvykį – vartojimą, vagystę, smurtą ar narkotikų platinimą. Tačiau toks elgesys retai atsiranda tuščioje vietoje. Prieš jį gali būti ilga atstūmimo, nesaugumo, smurto, netekties, nepriežiūros ar nesėkmingų bandymų pačiam susitvarkyti su emociniu skausmu istorija.
Tai nereiškia, kad padarytas nusikaltimas tampa nesvarbus arba kad vaikas neturi atsakyti už savo veiksmus. Tačiau vien bausmė neatsako į klausimą, dėl ko toks elgesys atsirado ir ką turime padaryti, kad jis nepasikartotų.
Todėl klausimą „Kodėl taip pasielgei?“ kartais verta pakeisti kitu: „Kas tau nutiko ir su kuo tu mėgini susidoroti?“. Paauglys gali vartoti medžiagas ne todėl, kad nežino apie jų žalą, o todėl, kad tuo metu jos jam atlieka konkrečią funkciją – mažina nerimą, padeda pritapti, leidžia trumpam užmiršti skausmą arba suteikia kontrolės pojūtį.
Norint pakeisti elgesį, reikia suprasti jo funkciją.
Politikai šioje vietoje turi matyti ne vien atskiras sistemas – sveikatos apsaugą, švietimą, socialines paslaugas ar teisėsaugą. Vaikui jos visos yra viena valstybė. Jeigu viena institucija problemą mato, kita jos nepripažįsta, o trečia laukia, kol situacija taps krize, atsakomybė tarp institucijų išsiskaido, tačiau pasekmes patiria konkretus vaikas ir jo šeima.
Paauglio vieno „sutaisyti“ nepavyks
Dr. Birutė Peištarė pristatė multidimensinį požiūrį į paauglių elgesio ir medžiagų vartojimo problemas. Jo esmę nusakė pats pranešimo pavadinimas – „Tu ne vienas“.
Paauglys neturi likti vienas su savo problema. Tačiau ir pati problema dažniausiai nėra vien paauglio viduje. Medžiagų vartojimą gali lydėti mokyklos nelankymas, konfliktai, agresija, emocijų reguliavimo sunkumai, ryšio su tėvais praradimas, nepalankios vaikystės patirtys ir įsitraukimas į rizikingą bendraamžių aplinką.
Susidūrus su tokiu elgesiu natūraliai norisi jį kuo greičiau sustabdyti. Tačiau jeigu visa pagalba apsiriboja reikalavimu nebevartoti, nebesielgti agresyviai ar pradėti lankyti mokyklą, gali būti pakeičiamas tik matomas elgesys, bet ne jo priežastys.
Dėl to pagalba turi apimti ne tik paauglį, bet ir jo šeimą, mokyklą, bendraamžių aplinką bei bendruomenę. Reikia stiprinti tėvų gebėjimus, atkurti santykius, spręsti mokymosi problemas ir ieškoti veiklos, kuri leistų paaugliui patirti priklausymo, sėkmės bei prasmės jausmą ne per žalingą elgesį.
Tokiam darbui reikia laiko ir skirtingų specialistų bendradarbiavimo. Vienkartinė konsultacija ar trumpas moralizuojantis pokalbis daugelį metų besiformavusios problemos neišspręs.
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas taip pat neturėtų būti vertinamas pagal surengtų pasitarimų skaičių. Jo rezultatas turi būti labai konkretus – ar vaikui realiai tapo saugiau, ar jis gavo reikalingą pagalbą, ar sumažėjo rizikingas elgesys, ar jis grįžo į mokyklą ir ar šeima neliko viena.
Pagalba gali prasidėti dar prieš vaikui pripažįstant problemą
Jurgita Joniukaitė-Butkė nagrinėjo klausimą, ką šeima gali padaryti, kai pats paauglys problemos nepripažįsta ir keistis nenori.
Tokiais atvejais tėvai dažnai mėgina sustiprinti kontrolę: tikrina telefoną, riboja išėjimus, reikalauja prisipažinti, grasina arba įrodinėja, kad vaikas griauna savo gyvenimą. Šios reakcijos kyla iš baimės ir noro apsaugoti, tačiau gali dar labiau sustiprinti tarpusavio kovą.
Pagalba neturi laukti dienos, kai paauglys pats pasakys: „Turiu problemą.“ Šeima gali pradėti keisti savo reakcijas, bendravimo būdą ir santykį su vaiku. Vietoje vien reikalavimo prisipažinti galima klausti, kas vyksta jo gyvenime, ką jam duoda tas elgesys ir kokių kitų būdų spręsti sunkumus būtų galima ieškoti.
Tai nereiškia ribų atsisakymo. Meilė nėra problemos neigimas ar leidimas vaikui daryti viską. Šeimai reikia ir aiškių ribų, ir gebėjimo išlaikyti ryšį. Paauglys turi žinoti, kad suaugusieji problemą mato, tačiau jo paties neatstumia.
Kartais pirmiausia pagalbos reikia būtent tėvams – kad jie galėtų suvaldyti savo baimę, kaltę ir pyktį bei netaptų dar viena konflikto dalimi.
Narkotikus platinantis vaikas gali būti ne tik pažeidėjas
Vieną stipriausių konferencijos pranešimų skaitė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. Dėl techninių kliūčių jai teko kalbėti be parengtų skaidrių, tačiau tai tik sustiprino pasakojimą apie realias vaikų istorijas.
Ji kvietė iš naujo pažvelgti į nepilnamečių įtraukimą į narkotikų platinimą. Socialiniuose tinkluose ir šifruotose programėlėse vaikams siūlomas tariamai lengvas uždarbis: paimti paketą, jį paslėpti sutartoje vietoje, nufotografuoti ir perduoti koordinates. Nereikia tiesiogiai susitikti su pirkėju, todėl pradžioje veikla gali atrodyti beveik kaip žaidimas.
Tačiau už šių užduočių stovi organizuoti nusikalstami tinklai. Jie naudojasi vaikų noru užsidirbti, jų pažeidžiamumu ir priklausomybe nuo medžiagų. Norinčiam pasitraukti vaikui gali būti grasinama, jis gali būti sekamas, bauginamas susidorojimu su šeimos nariais ar įtraukiamas į dar sunkesnius nusikaltimus.
Tokiu atveju narkotikus platinantis nepilnametis gali būti ne tik teisės pažeidėjas, bet ir prekybos vaikais, priverstinio nusikalstamumo bei išnaudojimo auka.
Tai itin nepatogi situacija teisėsaugai ir visai pagalbos sistemai. Esame įpratę tikėtis, kad auka prašys pagalbos, bendradarbiaus ir duos parodymus. Tačiau išnaudojamas paauglys gali meluoti, tylėti, priešintis pareigūnams ir tvirtinti, kad jam nieko nereikia. Jis gali bijoti ne bausmės, o to, ką nusikalstamas tinklas padarys jam arba jo šeimai.
Todėl vien klausimas, kodėl vaikas nebendradarbiauja, nėra pakankamas. Turime klausti, ar suteikiame jam realų saugumą, jeigu jis nuspręstų prabilti.
Konferencijoje nuskambėjo ir skaudi praktinė problema – specializuotos reabilitacijos paaugliams prieinamumas. Jeigu šeimai dėl vietos gydymo ar reabilitacijos programoje tenka rašyti aukščiausioms valstybės institucijoms, negalime sakyti, kad pagalbos sistema veikia.
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas turi reikšti ne dar vieną pasitarimą, o realią vaiko apsaugą, saugią aplinką, gydymą, pagalbą šeimai ir ilgalaikį palydėjimą.
Priklausomybių prevencija prasideda dar darželyje
LSMU mokslininkė doc. dr. Šarūnė Magelinskaitė-Legkauskienė į konferenciją atvyko su žaisline žirafa Ella – ankstyvosios prevencijos programos personažu. Iš pirmo žvilgsnio žirafa tarptautinėje priklausomybių konferencijoje galėjo atrodyti netikėta. Tačiau jos pranešimo esmė buvo labai rimta: priklausomybės rizika neatsiranda tą dieną, kai paauglys pirmą kartą susiduria su alkoholiu, elektronine cigarete ar narkotikais.
Apsauginiai gebėjimai formuojasi daug anksčiau. Tai gebėjimas atpažinti ir išreikšti emocijas, nusiraminti, spręsti problemas, kurti santykius, atsispirti spaudimui ir prašyti pagalbos.
Šiuos gebėjimus galima ugdyti jau nuo trejų ar ketverių metų. Vaikai mokosi ne paskaitose apie priklausomybių žalą, o žaisdami, kalbėdamiesi, atpažindami emocijas ir kartu su suaugusiaisiais ieškodami sprendimų.
Tai nėra tiesioginis mokymas apie narkotikus. Tai ankstyvas atsparumo pagrindas. Geresni socialiniai ir emociniai gebėjimai vėliau gali mažinti rizikingo elgesio tikimybę, padėti vaikui atlaikyti bendraamžių spaudimą ir pasirinkti kitus būdus susidoroti su sunkumais.
Svarbu, kad tokiose programose dalyvautų ne tik vaikai, bet ir pedagogai bei tėvai. Jeigu vaikas mokomas įvardyti emocijas, o suaugusieji jo aplinkoje į tas emocijas nereaguoja, vienos programos poveikis bus ribotas.
Čia atsiranda ir labai konkretus politinis klausimas: ar prevenciją vertiname kaip vienkartinių projektų ir paskaitų rinkinį, ar kaip ilgalaikę investiciją į vaiko gebėjimus nuo ankstyvosios vaikystės. Jei norime mažiau priklausomybių paauglystėje ir suaugus, prevencija turi prasidėti gerokai anksčiau, negu vaikas pirmą kartą susiduria su priklausomybę galinčiu sukelti produktu.
Neužtenka suskaičiuoti prie ekrano praleistas valandas
Gydytojas psichiatras Mindaugas Jasulaitis pristatė 2026 metais atliktą 9–12 klasių mokinių tyrimą, kuriame dalyvavo 4 868 mokiniai. Tyrėjai vertino skirtingas rizikingo elgesio formas, probleminį interneto naudojimą, impulsyvumą ir dirbtinio intelekto naudojimo būdus.
Beveik trečdalis apklaustų mokinių nurodė bent dvi iš septynių vertintų rizikingo elgesio formų. Tai svarbu, nes priklausomybės ir kitas rizikingas elgesys dažnai persidengia. Tas pats paauglys gali vartoti alkoholį ar nikotiną, lošti, problemiškai naudotis internetu ir turėti kitų savireguliacijos sunkumų.
Tyrimas parodė, kad vien probleminio interneto naudojimo vertinimo nepakanka. Reikia atsižvelgti į impulsyvumą, emocijų reguliavimo gebėjimus ir kitus žmogaus bruožus. Kartais prie ekrano palinkęs vaikas matomas kaip turintis „telefono problemą“, nors ekranas gali būti tik didesnio sunkumų komplekso išraiška.
Ne mažiau įdomūs buvo duomenys apie dirbtinį intelektą. Daugiau kaip 60 proc. apklaustų mokinių nurodė juo besinaudojantys. Tačiau pats naudojimo faktas nepasako, ar poveikis yra teigiamas, ar žalingas. Vieni mokiniai dirbtinį intelektą naudoja informacijai ieškoti, mokytis ar idėjoms tikrinti, kiti – užduotims atlikti be savarankiško mąstymo, o dar kiti gali naudoti jį kaip bendravimo ar emocinio pabėgimo priemonę.
Todėl gydytojams, psichologams, mokytojams ir tėvams teks mokytis klausti ne tik „Kiek laiko praleidi prie ekrano?“, bet ir „Ką ten veiki ir ko ten ieškai?“.
Valstybei šis klausimas taip pat negali baigtis rekomendacija šeimai „riboti ekranų laiką“. Jeigu pats skaitmeninis produktas kuriamas taip, kad kuo ilgiau išlaikytų dėmesį, skatintų nuolat grįžti ir kuo tiksliau išnaudotų individualias vartotojo silpnybes, atsakomybė negali tekti vien vaikui ir jo tėvams.
Žaidimas vis dažniau ima priminti lošimą
Baigiamajame konferencijos pranešime dr. Julius Burkauskas pristatė Europos Tarybos Pompidou grupės rengiamas gaires dėl internetinių lošimų, žaidimų ir kitų skaitmeninių rizikų vaikams bei jaunimui.
Riba tarp žaidimų ir lošimų vis labiau nyksta. Lošimuose naudojami vaizdo žaidimų elementai, o žaidimuose atsiranda atsitiktinio atlygio, pirkimų ir kiti lošimams būdingi mechanizmai. Šios savybės nėra atsitiktinės – jos kuriamos taip, kad skatintų vartotoją kuo ilgiau žaisti ir vis sugrįžti.
Ypač problemiška, kai lošimams būdingi elementai integruojami į nepilnamečiams prieinamus žaidimus. Vaizdo žaidimų pramonė daugeliu atvejų reguliuojama gerokai silpniau nei azartiniai lošimai, nors jos produktai gali būti kryptingai orientuojami į vaikus.
Pristatytame Europos tyrime net 41 proc. paauglių pateko į aukštos probleminio interneto naudojimo rizikos grupę. Šio skaičiaus negalima sutapatinti su klinikine priklausomybės diagnoze. Tačiau jis rodo, kad problema negali būti palikta vien šeimų gebėjimui nustatyti naudojimosi telefonu taisykles.
Šiuo metu dažnai elgiamės atbulai: produktas paleidžiamas į rinką, juo pradeda naudotis milijonai vaikų, išryškėja žala, ir tik tada klausiame, kaip jį pakeisti. Vaistams, maistui, žaislams ir daugeliui kitų gaminių taikome saugos reikalavimus. Kodėl skaitmeninio produkto poveikis vaikų psichikos sveikatai turėtų būti vertinamas tik po to, kai žala jau padaryta?
Tai jau ne vien šeimos auklėjimo klausimas. Tai vartotojų apsaugos, skaitmeninės politikos, švietimo ir visuomenės sveikatos klausimas.
Sveikas amžėjimas prasideda jaunystėje
Pasveikinęs konferencijos dalyvius į augančią Sveiko amžėjimo ambasadorių bendruomenę pakviečiau dar du žmones ir įteikiau jiems ambasadorių sertifikatus – dr. Juliui Burkauskui ir Feliksui Drevinskui-Norui.
Dr. J. Burkausko mokslinė ir praktinė veikla tiesiogiai siejasi su priklausomybių, probleminio interneto naudojimo ir kitų elgesio rizikų tyrimais. Feliksą pasirinkau ir kaip simbolinį jaunimo įsitraukimo į prevenciją pavyzdį. Septyniolikmetis jau trečius metus savanoriauja šioje konferencijoje, o šiemet pats parašė ir režisavo prevencinį miuziklą „4,62 L dūmų“, kuriame dalyvavo 19 jaunuolių iš Kauno miesto ir rajono mokyklų.
Sveikas amžėjimas neprasideda sulaukus pensinio amžiaus. Jis prasideda vaikystėje ir jaunystėje – nuo aplinkos, kurioje augame, įpročių, emocinio atsparumo ir galimybės rinktis sveikatai palankesnį gyvenimo kelią.
Kur baigiasi asmens pasirinkimas?
Konferencijos pranešimai gana aiškiai parodė: asmens atsakomybė nepanaikina aplinkos atsakomybės.
Jeigu skaitmeninis produktas specialiai kuriamas taip, kad kuo ilgiau išlaikytų vartotoją, jo poveikio negalime aiškinti tik vaiko savikontrolės stoka. Jeigu paauglys į narkotikų platinimą įtraukiamas manipuliuojant, grasinant ar naudojantis jo priklausomybe, negalime matyti vien teisės pažeidėjo. Jeigu šeima nori padėti, bet jai nėra prieinamas gydymas ar reabilitacija, negalime visos atsakomybės palikti tėvams.
Todėl politikos uždavinys – ne tik mokyti vaiką atsispirti rizikai, bet ir mažinti pačią rizikingą aplinką. Reikia ankstyvosios prevencijos, pagalbos šeimoms, prieinamo gydymo ir reabilitacijos, geresnio vaikų išnaudojimo atpažinimo ir aiškios skaitmeninių produktų kūrėjų atsakomybės.
Ne mažiau svarbu susitarti, pagal ką matuojame rezultatą. Ne pagal surengtų paskaitų ar projektų skaičių, o pagal tai, ar mažėja realus vartojimas ir probleminis elgesys, ar pagalba pasiekiama laiku, ar vaikas grįžta į mokyklą ir ar gerėja jo sveikata bei gyvenimo galimybės.
Europa jau keičia vaikų skaitmeninės aplinkos taisykles
Konferencijos išvakarėse apie tą pačią problemą Europos lygmeniu labai aiškiai kalbėjo Europos Komisijos pirmininkė Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen). Rugsėjo 16 d. savo metiniame pranešime Europos Parlamentui ji paskelbė, kad Komisija kitą dieną pateiks naują vaikų apsaugos internete iniciatyvą, ir akcentavo ne tik amžiaus ribas, bet ir priklausomybę skatinantį skaitmeninių platformų dizainą.
Apie šį Europos politinį poslinkį užsiminiau ir atidarydamas konferenciją.
Rugsėjo 17 d. Europos Komisija pateikė konkretų EU KIDS Act pasiūlymą. Juo siūloma neleisti socialinių tinklų paskyrų jaunesniems nei 13 metų vaikams, 13–14 metų paaugliams numatyti tik tėvų prižiūrimas paskyras, o savarankišką paskyrą leisti nuo 15 metų. Tačiau politiniu požiūriu ne mažiau svarbus kitas principas – paslaugos, kuriomis naudojasi vaikai, turi būti saugios pagal dizainą, o paslaugų teikėjai turės parodyti, kad jų produktai yra tinkami vaiko amžiui ir saugūs.
Tai daugiau nei ginčas dėl vienos amžiaus ribos. Europos Komisijos KIDS Act paaiškinime tiesiogiai įvardijami mechanizmai, kuriais skatinamas kompulsyvus naudojimas: begalinis turinio slinkimas, automatinis paleidimas, vaiką sugrąžinti skirti pranešimai, „streak“ mechanizmai ir kiti sprendimai. Nepilnamečių rekomendavimo sistemos turėtų būti orientuojamos ne į kuo didesnį įsitraukimą, o į saugumą, kokybę ir psichikos sveikatą.
Čia labai aiškiai susitinka konferencijos mokslinė ir politinė žinutė.
Neužtenka mokyti vaiką atsispirti algoritmui, jeigu pats algoritmas kuriamas taip, kad vaikui atsispirti būtų kuo sunkiau.
Todėl klausimas politikams konkretus: ar mūsų prevencija, pagalbos sistema ir reguliavimas keičiasi taip pat greitai, kaip keičiasi rizikos, su kuriomis šiandien susiduria vaikai?
About the Author
