Seksualinė prievarta – problema, susijusi su lyčių nelygybe ir įsišaknijusiais stereotipais. Ji paveikia žmones, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo ir išvaizdos, o nusikaltėlis dažnai būna artimas žmogus – partneris, šeimos narys, kolega ar kt. Supratimas, kas yra lytinė prievarta ir koks aiškiai išreikšto sutikimo vaidmuo, yra svarbus, kuriant saugesnius santykius.
Naujas reiškinys
Kaip sakė Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, geriausia, kai sutikimas išreiškiamas žodžiais, nes tuomet nelieka erdvės interpretacijai. Linktelėjimas galva, akių mirktelėjimas nebūtinai reiškia tai, ką įsivaizduojame esant.
„Gyvename kultūroje, turinčioje gilias patriarchalines šaknis. Moterys ilgą laiką nebuvo laikomos visaverčiais žmonėmis. Jų kūnai buvo suvokiami kaip vyro nuosavybė, taip pat ir seksualine prasme“, – sakė ji ir pridūrė, kad vyrų teisė valdyti moterų kūnus gyvavo ilgus šimtmečius. Laimei, žmonių požiūris pamažu keičiasi. Vis dažniau kalbama apie tai, jog lytiniams santykiams reikia abipusio sutikimo. Jis turi būti duotas sąmoningai, laisva valia, paliekant galimybę bet kada jį atšaukti.
„Istoriškai žiūrint, abipusis sutikimas yra toks šviežias reiškinys, kad nemažai žmonių dar ir šiandien įsitikinę, jog vyras gali pasinaudoti moters kūnu, kada jam šauna į galvą“, – kalbėjo Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė.
Atsiklausti – būtina
Lygiai kaip kitose situacijose atsiklausiame žmonių, galima ar negalima ką nors daryti, taip ir miegamajame. „Pavyzdžiui, kai į svečius ateina žmogus, mes juk nepradedame kišti maisto jam į burną. Paklausiame, ar nori valgyti. Jei nenori, gali to ir nedaryti. O jei nusiteikęs, paragauja tiek, kiek norisi. Niekam neatrodo, kad paklausime yra kas nors keisto“, – pateikė pavyzdį M.Jankauskaitė.
Patriarchalinėje kultūroje prievarta ir spaudimas moterims romantizuojami. Brukama mintis, kad moterys net pačios nesupranta, ko jos nori. „Yra toks grubus pajuokavimas, kad kai moteris sako „ne“, tai reiškia „galbūt“, o jeigu sako „galbūt“, reiškia „taip“. Tai rodo, kad visa teisė nuspręsti yra paliekama vyrui, visiškai nubraukiant moters nuomonę“, – teigė ekspertė.
Sutuoktiniai taip pat turėtų paklausti vienas kito, ar šiąnakt nori mylėtis. Santuoka moters nepaverčia nuosavybe. „Lytiniai santykiai yra svarbi santykių dalis, bet tai nereiškia, kad kaip automatas kiekvieną akimirką turiu būti pasiruošusi užsiimti seksu. Moteris, kaip ir vyras, yra gyvas žmogus. Mylėtis kartais noro yra daugiau, o kartais jis išblėsta. Mes ir pavargstame, ir išgyvename sunkumus ar šiaip susiklosto nepalankios aplinkybės“, – akcentavo ji.
Prilygina lytinei prievartai
Lytinė prievarta yra viena kontrolės formų. Santuoka nuo to neapsaugo. Su sutuoktiniu(-e) reikia elgtis pagarbiai.
Ypač pavojinga, kai žmonės (dažniausiai moterys) yra specialiai apsvaiginami. Prievartos narkotikų griebiamasi, kad asmuo nebegalėtų aktyviai priešintis. Taip pasinaudojama jos bejėgiškumu. „Jei žmogus yra apsvaigintas, nesąmoningos būklės (pavyzdžiui, miega) sutikimas negali būti duotas. Lygiai kaip teisiniu požiūriu sutikimo lytiniams santykiams negali duoti nepilnametis asmuo. Vadinasi, bet koks lytinių santykių iniciavimas tokiomis aplinkybėmis prilygsta lytinei prievartai ir turi būti laikomas nusikaltimu. Turime suprasti, kad prievarta yra kiekvienu atveju kai nėra abipusio sutikimo“, – aiškino pašnekovė.
Kodėl taip sunku pasakyti „ne“?
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atsisakyti turėti su kuo nors lytinių santykių yra paprasta. Medicinos gydytoja, psichoterapijos konsultantė, VŠĮ Įvairovės edukacijos namų lytiškumo ugdymo lektorė Rusnė Kirtiklytė sako, kad sunkumų gali kilti dviem atvejais. Visų pirma, jeigu pasimylėti siūlo žmogus, su kuriuo smagu, pasakyti „ne“ gali būti sunku, nes nesinori jo nuvilti. Antra, moterys dažnai nepasako „ne“, nes bijo sulaukti agresijos iš partnerio. „Tada atrodo, kad saugesnis variantas yra nulytėti, bandyti kaip nors kitaip pakreipti situaciją ir akivaizdžiai neatstumti kito žmogaus. Tai toks bendražmogiškas savisaugos instinktas, padedantis apsisaugoti nuo smurto“, – sako R.Kirtiklytė.
Kaip pasakoja R.Kirtiklytė, kartais žmonės prievartos ar priekabiavimo metu sustingsta ir nebegali priešintis, bėgti ar ką nors pasakyti. Agresorius tylą ir nesipriešinimą gali suprasti kaip sutikimo ženklą, nors iš tikrųjų auka tuo metu tiesiog neturėjo galimybės fiziškai pasitraukti iš situacijos ir negalėjo pasakyti nei taip, nei ne.
Interviu
Nevyriausybinės organizacijos „Ribologija“ bendraįkūrėja, sociologė ir seksologė Reda Jureliavičiūtė.
– Kodėl apskritai reikalingas teisinis reguliavimas dėl sutikimo lytiniams santykiams?
– Šiuo metu Lietuvos Baudžiamajame kodekse išžaginimas ir seksualinis prievartavimas daugiausia siejami su fizinio smurto, grasinimų, galimybės priešintis atėmimo ar pasinaudojimo bejėgiška žmogaus būkle aplinkybėmis.
Tačiau seksualinis smurtas ne visada atrodo būtent taip. Žmogus gali sustingti, bijoti prieštarauti ar nesugebėti aktyviai pasipriešinti. Todėl esminis klausimas neturėtų būti, ar žmogus pakankamai priešinosi, bet ar jis laisva valia sutiko dalyvauti seksualinėje veikloje.
Tokiu principu remiasi ir tarptautiniai žmogaus teisių standartai: sutikimas turi būti laisvanoriškas ir kilti iš laisvos žmogaus valios. Sutikimu grįstas reguliavimas iš esmės keičia perspektyvą – nuo klausimo „ar žmogus pakankamai priešinosi?“ prie klausimo „ar seksualinė veikla buvo abipusiai norima?“
– Jeigu Seimas pritartų tokiems pakeitimams, kaip atrodytų aiškiai išreikštas sutikimas? Kokios baudos ar kita atsakomybė grėstų?
– Aiškiai išreikštas sutikimas nereiškia sutarties, parašo ar būtinybės prieš kiekvieną veiksmą ištarti formalų „taip“.
Šiuo metu Seime registruotame projekte sutikimas suprantamas kaip savanoriškai ir aiškiai išreikštas – žodžiais, aktyviu dalyvavimu ar kitais būdais. Jis duodamas konkrečiai seksualinei veiklai ir gali būti bet kada atšauktas.
Sutikimo negalima preziumuoti vien todėl, kad žmonės yra pora ar sutuoktiniai, anksčiau turėjo lytinių santykių arba žmogus aktyviai nesipriešino. Paprastai tariant, jei nėra aišku, ar kitas žmogus nori tęsti, reikia sustoti ir pasitikslinti.
Kalbant apie atsakomybę, nebūtų nustatoma atskira „bauda už sutikimo negavimą“. Kalbame apie baudžiamąją atsakomybę už seksualinius veiksmus be kito žmogaus savanoriško sutikimo. Tai nereiškia, kad valstybė kontroliuos žmonių intymų gyvenimą ar tikrins, kaip poros išreiškia sutikimą. Kaip ir kitų galimų nusikaltimų atveju teisėsauga vertintų konkrečias aplinkybes ir įrodymus. Konkreti atsakomybė priklausytų nuo galutinės Seimo priimtos Baudžiamojo kodekso redakcijos.
– Ar realu, kad toks įstatymas būtų priimtas artimiausiu metu?
– Šiuo metu tai jau nėra vien teorinė diskusija. Gegužę Seime buvo registruotas Baudžiamojo kodekso pakeitimų projektas, kuriuo siūloma į Lietuvos baudžiamąją teisę įtraukti laisvanoriško sutikimo sampratą ir atitinkamai keisti seksualinių nusikaltimų reglamentavimą.
Tačiau tarp projekto registravimo ir įstatymo priėmimo yra nemažas kelias – projektas gali būti keičiamas, dėl konkrečių formuluočių ir sankcijų vyks teisinės bei politinės diskusijos. Todėl šiandien nebūtų korektiška teigti, kad jau žinome, kada ir kokios galutinės redakcijos pakeitimai bus priimti.
Ir čia svarbus ne tik Baudžiamasis kodeksas. Įstatymo pakeitimas savaime seksualinio smurto problemos neišspręs. Kartu reikalingas teisėsaugos ir teismų pasirengimas, specialistų mokymai, aiškūs pagalbos nukentėjusiems algoritmai ir visuomenės švietimas apie sutikimą, ribas bei seksualinę autonomiją.
Autorė: Urtė Jarockė
About the Author
