2026 m. rugpjūčio 11 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Sveikatos apsaugos ministro Lino Kukuraičio iškelta idėja dėl vadinamųjų valstybinių vaistinių sukėlė gana greitą politinę reakciją. Vieni joje mato galimybę mažinti vaistų kainas ir didinti konkurenciją, kiti – nereikalingą valstybės kišimąsi į jau veikiančią rinką.
Tačiau prieš pasirenkant vieną iš šių stovyklų verta sustoti ties paprastesniu klausimu: ką iš tikrųjų siūloma padaryti?
Iš viešų ministro pasisakymų kol kas nematyti plano steigti visoje Lietuvoje naują valstybinį mažmeninių vaistinių tinklą. Kalbama pirmiausia apie tai, kad ligoninių vaistinėms būtų leista vaistus parduoti ne tik stacionare gydomiems, bet ir ambulatoriniams pacientams. Šiuo metu ligoninių vaistinės aprūpina vaistais savo gydymo įstaigas, tačiau gyventojams vaistų mažmenine tvarka neparduoda.
Todėl diskusijoje tiksliau būtų kalbėti ne apie „valstybinių vaistinių tinklą“, o apie ligoninių vaistinių funkcijų išplėtimą. Tai nėra tas pats.
Pati idėja nėra nei savaime gera, nei savaime bloga
Nematau pagrindo tokį pasiūlymą atmesti vien todėl, kad paslaugą teiktų viešoji gydymo įstaiga.
Jeigu ligoninė jau turi vaistinę, infrastruktūrą, farmacijos specialistus ir vaistų tiekimo grandinę, racionalu klausti, ar tam tikrais atvejais jos galimybės galėtų būti panaudotos ir ambulatoriniams pacientams.
Pavyzdžiui, pacientas išrašomas iš ligoninės po sudėtingo gydymo, jam paskiriami keli nauji vaistai. Galimybė prieš išvykstant juos įsigyti toje pačioje įstaigoje ir gauti farmacijos specialisto konsultaciją gali būti patogi ir padėti užtikrinti gydymo tęstinumą.
Tam tikrose vietose tokia vaistinė galėtų būti ir papildomas konkurencijos šaltinis. Tačiau tai dar nereiškia, kad vien dėl ligoninės ar valstybės dalyvavimo vaistai automatiškai taps pigesni.
Ar valstybinė vaistinė iš tiesų sumažintų vaistų kainas?
Čia, mano vertinimu, ministro pasiūlymo argumentacija kol kas silpniausia.
Ministras yra sakęs, kad ligoninių vaistinės galėtų būti viena iš intervencijų į mažmeninę vaistų rinką ir daryti įtaką vaistų kainoms bent ligoninėse.
Oponentai būtent šiuo argumentu abejoja ir nemato pagrindo manyti, kad toks modelis reikšmingai sumažins kainas, ir įžvelgia papildomo valstybės kišimosi į rinką bei konkurencijos ribojimo riziką.
Manau, kad čia ginčas turėtų būti sprendžiamas ne ideologiškai, o skaičiais.
Reikėtų atsakyti:
kurių vaistų kainas ketinama sumažinti? Kompensuojamųjų? Nekompensuojamųjų? Medicinos pagalbos priemonių? Kiek galutinėje kainoje lemia mažmeninės vaistinės marža, o kiek – gamintojo, didmenininko, kompensavimo ir kainodaros taisyklės? Kiek kainuotų ligoninės vaistinę pritaikyti mažmeninei prekybai: papildomos patalpos, informacinės sistemos, atsargos, farmacinis personalas, darbo laikas?
Ir svarbiausia – kokio realaus kainų pokyčio tikimasi?
Kol tokio vertinimo nėra, teiginys „atsiras valstybinė vaistinė – vaistai atpigs“ yra daugiau politinė hipotezė negu įrodyta sveikatos politikos priemonė.
Lietuvoje vaistinių apskritai nėra mažai
Tai dar vienas svarbus kontekstas. VVKT duomenimis, 2025 m. liepą Lietuvoje buvo 1227 visuomeninės vaistinės ir daugiau kaip tūkstantis kitų mažmeninės prekybos vietų, galinčių prekiauti nereceptiniais vaistais.
Todėl nacionaliniu lygmeniu klausimas greičiausiai nėra: „ar Lietuvoje apskritai trūksta vaistinių?“
Kur kas tikslesnis klausimas: ar yra konkrečių teritorijų arba pacientų grupių, kurioms vaistai ir farmacinė paslauga yra nepakankamai prieinami?
Jeigu tokių vietų yra, jas reikėtų parodyti žemėlapyje ir problemą spręsti tiksliai, o ne kurti naują struktūrą visai šaliai. Lygiai taip pat, jeigu problema yra didelės nekompensuojamųjų vaistų kainos, reikia analizuoti būtent jų kainodarą. Jeigu problema yra konkurencijos koncentracija – konkurencijos struktūrą. Jeigu problema yra pacientų gydymo tęstinumas po išrašymo iš ligoninės – ligoninės vaistinė gali būti vienas iš sprendimų.
Skirtingoms problemoms nebūtinai tinka tas pats vaistas.
Svarbiausias klausimas – ne „ar galime?“, o „ar tai geriausias pasirinkimas?“
Sveikatos politikai labai svarbi sąvoka, kuri ekonomikoje vadinama alternatyviosiomis sąnaudomis (angl. opportunity cost). Jos prasmė gana paprasta. Sveikatos sistemos pinigai, specialistų darbo laikas ir infrastruktūra yra riboti. Jeigu vienam sprendimui panaudojame milijoną eurų ir tam tikrą skaičių farmacijos specialistų, jų tuo pačiu metu nebegalime panaudoti kitam sprendimui.
Todėl klausimas nėra vien: „Ar ligoninių vaistinės būtų naudingos?“ Tikriausiai tam tikrais atvejais – taip.
Tačiau sveikatos politikoje neužtenka klausti, ar sprendimas naudingas. Reikia klausti, ar tai geriausias būdas už tuos pačius išteklius sukurti didžiausią naudą pacientui.
Gal už tas pačias lėšas didesnį rezultatą duotų vaistų pristatymo sistemos tobulinimas atokiose vietovėse? Gal racionalaus vaistų vartojimo ir polifarmacijos peržiūros? Gal geresnis vaistų prieinamumas naktimis ar savaitgaliais? Gal naujų vaistų kompensavimas? Gal farmacinės paslaugos stiprinimas jau veikiančiose vaistinėse?
Tai nėra argumentai prieš ligoninių vaistines. Tai argumentai už tai, kad prieš pasirenkant sprendimą būtų palygintos alternatyvos.
Yra ir konkurencijos klausimas
Oponentų argumentą, kad valstybė apskritai neturėtų kištis į rinką, laikyčiau per daug kategorišku.
Vaistų rinka nėra įprasta laisvoji rinka. Vaistai yra ypatinga prekė: valstybė reguliuoja jų registraciją, kompensavimą, receptų išrašymą, prekybos sąlygas ir dalį kainodaros. VVKT nuolat stebi tiekimą, rinkoje esančius vaistus ir jų prieinamumą.
Todėl viešojo sektoriaus dalyvavimas savaime nėra anomalija.
Tačiau valstybė turi vengti kitos kraštutinės situacijos – tapti ir taisyklių kūrėja, ir rinkos dalyve, nesukūrusi aiškių konkurencijos sąlygų.
Jeigu ligoninių vaistinėms būtų leidžiama konkuruoti su privačiomis vaistinėmis, turėtų būti labai aišku:
ar visiems taikomos vienodos licencijavimo ir kokybės taisyklės;
kaip apskaitomos ligoninės infrastruktūros ir darbuotojų sąnaudos;
ar mažmeninė prekyba nėra netiesiogiai subsidijuojama iš kitoms sveikatos paslaugoms skirtų lėšų;
ar pacientui išlieka reali galimybė pasirinkti vaistinę.
Tik tokiomis sąlygomis būtų galima objektyviai vertinti konkurencijos poveikį.
Nepamirškime ir to, kam apskritai reikalinga vaistinė
Šioje diskusijoje matau dar vieną pavojų: vaistinė vėl redukuojama iki vietos, kur parduodama pigesnė ar brangesnė vaistų dėžutė.
Tačiau šiuolaikinėje sveikatos sistemoje vaistininko funkcija gerokai platesnė.
Senstant visuomenei ir daugėjant žmonių, vartojančių penkis, dešimt ar daugiau vaistų, vis svarbesni tampa gydymo laikymasis, vaistų sąveikos, dubliavimas, nepageidaujamos reakcijos ir racionalus vartojimas.
Todėl diskusija apie ligoninių vaistines ilgainiui turėtų pereiti prie platesnio klausimo: kokio vaistininko ir vaistinės vaidmens norime Lietuvos sveikatos sistemoje? Manau, kad prie šios temos verta grįžti atskirai.
Ką siūlyčiau padaryti prieš keičiant įstatymą?
Prieš priimant politinį sprendimą SAM turėtų pateikti bent keturis atsakymus.
Pirma – problemos diagnozę.
Kokia konkreti problema sprendžiama: kainos, geografinis prieinamumas, konkurencija ar gydymo tęstinumas?
Antra – ekonominį modeliavimą.
Kiek kainuotų ligoninių vaistinių mažmeninės funkcijos sukūrimas ir kokio ekonominio rezultato tikimasi?
Trečia – alternatyvų palyginimą.
Ar tą pačią problemą pigiau ir veiksmingiau galima išspręsti kitomis priemonėmis?
Ketvirta – aiškius vertinimo kriterijus.
Po dvejų ar trejų metų turėtume galėti pasakyti ne „atidaryta X vaistinių“, o: vaistai atpigo tiek procentų, prieinamumas pagerėjo tiek žmonių, pacientų pasitenkinimas padidėjo, o išlaidos vienam pasiektam rezultatui buvo tokios.
Jeigu tokią analizę atlikus paaiškėtų, kad ligoninių vaistinės pacientui sukuria aiškią papildomą vertę – jas verta leisti.
Jeigu ne – vien tai, kad idėja vadinama „valstybine“, nėra pakankamas argumentas jai įgyvendinti.
Mano išvada
Šioje diskusijoje kol kas nematau pagrindo nei kategoriškai pritarti, nei kategoriškai atmesti ministro pasiūlymą.
Ligoninių vaistinių galimybė aptarnauti ambulatorinius pacientus yra verta analizės ir galbūt pilotinio išbandymo.
Tačiau pirmiausia turime labai tiksliai atsakyti, kokią problemą norime tuo išspręsti.
Jeigu siekiame mažinti kainas – parodykime, kiek ir kokių vaistų kainos sumažės.
Jeigu siekiame gerinti prieinamumą – parodykime, kur jo trūksta.
Jeigu siekiame konkurencijos – įvertinkime visą rinką ir vienodas jos dalyvių sąlygas.
O jeigu siekiame geresnio paciento gydymo – vertinkime ne tai, kam priklauso vaistinė, o kokį sveikatos rezultatą žmogui ji padeda pasiekti.
Sveikatos politikoje sprendimo naujumas ar politinis patrauklumas nėra jo vertės matas. Vertė atsiranda tada, kai už ribotus visuomenės išteklius sukuriame daugiau sveikatos.
Daugiau informacijos:
Prof. dr. Saulius ČaplinskasSeimo Sveikatos reikalų komiteto narysMob. 0 610 20 146El. p. saulius.caplinskas@lrs.lt
About the Author
