Po kiekvienos paskaitos – kaip į Jūros šventę. Tokį įspūdį Klaipėdos universiteto (KU) vaikystės pedagogikos antro kurso studentėms paliko tūkstančius merginų talpinanti aukštoji mokykla Indijoje. Auksė Marauskaitė ir Fausta Balčiūnaitė liepos mėnesį dvi savaites atliko trumpalaikę praktiką pagal „Erasmus+“ programą Banasthali Vidyapith universitete Radžastano valstijoje, maždaug už 70 kilometrų nuo Džaipuro. Nors gavusios pasiūlymą studentės šiek tiek dvejojo, šiandien jos nesigaili: kelionė praplėtė profesinį akiratį, sulaužė stereotipus ir leido iš naujo įvertinti, kas ugdyme iš tiesų svarbiausia.
Svarbiausia mokytojui – kurti ryšį
„Pamokos gali vykti beveik be metodinių priemonių – svarbiausia, kad yra geras mokytojas. Labai jautėsi, kaip vaikai geba sutelkti dėmesį ir kaip harmoningai vyksta ugdymas“, – pasakoja Fausta.
„Geras mokytojas nėra tik tas, kuris moka sudominti interaktyviomis veiklomis. Tai žmogus, kuris pastebi, jei vaikui kažkas negerai, prieina ir būna šalia. Ši kelionė labai aiškiai priminė mūsų studijų tikslą – mes čia esame dėl vaikų“, – antrina Auksė.
Fausta ir Auksė Banasthali Vidyapith moterų universitete atliko stebimąją praktiką: lankėsi universiteto darbuotojų vaikams skirtame darželyje, stebėjo pamokas pradinėse klasėse ir universiteto paskaitas, bendravo su dėstytojais bei mokytojais. KU studentėms įsiminė visiškai kitoks mokymosi tempas.
„Mūsų švietimo sistemoje stengiamės išmokyti daug ir greitai. Dvyliktoje klasėje vaikas jau turi mokėti viską. O jie tiesiog džiaugiasi procesu, net jei pamoka vyksta ne pagal planą“, – pastebi Auksė. Anot jos, stebėtos pamokos dažnai prasidėdavo ilgu ankstesnės temos kartojimu.
„Dar viena staigmena buvo šešių dienų darbo savaitė. Šiame universitete šeštadienis ir sekmadienis yra darbo dienos, o vienintelis laisvadienis – antradienis. Prie tokio ritmo priprasti buvo sunku“, – prisipažįsta Fausta.
Mokiniai patys kuria mokyklą
Banasthali Vidyapith – moterų universitetas, kurio miestelyje studentės ne tik mokosi, bet ir gyvena, o integruota ugdymo sistema apima pakopas nuo darželio iki doktorantūros. Bendrabutyje gyvenančios moksleivės, pasak KU studenčių, namo grįžta vos kelis kartus per metus. Todėl daug dėmesio skiriama ir užklasinei veiklai.
„Per semestrą privaloma pasirinkti bent vieną sporto šaką arba meno veiklą. Pasirinkimas labai platus: nuo aerobikos iki šaudymo iš arbaleto. Universitetas turi savo žirgyną ir net aerodromą“, – pasakoja Fausta.
Universitete mokomasi įvairių Indijos regionų tradicinių šokių. Be to, mokinės lanksto metalą, tapo freskas ir pačios puošia mokyklos sienas.
„Eini per mokyklą ir matai visus vaikų darbus. Mokiniai patys kuria mokyklą sau – tai paliko labai didelį įspūdį“, – sako Auksė.
Sulaužė stereotipus
KU studentes Indijoje stebino visiškai kitokie masteliai.
„Kiek besiruoštum, atvykęs vis tiek patiri kultūrinį šoką. Džaipure gyvena tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje – beveik trys milijonai“, – sako Fausta.
„Žmonių gausa labai jautėsi ir pačiame universitete. Jame mokosi keliolika tūkstančių merginų ir moterų. Kai jos vienu metu išeidavo iš paskaitų, mums atrodydavo, kad patekome į Jūros šventę“, – juokiasi Auksė.
Prieš kelionę ir jos metu studentės girdėjo perspėjimų, kad Indijoje bus nesaugu ir nešvaru, o nepažįstami žmonės gali įkyriai kabinėtis. Tačiau jų patirtis buvo kitokia. Vietiniai smalsiai klausinėjo, iš kur jos atvyko ir ką studijuoja, domėjosi Lietuva, dažnai prašė kartu nusifotografuoti ir pagarbiai reaguodavo, jei studentės atsisakydavo.
„Indija visiškai neatitiko stereotipų. Žmonės buvo labai draugiški ir paslaugūs, jų noras su mumis susipažinti buvo nuoširdus. Miestuose, kuriuose lankėmės, nebuvo akimirkų, kai jaustumėmės nesaugiai, išskyrus tuos kartus, kai reikėdavo pereiti gatvę“, – juokiasi Auksė.
Judrios gatvės studentėms tapo rimtu iššūkiu, tačiau jį įveikti padėjo paslaugūs vietiniai.
„Pavyzdžiui, ėjome į parduotuvę. Ten – aštuonios eismo juostos, o eismas nesustoja. Buvo baisu. Šalia buvusi vietinė moteris pakvietė eiti kartu: tiesiog ištiesė ranką, stabdydama automobilius, ir žengė į gatvę. Einame kartu ir tikimės, kad nepartrenks“, – juokiasi prisiminusi Fausta.
Sprendimo nesigaili
Pasiūlymas vykti į Indiją studentėms buvo netikėtas. Fausta neslepia, kad jos pirmoji reakcija buvo dvejonė.
„Ar galite pakartoti, kur? Būtent taip iš pradžių sureagavau į dėstytojos pasiūlymą. Būsiu atvira – dvejonių tikrai buvo. Reikėjo pagalvoti, ar tikrai noriu vykti. Bet pagalvojau, kad tokia galimybė antrą kartą gali ir nebepasitaikyti“, – prisimena Fausta.
Pasiryžti padėjo ir KU Pedagogikos katedros palaikymas. Studentės pasakoja, kad dėstytojos padėjo sutvarkyti formalumus, bendravo su priimančiu universitetu ir buvo pasiekiamos per visą kelionę.
„Mums pasisekė, kad esame KU. Kartais atrodo, kad tiesiog neišlipi iš lėktuvo. Universitetas mus mato, pastebi ir suteikia galimybę pažinti pasaulį bei plėsti akiratį. Tikrai ne kiekvienas turi tokią galimybę“, – džiaugiasi Auksė.
„Erasmus+“ programa studentams suteikia galimybę studijuoti, atlikti praktiką ar dalyvauti trumpalaikiuose mobilumuose užsienio aukštosiose mokyklose ir organizacijose.
Pretenduoti į mobilumą galima jau nuo pirmo kurso antrojo semestro. Atrankos vyksta du kartus per metus – rugsėjo ir vasario mėnesiais. Paraiškos teikiamos per „Mobility Online“ sistemą.
Daugiau informacijos: https://www.ku.lt/lt/studentams/erasmus.
About the Author
