Dainius Genys, VDU Andrejaus Sacharovo centro ir Išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas
Iš pirmo žvilgsnio Šv. Raštas ir geopolitika vargu ar turi ką bendra. Tačiau abiem atvejais susiduriame su sena, žmogiška, tikrovės pažinimo problema – polinkiu regima palaikyti visą tikrovę. Biblinė regimo ir neregimo pasaulio skirtis primena ne tai, kad regimybė yra netikra, bet kad ji neišsemia tikrovės. Šia prasme ši skirtis netikėtai pravarti ir geopolitikai: tai, ką matome viešumoje, yra tikra, tačiau nebūtinai apima visą, kas iš tikrųjų vyksta.
CŽV vadovo vizitas Maskvoje sukėlė didžiulį mūsų visų susidomėjimą. Akivaizdu, jog tai rodo visuomenėje tvyrantį nerimą apie tolimesnę geopolitinių jėgų kaktomušos raidą. Kur link tai ves – eskalacijos ar deeskalacijos link?
Lietuvos žiniasklaidoje netikėtas (?!) JAV CŽV direktoriaus Johno Ratcliffe’o vizitas Maskvoje vertintas kaip griežtas, prevencinis Vašingtono perspėjimas Kremliui dėl regiono deeskalacijos bei saugumo garantijų Baltijos šalims. Pagrindiniai šalies portalai, remdamiesi vietos vadovų reakcijomis ir tarptautine spauda, šį įvykį aptarė kaip svarbų saugumo garantą. Pirmiausia nuskambėjo šalies prezidento pasakymas, jog apie vizitą iš anksto žinota. Manding implikuota Lietuvos statuso svarba, suprask, JAV mus laiko solidžiais partneriais ir apie tai informavo. Komentatoriai ir ekspertai taip pat, regis, labiau siekia nuraminti visuomenę, atkreipdami dėmesį į (kone ilgesingą) „griežtą“ signalą, bandymą atgrasyti Rusiją nuo NATO vienybės išbandymo.
Visa tai svarbu. Tačiau ir gana akivaizdu. Nepaisant klausimo aktualumo, dėmesį norisi pakreipti kiek kita linkme. Apie tikrovės supratimą. Šis vizitas sukūrė progą atkreipti dėmesį į regimus ir neregimus didžiosios geopolitikos elementus. Ar nėra taip, kad šiandien mumyse įsismelkęs įsitikinimas, tarsi viešuma ir yra tikrovė? Tuo tarpu vizitas primena – ne viskas taip jau vienareikšmiška nei paprasta. Juk panašaus vizito būtą ir prieš invaziją į Ukrainą…
Viešuma ir geopolitika: regima ir neregima tikrovė
Šiuolaikinė viešuma sukuria paradoksalią pasaulio pažinimo situaciją. Niekada anksčiau neturėjome tiek informacijos apie tarptautinius įvykius: karus stebime beveik realiu laiku, girdime politinių lyderių pareiškimus, matome derybas, sankcijas, karinius smūgius ir ekspertų komentarus. Informacinis artumas lengvai sukuria epistemologinę iliuziją: jeigu daug matau, vadinasi, daug ir suprantu. Tačiau regimumas nėra tas pats, kas tikrovės pažinimas.
Viešuma pirmiausia yra įvykių pasaulis, o geopolitika – santykių, struktūrų ir jėgų pasaulis. Viešumoje matome, kas įvyko; geopolitika verčia klausti, kokia jėgų konfigūracija padarė tą įvykį įmanomą. Už politinio pareiškimo glūdi interesai, už sprendimo – struktūriniai apribojimai, už konflikto – galios pusiausvyra, priklausomybės ir istorinės trajektorijos.
Todėl kai kurios svarbiausios geopolitinės jėgos yra beveik nematomos. Geografija neturi valios, bet riboja pasirinkimus. Demografija nepriima sprendimų, bet keičia valstybės galimybes. Energetinė priklausomybė nekalba spaudos konferencijose, tačiau gali nustatyti politinio veikimo ribas. Kariniai pajėgumai, ekonominės priklausomybės, istorinė atmintis ar branduolinis atgrasymas dažnai išryškėja tik per savo padarinius.
Skiriasi ir abiejų pasaulių laikas. Viešuma gyvena įvykio laiku, geopolitika – struktūriniu laiku. Pirmajai reikia naujumo ir reakcijos; antrojoje esminiai procesai gali trukti metus ar dešimtmečius. Todėl viešumoje viskas gali atrodyti nuolat besikeičiant, nors giluminė galios struktūra beveik nesikeičia. Ir priešingai – geopolitinis lūžis gali jau vykti, nors dar nėra esminio dramatiško įvykio, kuris leistų tai visuotinai pripažinti.
Todėl geopolitinį mąstymą galima pradėti nuo paprastos, bet nepatogios prielaidos: matyti dar nereiškia suprasti. Tai, kas matoma, yra tikra, tačiau nėra visa tikrovė. O tai, kas labiausiai matoma, nebūtinai yra tai, kas labiausiai veikia. Galbūt svarbiausia informacinės visuomenės problema yra ne tai, kad per mažai žinome, bet tai, kad vis sunkiau suvokiame, kiek daug vis dar nematome.
Matyti daugiau, nei matoma
Šiuo požiūriu CŽV direktoriaus vizitas Maskvoje yra neraminantis ženklas. Tačiau galbūt dar labiau turėtų neraminti tai, kad, nepaisant mūsų analizių, prognozių, spėlionių ir vilčių, Rusija, regis, toliau juda sava trajektorija. Jos nebūtinai įmanoma paaiškinti vakarietiška racionalizacija ar išskaityti „prasmę“ iš viešumoje matomų signalų. Tai, ko nematome, gali mus nuraminti, bet vien dėl to grėsmė savaime neišnyksta.
Čia atsiranda gerokai sudėtingesnis saugumo klausimas: kaip pasirengti tam, ko negalime iki galo numatyti? Ypač jeigu kartais sunkiai susitvarkome net su tuo, ką realiai patiriame. Antai įžvalgaus visuomeninių reikalų stebėtojo Rimvydo Valatkos pastaba apie neseniai praūžusios audros išryškintus praktinius klausimus dėl valdžios ir institucijų gebėjimo veikti krizinėmis aplinkybėmis šiuo požiūriu yra platesnė nei vien stichinės nelaimės pamokos. Atsparumas prasideda ne tada, kai tiksliai žinome, kokia krizė ateis, o tada, kai, suvokdami savo žinojimo ribas, išliekame budrūs ir gebame veikti nežinomybės sąlygomis.
Čia – demokratinėje aplinkoje – regimo ir neregimo paralelė įgauna dar vieną prasmę. Saugumo politikoje neišvengiamai egzistuoja informacija, kuri negali būti vieša. Tačiau iš to pavojinga daryti išvadą, kad visuomenei geriau žinoti kuo mažiau. Ypač apie tai, ką krizės atveju turėtų daryti ji pati. Paslaptis gali apsaugoti konkretų planą, tačiau visuomenės nežinojimas savaime nėra saugumo strategija.
Karas Ukrainoje primena, kad vienas svarbiausių visuomenės atsparumo išteklių yra decentralizuotas gebėjimas veikti: mažų grupių, bendruomenių, savivaldos, institucijų ir pavienių žmonių iniciatyva, išlaikant bendrą veikimo kryptį. Todėl visuotinių pratybų ar masinio visuomenės įtraukimo idėja svarbi ne vien karinio pasirengimo prasme. Ji kuria tai, ko neįmanoma suformuoti paskutinę minutę – praktinį žinojimą, pasitikėjimą ir gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus. Tačiau decentralizacija veikia tik tada, kai žmonės supranta bendrą judėjimo vektorių. Sunku tikėtis savarankiško veikimo iš visuomenės, kuri laikoma informacinėje migloje.
Yra ir dar viena nepatogi aplinkybė. Slaptumas visuomet remiasi prielaida, kad informacijos nežino ir kita pusė. Tačiau kas nutinka, jei visuomenė nežino to, ką potencialus priešininkas jau žino? Tokiu atveju informacijos asimetrija pradeda veikti ne mūsų naudai: pasirengęs yra tas, nuo kurio slepiamės, o ne tie, kuriuos siekiame apsaugoti. Todėl demokratinės valstybės saugumo stiprybė negali remtis vien gebėjimu saugoti paslaptis. Ji turi remtis ir visuomenės gebėjimu suprasti situaciją bei veikti tada, kai įprasta tvarka sutrinka.
Gal todėl saugumas prasideda ne nuo gebėjimo numatyti kiekvieną grėsmę, bet nuo platesnio matymo. Nuo gebėjimo nepasitenkinti regimais ženklais, nepriimti informacijos gausos už supratimą ir ramybės – už grėsmės nebuvimą. Brandžios visuomenės pranašumas nėra tas, kad ji stebi viską. Jos pranašumas – gebėjimas suvokti savo matymo ribas ir būti pasirengusiai veikti už jų. Nes tai, ko nematome, dėl mūsų nematymo neišnyksta.
Už regimybės ribų
Šiuolaikinė informacinė aplinka čia sukuria dar vieną paradoksą. Viena vertus, dėmesio ekonomiką gana lengva kreipti – išryškinti vienas temas, nustelbti kitas, palaikyti trumpalaikės reakcijos ir minios logiką. Tam nebūtinai reikia sąmokslo ar vieno valdančio centro; pakanka pačios informacinės aplinkos veikimo principų. Kita vertus, toje pačioje aplinkoje darosi beveik neįmanoma ilgai išsaugoti paslaptį: visuomenė pati stebi, fiksuoja, lygina ir dalijasi informacija. Valdžiai tai palieka nepatogią dilemą: slėpti, rizikuojant palikti visuomenę nežinioje ir nepasirengusią, ar aiškinti, rizikuojant padidinti nerimą ir net sukelti paniką? Galbūt atsakymas slypi ne pasirinkime tarp tylos ir visiško atvirumo, bet gebėjime visuomenę laikyti suaugusia politinės bendruomenės dalimi – pasakyti tiek tiesos, kiek leidžia saugumas, kartu aiškiai pripažįstant ir tai, ko nežinome.
Galiausiai saugumas turbūt prasideda ne tada, kai regimybė mus nuramina, o kai mėginame ją susieti su tuo, kas lieka už mūsų žvilgsnio. Tikrovė tampa suprantamesnė ne tada, kai matome viską – tai vargu ar įmanoma, – bet kai tai, ką matome, mokame vertinti platesniame nematomų ryšių, priežasčių ir galimybių lauke. Gal čia ir susitinka iš pirmo žvilgsnio tolimi Šv. Rašto ir geopolitikos pasauliai: abu savaip primena, kad žmogaus matymas yra ribotas, tačiau ši riba neatleidžia jo nuo pareigos ieškoti tiesos ir pagal ją veikti. Tiesa kartais gali būti nemaloni ar net bauginanti. Tačiau pavojingesnė už nerimą, kurį sukelia tiesa, gali būti tik ramybė, kurią suteikia nežinojimas.
About the Author
