Kaip „kitame“ matyti ne abstrakčią kategoriją – migrantą, pabėgėlį ar su akcentu kalbantį bendrapilietį, bet žmogų? Ir kaip tokiam mąstymo pokyčiui gali pasitarnauti antropologijos mokslas? Apie visa tai kalbėjo Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorė dr. Kristina Šliavaitė tradicinėje mokslo metų pradžioje rengiamoje paskaitoje „Lectio Prima“, kurią Filosofijos fakultete veikiančio Azijos ir transkultūrinių studijų instituto mokslininkė skyrė temai „Kultūrinė įvairovė, įtrauktis ir antropologija“.
—————————————————-
Kristina Šliavaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto profesorė, socialinių mokslų daktarė
Pamatyti pasaulį kito akimis
Esu antropologė, mano akademinis kelias prasidėjo Vilniaus universitete, tačiau labiausiai profesinę tapatybę formavo socialinės antropologijos studijos Švedijoje, Lundo universitete, taip pat – vykdytų tyrimų patirtys bei bendraminčiai ir kolegos, kuriems priskiriu ir studentus/es bei doktorantus/es, savo klausimais ir idėjomis skatinančius naujai pažvelgti į senas tiesas. Taigi, ką antropologija gali pasiūlyti mums suprantant „kitą“ ir patiriant sociokultūriškai įvairią aplinką?
Sociokultūrinė antropologija leidžia geriau suprasti kitos socialinės ir kultūrinės tapatybės žmones: kaip pasaulis matomas ir patiriamas žvelgiant iš kitos perspektyvos. XX a. pirmosios pusės antropologė Ruth Benedict 1934 m. publikuotoje knygoje „Patterns of Culture“ („Kultūros modeliai“) taikliai atskleidžia, kad elgesys, emocijos ir tradicijos, kurie laikomi norma vienoje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kitoje gali būti vertinami kaip neatitinkantys priimtinų elgesio normų. Šis supratimas yra lydimas siekio įsisąmoninti ir
atpažinti savo etnocentrines pozicijas, vengiant vien tik iš savo perspektyvos vertinti kitokią gyvenseną, vertybes ir tradicijas, kitaip tariant – siekiama jas analizuoti konkrečiame kultūriniame kontekste.
Atominės elektrinės uždarymas ir Visagino žmonių kasdienybė
Atlikdami tyrimus antropologai savo duomenis ir įžvalgas lygina su kolegų atradimais skirtinguose regionuose. Antai, savo 2005 m. Lundo universitete apgintoje socialinės antropologijos daktaro disertacijoje apie Visagino atominės elektrinės uždarymo poveikį gyventojams analizavau, kaip miestiečiai patiria ir interpretuoja šį įvykį. Siekiau išsiaiškinti, kas atsitinka bendruomenei, įkūnijančiai tam tikros socialinės, ekonominės ir politinės sistemos pasiekimus, kai ši sistema žlunga. Kaip šios bendruomenės nariai vertina, patiria ir prisitaiko prie visa apimančių socialinių, ekonominių ir kultūrinių pokyčių, susijusių su Sovietų Sąjungos žlugimu ir elektrinės uždarymu?
Tyrimą Visagine vykdžiau 2000–2002 m. Miesto gyventojai dalinosi su manimi pasakojimais apie ankstesnį gyvenimą, sprendimą atvykti į Lietuvą, o Visaginą ir jėgainę laikė Sovietų Sąjungos pasiekimų įsikūnijimais, kurie tyrimo vykdymo metu buvo apibūdinami kaip patiriantys nuosmukį dėl sprendimo sustabdyti IAE darbą. Visagine žmonės laukė, kas bus, kokia bus ateitis, vertino vykstančius procesus kaip nuosmukį. Panašiai, JAV antropologo Jameso Fergusono 1999 m. knygoje „Expectations of Modernity. Myths and Meanings of Urban Life on the Zambian Copperbelt“ („Modernumo lūkesčiai. Miestietiško gyvenimo Zambijos Vario juostos provincijoje mitai ir reikšmės“) buvo aprašyti kalnakasiai, kurie kalbėjo apie nuosmukį ir žlungančias darbo vietas. Fergusonas analizuoja, kaip byrantis modernizacijos mitas paveikia juo tikėjusius žmones. Skaitydama etnografiją apie kalnakasius Zambijoje mačiau paraleles su mano tyrimo Visagine rezultatais: čia irgi galima buvo kalbėti apie žlugusį sovietinės modernizacijos mitą ir to atšvaitus žmonių kasdienybėje.
Lauko tyrimai svečiose šalyse ir „namuose“
Antropologiją labiausiai apibrėžia ir iš kitų mokslų išskiria tyrimų metodologija – ilgalaikiai lauko tyrimai. Jų metu antropologas/ė atlieka vadinamąjį etnografinį tyrimą: dalyvauja tyrimo dalyvių kasdienėse veiklose, fiksuoja pateikiamą informaciją ne tik žodžiu, pasakojimo būdu, bet ir rašo tyrimo pastabas, pildo dienoraščius.
Stebėjimo dalyvaujant (angl. „participant observation“) metodas siejamas su žymiu lenkų kilmės antropologu Bronisławu Malinowskiu (1884–1942), kurio lauko tyrimas Trobriando salose prie Naujosios Gvinėjos truko dvejus metus, mokslininkui gyvenant kartu su vietiniais. Plačiau apie tai galima pamatyti puikiame BBC filme „Tales from the Jungle: Malinowski“, kuriame yra pasakojama mokslininko gyvenimo istorija, cituojami asmeniniai užrašai. Apskritai antropologijos mokslo plėtra sietina su XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Europos kolonializmu ir imperializmu, nes būtent šie procesai leido antropologams vykti į kitas, ne Europos, visuomenes vykdyti tyrimų. Tačiau ilgainiui antropologija ir patys mokslininkai atsisuko ir į savo visuomenes arba „tyrimus namuose“.
Kasdienybė iki ir po 1990-ųjų
Man pačiai antropologija leido interpretuoti procesus, vykusius 1990-aisiais ir vėliau mūsų regione. Posocializmo antropologijos laukas pasižymėjo tuo, kad antropologai vyko į po Sovietų Sąjungos žlugimo atsivėrusius regionus ir etnografiškai, t. y., dalyvaudami kasdienybėje, tyrė, kaip žmonės patiria didžiules socialines ir kultūrines transformacijas, jas suvokia ir prie jų prisitaiko.
JAV antropologė Katherine Verdery, remdamasi lauko tyrimais Rumunijoje, 1996 m. išleido knygą „What Was Socialism and What Comes Next“ („Kas buvo socializmas ir kas toliau“), kurioje siekė atskleisti žmonių gyvenseną sovietinėje sistemoje ir jai žlugus. Knygoje autorė gvildena, kaip sovietmečiu buvo išgyvenama trūkumo ekonomikoje, patiriamas valstybės kontroliuojamas laikas, reguliuojami moterų kūnai, ir kitus klausimus. Jos knyga ypač vertinga, nes remiasi pirminių šaltinių analize, o ne sovietinės sistemos pažinimu iš antrinių šaltinių (pvz., spaudos).
Bene pirmasis užsienio antropologės darbas nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje – danų mokslininkės Pernile’s Hohnen 2004 m. išleista knyga „A Market Out of Place? Remaking Economic, Social and Symbolic Boundaries in Post-Communist Lithuania“ („Turgus ne vietoje? Ekonominių, socialinių ir simbolinių ribų kaita pokomunistinėje Lietuvoje“), kurioje autorė analizuoja, kaip sparčias ekonomines, socialines, kultūrines transformacijas 90-aisiais patiria, interpretuoja ir prie jų prisitaiko Lietuvos gyventojai. Jos atliktas ilgalaikis giluminis tyrimas Gariūnų turguje dar kartą paliudijo, kad antropologai/ės atranda tokias tyrimo vietas, kurias analizuojant galima įtikinamai parodyti, kaip dideliu mastu vykstantys socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai procesai yra patiriami žmonių lygmenyje.
Ką reiškė būti reiveriu Lietuvoje
Norėčiau pasidalinti ir savo asmenine patirtimi. Mano magistro darbas „When Global Becomes Local: Rave Culture in Lithuania“ („Kai globalus tampa lokaliu: reivo kultūra Lietuvoje“), apgintas Lundo universitete 1998 m. vadovaujant dr. Stevenui Sampsonui, buvo skirtas reivo (techno muzikos) kultūrai mūsų krašte. Mane domino, kas buvo būdinga šiam globaliai paplitusiam reiškiniui 1990-ųjų Lietuvoje, kuo buvimas reiveriu pas mus skyrėsi nuo buvimo reiveriu Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ar JAV. Kitaip sakant, mane domino, kokias reikšmes tyrimo dalyviai siejo su reivu Lietuvoje. Tyrimas atskleidė, kad reiveriams buvo svarbu ne tik muzika, šokis, techno judėjimo idėjos, tačiau ir tai, kad buvimas reiveriu asocijavosi su priklausymu progresyviam jaunimui ir orientacija į Vakarų kultūrą – savotiškas „ėjimas į Vakarus“ jaunimo tarpe. Man tai buvo proga pasimatuoti etnografinį lauko tyrimą: daryti interviu, stebėti, interpretuoti, suprasti, kaip globalus reiškinys įgyja vietinio konteksto sąlygotas reikšmes.
Kultūra ir identitetai
Sąvoka „kultūra“ antropologijoje suprantama kaip jungiančios vertybės, žinios ir socializacijos metu perduodama gyvensena. Visa tai kuriama per žmonių sąveiką, tad antropologiškai suprantama kultūra yra kintanti ir dinamiška, o ne statiška, apribota teritorijos ir lemianti joje gyvenančiųjų elgseną. Visgi sąvokos vartojimas išgyvena krizę, kuri verčia permąstyti terminiją. Britų socialinis antropologas Adamas Kuperis 1999 m. knygoje „Culture: The Anthropologists’ Account“ („Kultūra: antropologų požiūris“) teigia, kad vien kultūrinė orientacija nepaaiškina mūsų pasirinkimų ir gyvensenos, nes esame veikiami ir platesnio socialinio, ekonominio, politinio, institucinio konteksto.
Mano tyrimo laukas – etniškumo studijos, kuriose svarbios identiteto temos. Kai tyrimų dalyvių įvairiai suformuluotais klausimais klausiu „kas jūs esate“, jie dažniausiai pasitelkia kultūrinius ir socialinius elementus, tokius kaip religija, kalba, gyvenamoji vietovė, lytis, profesija ir kitus. Norvegų mokslininkas Thomasas Hyllandas Eriksenas 2010 m. straipsnyje „The Challenges of Anthropology“ („Antropologijos iššūkiai“) teigia, kad antropologijos mokslo aktualumas glūdi ir tame, jog mums reikia paaiškinimų bei gebėjimo suprasti „kitą“ ir „save“ globalizuotame pasaulyje, kuriame patiriame vis daugiau kontaktų su skirtingomis kultūrinėmis grupėmis. Tad tampa svarbus ir savęs pažinimas.
Identitetų tyrimai yra viena iš svarbių temų antropologijoje, identitetus suprantant kaip kintančius, apibūdinamus priklausomai nuo situacijos, veikiamus institucinio lauko (pvz., mokyklos, universiteto), kaip teigia šveicarų sociologas Andreas Wimmeris.
„Kitas“ – nebūtinai svetimšalis
Būtinai norėčiau paminėti norvegų antropologą Fredriką Barthą. 1969 m. knygoje „Ethnic Groups and Boundaries“ („Etninės grupės ir ribos“) jis aprašė konstruktyvistinę etninių grupių ribų teoriją, kuri iki šiol laikoma viena svarbiausių, suprantant etniškumą ir etninę tapatybę kaip socialinių kultūrinių ribų brėžimą sąveikoje su kitais. Bartho teorija nukreipia mūsų dėmesį į ribų su „kitu“ konstravimą ir pabrėžia, kad ribos kinta, jos nėra statiškos. Kalbėdami apie įtrauktį – jauseną, jog esi arba nesi priimtas, mes taip pat kalbame apie konstruojamas ribas – ar mes esame „viduje“, ar atskirti simbolinės „ribos“.
Britų ir australų feminizmo teoretikė Sarah Ahmed 2000 m. išleistoje knygoje „Strange Encounters“ („Keisti susitikimai“) klausia: „Kaip jūs atpažįstate svetimą?“ Ahmed teigimu, susidūrimą su svetimu suvokiame kaip susidūrimą su nepažįstamu, nežinomu – mes identifikuojame „kitą“ ir brėžiame ribas. Mūsų darbo ir studijų aplinka yra sociokultūriškai įvairi: mus supa žmonės su skirtingomis patirtimis, kultūrinėmis praktikomis, gyvenimo ir kilmės istorijomis ir kartais galvojame, kad tai iššūkis, o ne galimybė. Svarbu įsisąmoninti, kad „kitas“ nebūtinai reiškia migrantą iš tolimos šalies, tai gali būti Lietuvoje gimęs ir augęs lenkas, baltarusis, ukrainietis, rusas, iš svečios šalies sugrįžęs lietuvis. Čia antropologijai tenka svarbus vaidmuo įgalinant supratimą ir taip skatinant įtrauktį, jautimąsi namuose, saistymąsi.
Viltis karo metu
2023–2025 m. vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą savanoriavau ir atlikau interviu su karo pabėgėliais iš Ukrainos Lietuvos didžiuosiuose miestuose (plačiau apie tyrimą rašoma Monikos Frėjutės–Rakauskienės, Kristinos Garalytės ir Kristinos Šliavaitės knygoje „Identitetai ir saistymasis kintančiuose geopolitiniuose kontekstuose: migrantai iš Ukrainos, Baltarusijos ir Indijos Lietuvoje“, Vilniaus universiteto leidykla, 2026). Tyrimo dalyviai kalbėjo apie netektis, emocines traumas, nusivylimą žmonijos raida, skausmą, tuštumą. Tai buvo labai sudėtingi ir sunkūs interviu, kurių metu stengiausi klausytis, ką ir kiek man pasakoja. Man kilo klausimas – kaip rasti viltį karo metu?
Analizuojant interviu su karo pabėgėliais iš Ukrainos nuolat atsikartojo viena tema: pirmosios patirtys ir susidūrimai su Lietuvos visuomene. Tyrimo dalyviai pabrėždavo pajaustą empatiją ir bendražmogiškumą, kaip svarbiausius dalykus pagalbos teikime. Jie kalbėjo apie bendražmogišką ryšį, supratimą, atjautą – santykį, kuris pažeidžiamumo situacijoje pagelbėja žmogui rasti išeitį. Viltis atsiskleidžia būtent bendražmogiškame ryšyje. Viena tyrimo dalyvė kalbėjo apie Lietuvoje patirtą žmonių atjautą, kad jie, pabėgėliai, nebuvo nematomi, kad juos priėmė kaip savus – jų buvimas buvo identifikuojamas ne kaip svetimų, bet kaip savų. Kaune atsidūrusi 25 metų moteris sakė: „Buvo tokie savanoriai, kurie mus apgaubdavo meile. Man net atrodė, kad mes čia ne tokie svetimi, kad į mus žiūrima kaip į savus. Man tai buvo labai reikalinga.“
Pirmasis susitikimas nereiškia įtraukties, tačiau jis yra reikšmingas tolesniam procesui ir sąveikai. Tyrimai rodo, kad tai, kaip ukrainiečiai buvo priimti, sąlygojo ne tik instituciniai ir teisiniai aspektai – ES laikinosios apsaugos įstatymas, tačiau ir istoriniai naratyvai, bendras dabartinio Rusijos karo prieš Ukrainą vertinimas, bendros praeities represijų patirtys.
Pamatyti žmogų
Antropologų tyrimai leidžia pamatyti kitame ne abstrakčią kategoriją – migrantą, musulmoną, pabėgėlį, bet žmogų su savo tapatybėmis, patirtimis, poreikiais. „Kito“ pamatymas ir supratimas įgalina atsivėrimą ir įtrauktį. Apibendrinant galima teigti, kad antropologija suteikia žinias ir kompetencijas, būtinas tarpkultūriniam supratimui, o antropologija „namuose“ leidžia pažvelgti į savo visuomenę jos mažumų akimis ir inicijuoti diskusiją arba kaitą, reikalingą įtraukčiai.
Prasidėjus mokslo metams, noriu visus pasveikinti su naujo ciklo pradžia ir pabrėžti, kad ir švietimo srityje svarbus greta esančio „kito“ kultūrinio ir socialinio identiteto atpažinimas bei pagarba, lygių galimybių užtikrinimas, nepaisant kalbos akcento, aprangos, religijos, kilmės, lyties ir lytiškumo identitetų ir kitų savybių. Čia svarbų vaidmenį atlieka ne tik institucija ir jos administracija, tačiau ir kiekvienas iš mūsų.
About the Author
