Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradeda sezoną keldamas didelį klausimą: ar esi pasiruošęs priimti gyvenimą? Ar žinai, kaip jį gyventi dabar, kai pasaulis regis nesustabdomai ritasi bedugnėn ir nebegalioja tai, kuo buvo remtasi ir tikėta? Kai susvyravusios geopolitinės sąjungos daro pasaulį nebeatpažįstamą, o iš pusiausvyros išvestos gamtos jėgos nebepalieka žmogui galimybės niekur jaustis saugiam? Kai norisi protestuojant atgręžti viskam nugarą, arba bejėgiškai nuleisti rankas – kaip atrasti jėgų ir būdų tą regimai nuo bėgių lekiantį pasaulį priimti ir jame savo gyvenimus gyventi?
Rugsėjo pabaigoje Mažasis teatras atidarys 38-tąjį sezoną spektakliu, kurio veikėjai vengia bet kokių klausimų apie tikrovę, karštligiškai panirdami į atrodymo ir pasirodymo šventę, savo gyvenimus labiau vaidindami, nei juos iš tiesų gyvendami. Carlo Goldonio „Vasarotojų karštinė“, kurią režisuoja šio teatro meno vadovė Gabrielė Tuminaitė, yra pirmoji dalis trilogijos, nuosekliai atskleidžiančios nuo tikrovės bėgančių veikėjų likimus.
Goldoniškojo vasarojimo karštinė
Italų komedijos klasikas ir reformuotojas šią trilogiją parašė 1761 metais, atsisveikindamas su gimtąja Venecija. Sulaukęs penkiasdešimties, jis buvo nusivylęs jos naujai susiformavusia ir miesto gyvenime įsigalėjusia vidurine klase, buržuazija, kurios gerąsias savybes lig tol labai vertino ir gyrė savo kūriniuose. Rašydamas Trilogia della Villeggiatura, „Vasarotojų trilogiją“, šioje prakutusių miestiečių visuomenėje Goldonis jau matė liūdnas ir apgailėtinas pastangas žūtbūtinai varžytis tarpusavyje ir mėgdžioti aristokratus. Todėl trilogijos veikėjai gyvena ne pagal pajamas, sulenda į skolas karštligiškai siekdami padaryti įspūdį ir neatsilikti socialinės tuštybės lenktynėse, apgaudinėja ir manipuliuoja. Dėl įvaizdžio aukoja viską: sielos ramybę, orumą ir asmeninius santykius. Toji naujausios mados drabužiais ir kitais prabangos atributais švytinti visuomenė gyvena tarytum nuolat pasistiebusi ant pirštų galiukų, desperatiškai siekdama to, kas tik dar labiau didina troškulį.
Goldonio veikėjai juokingi, bet sykiu ir tragiški, keliantys užuojautą, apimti nenumaldomo nerimo. Jų bandymai pabėgti nuo savęs ir nematyti to, kas iš tiesų svarbu, pastangos tikrovę savaip perkonstruoti ir ja manipuliuoti – tragikomiški. Jų bėgimas neveda niekur, tik į nesibaigiančius pralaimėjimus ir praradimus. „Goldonis vaizduoja visuomenę, kuri pati save vaidina – jos norą pasirodyti, linksmintis, atitikti socialinius lūkesčius. Vis dėlto po blizgesiu ir komiškumu slypi gilus nerimas: poreikis būti mylimam, pripažintam, priimtam“, apibendrina Luciano Romanas, italų aktorius ir režisierius, Goldonio ekspertas, mokęs būsimo spektaklio aktorius vaidybos meistriškumo.
Tais savo poreikiais ir nerimu jie be galo panašūs į mus. O juos apėmusi pagunda nepriimti gyvenimo tikrovės tokios, kokia ji yra ir nematyti virš visų ir visko pakibusios grėsmės tokia pažįstama ir mūsų laikams. Pastangos apgauti kitus ir save susimuliuotais jausmais ir ekscentriškais veiksmais pataiko tiesiai į populiariausių šiandienos strategijų dešimtuką. Net nereikia perrašinėti Goldonio teksto. Iš po rococo kostiumų kyšo madingi mūsų laikų brendai, o veikėjų kalba ir veiksmai persmelkti tokio paties instagramiško įkarščio padaryti įspūdį. Jie apimti tokios pat tikrovės vengiančių ir tikruosius jausmus iššvaistančių vasarotojų karštinės, kuria užsikrėsti kasdien rizikuojame ir mes.
„Vasarotojų karštinė“ – tai ambicingo sumanymo pastatyti visą Goldonio trilogiją pirmasis etapas. Spektaklyje, kurio premjera pasirodys rugsėjo 24, 25 ir 26 dienomis, vaidina kelios Mažojo teatro aktorių kartos ir būrelis jaunų, debiutuojančių aktorių. Scenografiją ir kostiumus sukūrė Youlianas Tabakovas, bulgarų kilmės teatro dailininkas, filmų kūrėjas, fotografas ir knygų iliustratorius. Spektaklio kompozitorius – multiinstrumentalistas, džiazo ir avangardinės muzikos kūrėjas ir atlikėjas Vygintas Kisevičius. Šviesų partitūrą sukūrė daugumos Eimunto Nekrošiaus spektaklių šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Italijos ambasados ir Italų kultūros instituto Vilniuje pastangomis spektaklio aktorius goldoniškosios komedijos vaidybos subtilybių mokė italų aktorius ir režisierius Luciano Romanas. Paskaitą kūrybinei grupei apie Goldonio dramaturgiją skaitė Dainius Būrė (jis yra ir II trilogijos dalies libreto autorius), o šokio pamokas vedė legendinė prima balerina Loreta Bartusevičiūtė. Pirmajam trilogijos spektakliui naudojamas Karilės Mozerytės vertimas iš italų kalbos, tekstą scenai pritaikė Arna Aley.
Antrajam trilogijos etapui bus apjungtos net dviejų teatrų pajėgos: „Vasarotojų nuotykiai“ 2027-ųjų rudenį pasirodys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Mažojo teatro aktoriai joje vaidins kartu su operos artistais. O trečiajai šio unikalaus tęstinio projekto daliai vėl grįš į savąjį teatrą. Trečiasis spektaklis darbiniu pavadinimu „Po vasarojimo sugrįžus“ taps šio teatrinio „serialo“ baigiamuoju etapu. Žiūrovai jį galės pamatyti 2027-ųjų pabaigoje arba 2028-ųjų pradžioje.
Britiškos dramos dozė
Kaip atsvara nuo savosios tikrovės bėgantiems ir socialiniam įvaizdžiui tarnaujantiems Goldonio veikėjams bus lapkričio pabaigoje pasirodysianti premjera, kuriama kaip koprodukcija su Artūro Areimos teatru. Areima režisuos gyvosios britų dramaturgijos klasikės Caryl Churchill pjesę „Tik aš viena pabėgau“ (iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka), kurioje perteikiamas viską persmelkiantis nerimas dėl kapitalistinio pasaulio ir jo visuomenės irimo.
Pjesės pavadinimas (ang. „Escaped Alone“) – tai nuoroda į biblinę Senojo testamento istoriją, pasakojančią apie Jobą ištikusias nelaimes, apie kurias praneša vienintelis išsigelbėjęs tarnas. Churchill pjesėje apie katastrofiškas pasaulį ištikusias negandas pasakoja viena iš keturių maždaug septyniasdešimtmečių moterų, susitinkančių gerti arbatos kukliame kiemelyje prie namų. Šioms veikėjoms, pažįstančioms viena kitą daugybę metų, ne(be)rūpi padaryti įspūdį. Jos pernelyg gerai viena kitą pažįsta ir žino, kad nuo savęs ir nuo tikrovės neįmanoma pabėgti. Jos atsargiai dėlioja savo dienas iš kuklių kasdienybės įvykių ir prabėgusio gyvenimo fragmentų. Žino viena kitos silpnybes ir praeities paslaptis, todėl elgiasi viena su kita atsargiai, kaip su lengvai dūžtančiais indais.
„Kai pasaulis baigėsi, keturios moterys liko vienos didžiulėje skaistykloje ir naudodamos paskutinius rastus daiktus kasdien iš naujo sukuria pasaulį, kad nereikėtų pripažinti, jog jo nebėra“, taip būsimojo spektaklio veikėjų situaciją mato pjesę su vyresniosios kartos aktorių komanda interpretuojantis Artūras Areima. „Tai išlikimo teatras“, sako režisierius, „vaizduotė yra paskutinis mūsų resursas.“ Šioms moterims vaizduotė tarnauja ne išpūstiems savivaizdžiams susikurti, o savo kukliems gyvenimams apmąstyti ir priimti bei stengiantis suvokti nežinia kur lekiantį pasaulį.
Viena svarbiausių šiuolaikinės britų ir pasaulinės dramaturgijos kūrėjų bei atnaujintojų Caryl Churchill išsiskiria ypatinga dramaturgine forma. Vietoj įprasto siužeto su kulminacija ir atomazga pjesėje dėliojamas tragikomiškas kasdienybės fragmentų, nuotaikų ir sąmonės būsenų koliažas. Tarytum niekas nevyksta, bet tuo pačiu vyksta viskas. Kasdienybės vaizdus pertraukia apokaliptiniai intarpai. Katastrofos pojūčio apimtame pasaulyje veikėjai kalbasi ne išbaigtomis replikomis, o sakinių atplaišomis – kaip gyvenime, kur žmonės pertraukia vienas kitą, ar nutraukia savo pačių pradėtą mintį.
Tokius ypatingo aktorinio meistriškumo reikalaujančius dialogus girdėsite ir šioje koprodukcijoje, kurioje vaidins Mažojo teatro vyresniosios kartos aktoriai Larisa Kalpokaitė, Vilija Ramanauskaitė ir Jonas Braškys bei Valstybinio Jaunimo teatro aktorė Janina Matekonytė. Scenovaizdį kurs Artūras Areima, spektaklio kompozitorė – Monika Poderytė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys, kostiumus kuria Valdemara Jasulaitytė, choreografė – Sigita Juraškaitė-Baužienė.
DramaTest Residency Farerų salų kryptim
Kol didžiosios pasaulio valstybės žaidžia pražūtingus jėgos demonstravimo žaidimus, mažosioms belieka susitelkti ties tuo, kas tvaru ir prasminga – inicijuoti naujus kūrinius, megzti ryšius ir kurti svetingus, vieni kitų laukiančius namus. To siekia Mažojo teatro meno vadovės Gabrielės Tuminaitės inicijuota DramaTest Residency kūrybinė platforma. Sukurta dar 2021 metais naujiems lietuviškos dramaturgijos balsams ir jaunajai režisūrai inspiruoti, dabar ši platforma transformavosi į tarptautinę. Lietuvių projekto partneriais tapo Farerų nacionalinis teatras Tjóðpallur Føroya – mažiausias nacionalinis teatras pasaulyje. Dviejų nedidelių ir archaiškomis kalbomis kalbančių tautų teatrai suvienijo jėgas siekdami tikslų, kuriuos tikimasi įvykdyti keliais projekto etapais.
Dar šios vasaros pradžioje Farerų nacionalinis teatras paskelbė atvirą kvietimą šiuolaikinėms pjesėms farerų kalba sukurti. Rugpjūčio pabaigoje iš gautų paraiškų atrinktos trys įdomiausios ir profesionaliausios pjesių idėjos. Jų autoriai artimiausius tris mėnesius plėtos savo sumanymus padedant norvegų ir danų dramaturgijos mentoriams. Gruodžio viduryje Mažasis teatras paskelbs atvirą kvietimą Lietuvos režisieriams teikti pasiūlymus šių pjesių sceninei realizacijai. 2027-ųjų vasarį visi dalyviai – dramaturgai, mentoriai ir režisieriai – susitiks Vilniuje, Mažajame teatre penkių dienų dirbtuvėms. O balandžio mėnesį konkursą laimėję lietuvių režisieriai vyks į Farerų salas kurti spektaklio eskizų pagal naujuosius dramos tekstus. Vėliau tikimasi šiuos eskizus parodyti Skandinavijoje ir Lietuvoje organizuojamose tarptautinėse teatro platformose. Taip pat ketinama inicijuoti įdomiausios farerų pjesės vertimą į lietuvių kalbą.
„Trukdis“ lietuviškoje „Sirenų“ platformoje ir kiti planai
Tikėjimą tokių bendradarbiavimo formų prasme ir nauda palaiko šio projekto rėmuose sukurtų spektaklių sėkmė. Į šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškąją programą yra pakviestas 2025-ųjų metų DramaTest Residency laimėtojo jaunosios kartos režisieriaus Justino Vinciūno spektaklis „Trukdis“. Tai inscenizacija danų rašytojos Tovės Ditlevsen romano „Veidai“ temomis (dramaturgė Gabrielė Česevičiūtė). Šį metateatrinį spektaklį, kuriame įsimintiną pagrindinį vaidmenį sukūrė aktorė Dovilė Šilkaitytė, bus galima pamatyti rugsėjo 25 d. LMTA Teatro ir šokio fakultete.
Vilniaus mažasis teatras taip pat žengė pirmuosius žingsnius, rengdamasis dalyvavimui dar viename ilgalaikiame tarptautiniame projekte. Projektas „Sorry for my language“, siekia su atida ir įsigilinimu pažvelgti į svetimoje šalyje atsidūrusių migrantų kalbinę situaciją. Legaliai užsienio šalyse gyvenantys žmonės ir prieglobsčio prašantys pabėgėliai neišvengiamai nešiojasi nepakankamo kalbos mokėjimo žymę. Dažniausiai ta žymė yra stigma, išskirianti imigrantą iš kitų. Tačiau santykis su naująja užsienio kalba gali turėti ir teigiamų, kūrybiškų pusių: naujai atverti tiek patį žmogų, tiek jo išmoktą kalbą. Šį projektą inicijavo Lenkijoje įsikūręs fondas Teal House Foundation, vadovaujamas mūsų teatralams gerai pažįstamo dramaturgo ir režisieriaus Ivano Vyrypaevo. Europos sąjungos programos Creative Europe iš dalies finansuojamas sumanymas apjungia šešias šalis, kurių kiekvienoje bus pastatytas spektaklis „Sorry for my Language“, grįstas tuo pačiu scenarijaus principu. Lietuvoje jis vadinsis „Atsiprašau už mano lietuvių kalbą“, tačiau šio projekto rezultatų žiūrovams dar teks palaukti.
Kaip ir kiekvieną sezoną, Mažasis skirs dėmesio ne tik ateities planams ir vizijoms, bet ir atminčiai. 2027-ųjų sausio 20 d. bus minimas šio teatro įkūrėjo režisieriaus Rimo Tumino (1952-2024) 75-metis. O legendinis jo režisuotas „Maskaradas“ gruodį gastroliuos Klaipėdoje. Alytaus teatrų festivalyje COMMEDIA bus suvaidinta Augusto Gornatkevičiaus režisuota tragikomedija pagal Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“ – tai irgi DramaTest kūrybinėje platformoje užgimęs spektaklis.
Taigi, sekite reklamą ir eikite į teatrą. Vilniaus mažasis kviečia pasisemti įkvėpimo drąsiai įsipareigoti gyvenimui.
Teatrologė Alma Braškytė
About the Author
