Daugiau nei 200 – tiek studentų Klaipėdos universitete (KU) šiemet pasirinko su slauga susijusias studijas. Kartu su anksčiau įstojusiais iš viso jose savo žinias šiuo metu gilina beveik pusė tūkstančio studentų. Slaugos studijos jau ne vienerius metus išlieka tarp daugiausia stojančiųjų dėmesio sulaukiančių KU studijų krypčių. Kartu keičiasi ir pati profesija – viena naujausių galimybių slaugytojams siekti aukštesnių klinikinių kompetencijų yra išplėstinės praktikos slaugos magistrantūra.
„Augantis susidomėjimas slaugos studijomis atspindi ir pačios profesijos kaitą. Šiandien slaugytojams atsiveria vis daugiau galimybių gilinti klinikines kompetencijas, imtis lyderystės, savarankiškai priimti dalį sprendimų ir aktyviau dalyvauti užtikrinant paciento priežiūros tęstinumą. Išplėstinės praktikos slauga yra vienas ryškiausių šios kaitos pavyzdžių“, – sako KU Sveikatos mokslų fakulteto Slaugos katedros profesorė, Išplėstinės praktikos slaugos studijų programos vadovė prof. dr. Vilma Žydžiūnaitė.
Kuo šis specialistas skiriasi nuo bendrosios praktikos slaugytojo?
Išplėstinės praktikos slaugytojas – specializuotas magistrantūros studijas baigęs sveikatos priežiūros specialistas, turintis gilesnių klinikinių žinių ir platesnių kompetencijų. Pagal pasirinktą specializaciją ir teisės aktuose nustatytas kompetencijos ribas jis gali savarankiškai konsultuoti pacientus, vertinti jų sveikatos būklę, stebėti lėtinių ligų eigą, skirti ir vertinti dalį tyrimų, koordinuoti priežiūrą, vykdyti ligų profilaktiką bei pacientų mokymą.
Pasak prof. dr. V. Žydžiūnaitės, išplėstinės praktikos slaugos nereikėtų suprasti tik kaip bendrosios praktikos slaugytojo funkcijų papildymo.
„Tai magistro lygmens klinikinis pasirengimas, apimantis sudėtingų paciento būklių vertinimą, sprendimų priėmimą, priežiūros planavimą ir asmeninę atsakomybę už pagal savo kompetenciją priimtus sprendimus. Šie specialistai gali ne tik atlikti pavienes procedūras, bet ir matyti visą paciento sveikatos situaciją, koordinuoti pagalbą bei užtikrinti, kad priežiūra būtų nuosekli“, – paaiškina profesorė.
Tai nereiškia, kad išplėstinės praktikos slaugytojas pakeičia gydytoją. Jo vaidmuo – sudaryti sąlygas racionaliau paskirstyti funkcijas sveikatos priežiūros komandoje. Gydytojai gali daugiau dėmesio skirti sudėtingiems klinikiniams atvejams, o specialiai parengti slaugytojai – savarankiškai atlikti jų kompetencijai priskirtas funkcijas, ilgą laiką stebėti pacientus ir padėti valdyti lėtines būkles.
Toks darbo pasidalijimas ypač aktualus šeimos sveikatos, gerontologijos ir slaugos namuose srityse. Senstant visuomenei daugėja pacientų, vienu metu sergančių keliomis lėtinėmis ligomis, vartojančių skirtingus vaistus ir turinčių ne tik medicininių, bet ir socialinių poreikių. Tokiais atvejais svarbus ne vien konkretus klinikinis sprendimas, bet ir nuolatinė paciento būklės stebėsena, jo bei artimųjų mokymas ir skirtingų paslaugų koordinavimas.
Tarptautinė patirtis – ne vienas, o daug skirtingų modelių
Išplėstinės praktikos slaugos modeliai pasaulyje skiriasi – specialistų savarankiškumas priklauso nuo konkrečios šalies sveikatos sistemos ir teisinio reguliavimo. Vis dėlto daugelyje valstybių juos vienija aukšto lygio universitetinis pasirengimas, intensyvi klinikinė praktika ir aiškiai apibrėžta profesinė atsakomybė.
Dalyje JAV valstijų ir Kanados provincijų išplėstinės praktikos slaugytojai veikia kaip savarankiški pirminės sveikatos priežiūros specialistai: konsultuoja pacientus, valdo lėtines būkles ir pagal suteiktą kompetenciją skiria gydymą. Jungtinėje Karalystėje išplėtota nepriklausomo vaistų skyrimo sistema, tačiau tokios teisės suteikiamos tik įgijus reikiamą išsilavinimą ir įrodžius klinikines kompetencijas.
Nyderlanduose itin daug dėmesio skiriama priežiūrai paciento namuose. Išplėstinės praktikos slaugytojai padeda prižiūrėti sudėtingomis lėtinėmis ligomis sergančius žmones, vertina jų būklę ir koordinuoja pagalbą, kad kuo daugiau reikalingų paslaugų būtų suteikta žmogui įprastoje aplinkoje. Šiaurės šalys tokius specialistus aktyviai integruoja į pirminę sveikatos priežiūrą, skubios pagalbos skyrius ir atokesnėse vietovėse veikiančias gydymo įstaigas.
„Tarptautinė patirtis rodo, kad nėra vieno modelio, kurį būtų galima tiesiog perkelti iš vienos valstybės į kitą. Lietuvai svarbu atsirinkti tai, kas geriausiai atitinka mūsų sveikatos sistemos ir pacientų poreikius: klinikinį pasirengimą, aiškią atsakomybę, priežiūros tęstinumą ir socialinį jautrumą“, – teigia prof. dr. V. Žydžiūnaitė.
Svarbi galimybė Vakarų Lietuvos specialistams
Iki Išplėstinės praktikos slaugos magistrantūros atsiradimo Klaipėdos universitete šios krypties specialistai Lietuvoje buvo rengiami tik Vilniuje ir Kaune. Dirbantiems Vakarų Lietuvos slaugytojams geografinis atstumas apsunkino galimybes studijas derinti su profesine veikla ir šeimos įsipareigojimais.
KU vykdoma programa užpildo šią geografinę spragą ir sudaro galimybes aukštesnės kvalifikacijos specialistus rengti arčiau regiono gydymo įstaigų. Tikimasi, kad ateityje jie galės prisidėti prie sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo gerinimo pajūryje ir Žemaitijoje, padėti užtikrinti ilgalaikę lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūrą bei stiprinti regiono medicinos įstaigų komandas.
Dvejų metų, 120 studijų kreditų apimties KU magistrantūros programoje studentai renkasi vieną iš trijų specializacijų: pirminę sveikatos priežiūrą, anesteziją ir intensyviąją terapiją arba skubiąją medicinos pagalbą. Programa parengta remiantis tarptautine patirtimi ir pritaikyta Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos poreikiams.
„Rengdami programą siekėme ne mechaniškai perkelti vienos šalies modelį, bet sujungti skirtingų sistemų stiprybes – klinikinį pasirengimą, atsakingą savarankiškumą, komandinį darbą ir dėmesį visapusiškiems paciento poreikiams. Vakarų Lietuvai svarbu ne tik turėti pakankamai slaugytojų, bet ir sudaryti jiems galimybes augti, įgyti aukštesnių kompetencijų bei likti dirbti regione“, – sako prof. dr. V. Žydžiūnaitė.
Profesorė pabrėžia, kad specialistų parengimas universitete – tik viena sėkmingo išplėstinės praktikos slaugos modelio dalis. Ne mažiau svarbu aiškiai apibrėžti jų vietą gydymo įstaigose, atsakomybę, darbo vietas ir teikiamų paslaugų finansavimą.
„Vien diplomo neužtenka. Kad šių specialistų žinios būtų visapusiškai panaudotos, reikalingas gydymo įstaigų pasirengimas, skirtingų sveikatos priežiūros profesijų tarpusavio pasitikėjimas ir aiškus teisinis bei finansinis modelis. Tik tada išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijos virs apčiuopiama nauda pacientui“, – pažymi prof. dr. V. Žydžiūnaitė.
About the Author
