Prof. dr. Egdūnas Račius, Vytauto Didžiojo universiteto Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto vyriausias mokslo darbuotojas
Stebint viešojoje erdvėje pastarąsias savaites verdančias diskusijas apie musulmonus ir migrantus Lietuvoje, man irgi maga pasisakyti. Tiek apie religiją (ir bendrai, ir konkrečiai apie islamą), tiek ir apie migraciją. Šį kartą pirmąja tema.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (43 straipsnis) nustatoma, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“, bet tuo pat metu įtvirtinama, jog „Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas“. Tiesa, nė viena iš jų Konstitucijoje neįvardijama. Tą savaip padaro dar 1995 m. LR Seimo priimtas Lietuvos respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas (toliau – Įstatymas), kurio 5 straipsnyje („Tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos“) nustatoma, jog „Valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų“. Rašau „savaip“, nes Konstitucijoje kalbama apie „tradicines bažnyčias bei religines organizacijas“, o Įstatyme – apie „tradicines religines bendruomenes ir bendrijas“. Čia esama akivaizdaus neatitikimo, nes religinės bendruomenės gali turėti ne po vieną religinę organizaciją – taip Lietuvoje jau nutiko su judaistais, sentikiais, ortodoksais ir musulmonais – kurių kai kurios gali būti visai nesenos (tad galbūt ir ne visai „tradicinės“), ir kurios nebūtinai viena kitą mėgsta ar pripažįsta. Toliau Įstatyme jokia atskira bendruomenė nėra išskiriama ar iškeliama aukščiau kitų – Įstatymas visas jas traktuoja kaip lygiavertes ir turinčias tas pačias teises. Mus konkrečiai domina tas faktas, kad tarp Įstatymo įvardytųjų šalyje tradicinių religinių bendruomenių yra musulmonai sunitai.
Svarbu pastebėti, kad musulmonai sunitai Įstatyme kaip nors specifiškai neapibrėžti, t. y. neįvardijama, kuri (ar kurios) sunitinio islamo teisinė tradicija (o jų pasaulyje esama keturių klasikinių – chanafi, maliki, šafyi ir chanbali, ir dar tuzino naujesnių) laikytina išties „tradicine“ Lietuvoje. Lygiai taip pat Įstatymas nenurodo, kokia etninė grupė galėtų savintis šį „musulmonų sunitų tradicinį“ islamą. Kai kam gal tai pasirodytų savaime aišku – juk tai chanafi teisinei tradicijai save priskiriantys „Lietuvos totoriai“, bet, mano galva, tai nėra taip vienareikšmiškai paprasta.
Išties, Lietuvoje nuo XIV amžiaus pradėjusi kurtis musulmonų bendruomenė save „tradiciškai“ priskiria chanafi sunitų teisinei tradicijai. Bėda tik ta, kad iš kitų kraštų atvykę chanafi sunitai vietinių musulmonų tikėjimuose ir ritualuose bei gyvensenoje atranda mažai chanafitiškumo. Etnografiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje per šimtmečius susiformavo labai specifinė sinkretiška islamo atmaina, kurioje apstu kitų religinių tradicijų įtakos, o sunitinio islamo ortodoksiškumo gana maža. Tad tiksliau būtų sakyti, kad vietiniai musulmonai sukūrė savišką paribio islamo religiškumo formą, kurią galbūt būtų galima pakrikštyti „Lipka islam“ (LDK teritorijoje įsikūrusios musulmonų bendruomenės nariai istoriniuose šaltiniuose dažnai vadinti „Lipka totoriais“, taip įvardijant LDK). Bet kartu reikėtų atkreipti dėmesį, kad etnonimas „Lietuvos totoriai“ apima ne tik šiandieninės Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius istorinius islamo išpažinėjus, bet ir jų bendratikius Lenkijoje bei Gudijoje (na dar ir vakarų Ukrainoje gyvenusius). Kitaip tariant, Baltarusijos pilietis, kurio protėviai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijon atsikėlę tiurkakalbiai islamo išpažinėjai, pagal aptariamą Įstatymą teisėtai gali pretenduoti į Lietuvai tradicinio musulmono sunito statusą, net jei jis ir nėra Lietuvos pilietis. Galbūt net būtų galima įtaigauti, kad Baltarusijos (kaip ir Lenkijos) totorių islamas ir jie in toto yra Lietuvos „tradicinė“ religinė bendruomenė. Bet palikime kaimyninių valstybių totorius ir jų islamą ramybėje ir grįžkime prie aptariamo Įstatymo.
Taigi, kadangi Įstatymas niekaip neapibrėžia musulmonų sunitų, manytina, kad bet kurios etninės kilmės, pilietybės ir pakraipos musulmonai sunitai „automatiškai“ patenka į Įstatymo imtį. Kitaip tariant, pavyzdžiui, į sunitinį (gerai, tebūnie, konkrečiai chanafitinį) islamą atsivertęs Lietuvos pilietis Įstatymo akyse yra lygiavertis tradicinės musulmonų sunitų bendruomenės narys; lygiai kaip ir iš bet kurio pasaulio krašto atvykęs natūralizuotas (įgijęs LR pilietybę) musulmonas sunitas; na, ir turbūt, Lietuvoje legaliai gyvenantis, dirbantis ar besimokantis, bet kurios valstybės pilietis, jei jis musulmonas sunitas. Žodžiu, visi pasaulio musulmonai sunitai yra… „tradicinė“ Lietuvos musulmonų sunitų bendruomenė. Bent taip jau atrodo žvelgiant per Įstatymo prizmę. Juk Lietuvoje gyvenantys bet kurios šalies piliečiai praktikuojantys katalikai yra tradicinės – lotynų apeigų katalikų – bendruomenės nariai, kurie gali būti ne tik pasauliečiai, bet ir kulto tarnai ir religinės organizacijos (Romos Katalikų Bažnyčios) nariai ar net vadovai. Tikiu, kad niekas net nebandytų sakyti, kad katalikų kunigas italas ar airis, besidarbuojantis kurioje nors Lietuvos bažnyčioje, nepriklauso šiai „tradicinei“ religinei bendruomenei. Ortodoksų, protestantų ir judaistų atveju, matyt, situacija irgi būtų analogiška.
Toliau tas pats Įstatymas (10 straipsnyje „Tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų juridinio asmens teisių įforminimas“) kalba apie tai, kad „[n]aujai susikūrusios (atsikūrusios) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė apie susikūrimą (atsikūrimą) raštu praneša Teisingumo ministerijai ir yra nustatomas konkrečios bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumas atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas“. Čia ir vėl atsiranda intriga, nes nėra aišku, kaip tai padaroma, t. y. kas turi kompetenciją ir kokie yra kriterijai nustatyti pageidaujamą „tęstinumą“. Iš Įstatymo formuluotės tai paliekama Teisingumo ministerijos diskrecijai. Tačiau kartu iš Įstatymo formuluotės galima daryti išvadą, kad „tradicinių“ religinių bendruomenių skaičius nėra ribotas ir jų gali susikurti vis naujų. Šia prasme nauja nereiškia „netradicinė“. Kaip pavyzdį galime paimti Romos Katalikų Bažnyčią – jos parapijų (bendruomenių) skaičius gali kisti kaskart, kai pastatoma nauja bažnyčia, bet bet kuri nauja parapija vis tiek priklausys „tradicinei“ religinei bendruomenei. Tokia logika, matyt, turėtų galioti ir kitoms Įstatyme išskirtoms religinėms bendruomenėms, tarp jų ir musulmonams sunitams.
Įstatymas įstatymu, bet pažiūrėkim į realią situaciją – kiek ir kokių musulmonų bendruomenių (organizacijų) turime Lietuvoje. LR Teisingumo ministerijos pateikiamoje suvestinėje nurodoma, kad musulmonai sunitai mūsų šalyje turi 12 religinių organizacijų, kurios registruotos kaip priklausančios tradicinei musulmonų sunitų bendruomenei. Tačiau reikia iš karto pabrėžti, kad šios organizacijos nėra lygiavertės. Mat kai kurios iš jų yra vadinamosios skėtinės organizacijos, arba, naudojant aptarto Įstatymo terminiją, religinės bendrijos – savarankiškų religinių bendruomenių (organizacijų) susivienijimai, patys turintys atskirą juridinį statusą.
Lietuvoje musulmonai turi dvi tokias organizacijas – 1998 m. įsteigtą Lietuvos musulmonų sunitų dvasinį centrą (toliau – Centras) ir 2019 m. registruotą Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybą (toliau – Taryba). Iki pastarosios susikūrimo Centras vienijo visas musulmonų sunitų religines bendruomenes. 2018 m. įvyko skilimas, kai kelios Centro bendruomenės narės išstojo iš Centro ir įkūrė atskirą skėtinę organizaciją – Tarybą. Kadangi Tarybą įkūrė jau seniai kaip tradicinės registruotos (iš esmės, Kauno ir Vilniaus miestų) musulmonų sunitų bendruomenės, Teisingumo ministerija tokį statusą suteikė ir naujai įkurtai Tarybai.
Šiuo metu ne visos Lietuvos musulmonų sunitų bendruomenės priklauso vienai iš šių skėtinių organizacijų. Todėl galima kalbėti apie tris tradicinių musulmonų sunitų religinių organizacijų stovyklas – Centrą ir jam priklausančias vietines bendruomenes, Tarybą ir jai pavaldžias vietines bendruomenes bei nepriklausomas vietines bendruomenes (bent kelios iš jų realiai yra „mirusios sielos“). Santykiai, tiek asmeniniai, tiek kylantys dėl skirtingų pasaulėžiūrų ir gyvensenos, tarp šių stovyklų atstovų yra jau atskira tema. Tik svarbu paminėti, kad šioms tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms vadovauja Lietuvos piliečiai (daugiausia etniniai totoriai, bet esama ir kitų tautybių), nors jų valdymo organuose yra ir išeivių iš kitų kraštų.
Tuo pačiu svarbu atskirti registruotas organizacijas su jų nariais nuo kongregacijų, besirenkančių melstis organizacijoms priklausančiose patalpose. Visos minėtos organizacijos yra gana ribotos narystės – kai kuriose iš jų yra vos kelios dešimtys formalių narių, bet melstis jų patalpose gali susirinkti šimtai žmonių, o per didžiąsias religines šventes – ir tūkstančiai. Savo funkcionavimo forma Lietuvos musulmonų sunitų religinės organizacijos kiek primena bažnyčias – religinei organizacijai, veikiančiai konkrečios bažnyčios rėmuose, gali priklausyti vos keli asmenys, bet parapija gali būti didelė, t. y. į mišias gali susirinkti daug tikinčiųjų, kurie, formaliai žiūrint, nėra religinės organizacijos nariai, o tik konkrečios konfesijos, šiuo atveju, Romos katalikų, atstovai. Taip ir su musulmonais – ateinantys pasimelsti yra sunitų (nors Lietuvos mečetėse neretai meldžiasi ir šyitai, kurie Lietuvoje neturi savo registruotų religinių bendruomenių, tad neretai meldžiasi sunitams priklausančiose erdvėse) konfesijos atstovai, bet jie nėra bendruomenines erdves valdančių tradicinių musulmonų sunitų bendruomenių-organizacijų nariai.
Didelė dalis ateinančių melstis net nesigilina į šių organizacijų tarpusavio santykių peripetijas, nes nesitapatina su šiomis organizacijomis, o mečetes mato tik kaip tinkamiausią vietą atlikti religinę prievolę – meldimąsi. Asmeninės besimeldžiančiųjų pažiūros ir nuomonė dėl religijos vaidmens visuomenės ir valstybės gyvenime gali iš esmės skirtis nuo tų, kurias propaguoja mečetes valdančios vietinės organizacijos. Tad, savaime suprantama, nė viena iš šių organizacijų negali skelbtis atstovaujanti visiems Lietuvos musulmonams sunitams ir jaustis už juos atsakinga, o jų vadovai neturėtų prisiskirti sau „Lietuvos muftijaus“ titulo (tiek Centro, tiek Tarybos valdybų pirmininkai formaliai įvardijami muftijais, tačiau šis titulas Lietuvoje naudojamas ne pagal tradicinę sampratą, kurioje mufti – aukštą religinį išsilavinimą ir tikinčiųjų pagarbą turintis religijos mokovas (alim), klausėjams išduodantis neįpareigojančius etinius patarimus – fatvas), nes Lietuvoje de facto n(eb)ėra vieningos „Lietuvos musulmonų bažnyčios“, kurią savo vizijose regėjo Centro steigėjai ir kuriai tylomis pritarė Lietuvos valstybė LR Teisingumo ministerijos asmenyje.
Kadangi Lietuvoje nėra registruotų musulmonų religinių organizacijų, kurios priklausytų Įstatymo požiūriu „netradicinėms“ religinėms bendruomenėms (pvz., šyitams, khavaridž ar alavi), visas Lietuvos institucinis islamiškasis laukas ir apsiriboja aukščiau aptartomis organizacijomis. Todėl ir visos diskusijos apie musulmonų religines organizacijas turėtų iš esmės suktis apie būtent vieną iš tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, o ne apie hipotetiškas svetimšalių valdomas ar net įkurtas – tokių paprasčiausiai nėra.
About the Author
