Naujos Žinių radijo laidos „Stipri kariuomenė“ vedėja tapo jau penktus metus į karščiausius taškus Ukrainos fronte vykstanti karo žurnalistė Milda Matulaitytė-Feldhausen. Pasak jos, kalbant apie šalies gynybą svarbu matyti ne vien ginklus ir technologijas, bet ir žmones – karius ir juos palaikančią visuomenę.
Su M. Matulaityte-Feldhausen kalbamės apie tai, ko neparodo trumpi vaizdo įrašai iš karo, ką Lietuva gali išmokti iš Ukrainos ir kodėl stipriai kariuomenei reikia visuomenės palaikymo.
– Ką apie karą sunkiausia suprasti jo nemačius iš arti?
– Jo žiaurumą. Bet ir jo buitiškumą. Kare puikiausiai dera iš šono, regis, nesuderinami dalykai: nepriekaištingai atliktas snaiperės karės manikiūras ir tobulas jos taiklumas mūšio lauke. Kita vertus, šiandien, einant penktiesiems plataus masto karo prieš Ukrainą metams, jo „nesuprantančių“, ko gero, nebeliko. Ironizuoju, žinoma. Didžiausią žalą tikram supratimui padarė visi karą romantizuojantys tiktokai. Mes virtualioje erdvėje matome 20–30 sek. šokančius, dainuojančius ar kokius įspūdingus veiksmus ar manevrus atliekančius karius, todėl net ir ant sniego pietaujantys kariai staiga ima atrodyti labai romantiškai. Vis dėlto retas susimąsto, kad tai tėra vos pusė minutės iš 24 val. paroje. Visa kita – purvas, šaltis, drėgmė, pelėsis, pelės apkasuose ir šlapi batai. Nepakeliama mirties baimė. Viltis. Ir laukimas. Beprotiškai ilgas ir varginantis laukimas valandų valandas ar paras. Prie viso to kare priprasti neįmanoma.
– Kaip Ukraina pakeitė tavo supratimą apie stiprią kariuomenę? Kas svarbiau – ginklai, technologijos ar žmonės?
– Čia galiu atsakyti lakoniška citata, girdėta vieno iš savo pulko vadų: „Kad ir kokios pažangios būtų (ir bus technologijos), kol nors vienas mūsų karys sėdi mūsų apkasuose, tol mes laikomės. Tol tai yra mūsų pergalė“. Karą laimės ne dronas, karą laimės karys. Jei žiūrėsime iš technologijų ar ginklų pusės, kad ir kokios modernios technologijos ar ginklai būtų, jei karys negalės pasitikėti savo vadu, neturės, į ką atsiremti, jo nugaros nepridengs jo ginklo brolis, karys neteks tikėjimo ir pasitikėjimo tuo, ką jis daro ir už ką ir kodėl kovoja. Tai, deja, dabar labai dažnas reiškinys ten (Ukrainoje), kuris, jei sistema nebus keičiama iš esmės, labai greitai duos labai liūdnų ir niūrių rezultatų.
– Kokias Ukrainos pamokas turėtų išmokti Lietuva?
– Kad karas, mums patogiai sėdint ant sofkutės, pro šalį nepraeis. Turim skaudų pavyzdį prieš akis, tačiau iš jo nesimokome. Vis dar esame labiau susirūpinę kašiu ar geru steiku sodyboje savaitgalį, nei bazinių įgūdžių įgavimu, jau esamų tobulinimu ar savo emocinio, fizinio atsparumo stiprinimu. Tapome tingūs ir vangūs vakariečiai, manantys, kad viskas išsispręs „kažkaip“, mums prie to niekaip neprisidedant. Ai, palaukite, netiesa, mes juk DAROME – didiname gynybos biudžetus, priimame sąjungininkus ir nuoširdžiai tikime, kad tas „kažkas“ kovos už mus ir mūsų šalį. Kodėl kiti turėtų už mus kovoti, kol mes griliuojame? To ir patys dorai nežinome, tačiau labai puikiai išmokome kelis raktinius žodžius: „NATO“, „sąjungininkai“. Šiais žodžiais išmaniai žongliruojame, tuo pridengdami savo vangumą ir neveiklumą.
– Apie ką Lietuvoje kalbame per mažai?
– Apie pilietiškumą. Užsižaidėme su šiaudiniu patriotiškumu, rėmelių feisbukuose keitimais, šūkių skandavimais. Ai, dar ir begalinių konferencijų organizavimu. Tačiau per mažai esame tikri savo valstybės piliečiai, per mažai taip ugdome savo vaikus. Dauguma turbūt nė nežino, koks yra skirtumas tarp pilietiškumo ir patriotiškumo.
– Kokius mitus apie kariuomenę norėtum paneigti?
– Visus gajus sovietinius mitus, kurie keliauja iš kartos į kartą, kaip antai – valgyt nebus ko, mirsiu iš bado, ten dedovščina, vadai naujus pašauktuosius iškart „mes į mėsą“ ir panašius absurdus. Čia norėčiau priminti svarbiausią taisyklę: neremsi savo šalies kariuomenės, o nuo savęs dar ir pridėčiau, „jei netarnausi savo šalies kariuomenėje“, tarnausi ir maitinsi svetimos šalies armiją. Šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė yra labai atviras organizmas, atvirai komunikuojantis, rodantis, kviečiantis ateiti, žiūrėti, pažinti sistemą iš vidaus. Todėl tereikia nulipti nuo tos patogiosios savo sofkutės ir iš savo pusės parodyti susidomėjimą, užduoti klausimus, į kuriuos visuomet bus atsakyta.
– Koks visuomenės vaidmuo stiprinant gynybą?
– Be galo svarbus, o kartais gal net ir lemiamas. Gynyba nėra abstraktus žodis – naikintuvai patys neskraido, apkasai patys neišsikasa. Už viso to pirmiausia stovi karys. Žmogus. Žmogus, kaip tu ir aš, tik turintis specifinių įgūdžių. Nėra „jie“ ir „mes“, nes mes – tai jie, o jie – tai mes.
Mes visi ir visada turime atsiminti svarbiausią karo taisyklę – šios dienos civilis yra rytojaus karys. Tavo nepasitenkinimas šiandien kariuomene, tavo „varymas“ ant jos, jos menkinimas jau ryt gali atsisukti prieš tave patį, kai blogiausio scenarijaus atveju tu stosi to, jau kritusio, kario vietoje.
Vienas Lietuvos kariuomenės karininkas yra labai taikliai pasakęs – kariuomenė be visuomenės tai tėra ginklas, kurio nėra kam panaudoti. O ir tas pats karys – jis juk nėra butaforinė figūra. Tai yra toks pat žmogus, kuriam skauda, kuris džiaugiasi, kuris turi ir bėdų, ir rūpesčių. Jis yra kažkieno tėtis, sūnus, sesuo, žmona. Tačiau jis yra davęs priesaiką už mus, už mūsų ramų gyvenimą ir kasrytinę latte su avižų pienu, kurią mes netrukdomi norime išgerti prieš bėgdami į darbą. Paaukoti savo gyvybę – tai didžiausia kaina, kurią jis baisiausio scenarijaus atveju yra pasiryžęs sumokėti. Todėl be mūsų visų palaikymo, susitelkimo, supratimo ir esminio dalyko – darymo ir veikimo – gynyba bus tik tuščias žodis, nugulęs dūlančiuose institucijų popieriuose.
Laida „Stipri kariuomenė“ Žinių radijuje transliuojama ketvirtadieniais, 10.05 val. Joje bus kalbama apie tai, ką veikia mūsų kariai kasdien, kaip Lietuvai padeda sąjungininkų pajėgos, koks Šaulių sąjungos ir karių savanorių vaidmuo ir kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie valstybės gynybos.
Pirmoji laida čia.
Laidą taip pat bus galima rasti Žinių radijo „YouTube“ ir „Spotify“ platformose.
Laidą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas.
About the Author
