Valstybinė darbo inspekcija 2026 m. liepos 24 d. išplatino pranešimą spaudai apie darbo tarybas, darbuotojų patikėtinius ir profesines sąjungas. Perskaičius jį susidaro įspūdis, kad Lietuvos darbuotojų atstovavimo sistema veikia kone nepriekaištingai – vyksta socialinis dialogas, darbuotojai įtraukiami į sprendimų priėmimą, konsultuojamasi, o konfliktai esą išsisprendžia dar jiems neprasidėjus.
Skamba gražiai. Tačiau gražūs žodžiai apie darbo teisę dar nėra darbuotojų teisių apsauga.
VDI pranešime nuolat kartojamos sąvokos „dialogas“, „konsultavimas“, „įtraukimas“, tačiau nutylimas esminis klausimas – kas gina darbuotoją tuomet, kai darbdavys pažeidžia jo teises?
Atsakymas paprastas – ne darbo taryba ir ne darbuotojų patikėtinis.
Konsultuoti – dar nereiškia ginti
Darbo kodekso 169 straipsnio 3 dalis įtvirtina darbo tarybos sudarymą, kai vidutinis darbuotojų skaičius yra 20 ir daugiau. Tai svarbi procedūra, tačiau ji nesuteikia darbo tarybai teisės reikalauti pakeisti darbdavio sprendimo (ų).
Darbdavys privalo išklausyti.
Tačiau neprivalo sutikti.
Štai čia ir slypi esminis skirtumas.
Tuo tarpu Darbo kodekso 187 straipsnis reglamentuoja kolektyvines derybas ir kolektyvines sutartis. Tai jau visai kitas institutas – socialinių partnerių profsąjungų ir darbdavių derybos dėl darbo sąlygų, darbo užmokesčio ir darbuotojų garantijų. Čia darbo tarybomis net nekvepia.
Būtent šis institutas įgyvendina Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų Nr. 87 ir Nr. 98 principus – darbuotojų teisę laisvai jungtis į organizacijas, į profsąjungas bei kolektyviai derėtis dėl savo interesų.
Todėl informavimo ir konsultavimo procedūrų pateikimas kaip visaverčio socialinio dialogo yra, švelniai tariant, klaidinantis.
Ko negali darbo taryba?
Perskaičius VDI pranešimą galima susidaryti įspūdį, kad darbo taryba darbuotojų teises gina beveik taip pat kaip profesinė sąjunga. Nežinia tyčia ar netyčia tai padarė VDI savo pranešime.
Darbo kodeksas rodo visai kitą vaizdą.
Darbo taryba negali:
- pareikalauti panaikinti neteisėto darbdavio sprendimo;
- pareikalauti grąžinti darbuotoją į darbą;
- pareikalauti išmokėti nesumokėtą darbo užmokestį;
- organizuoti kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų;
- skelbti streiko;
- kolektyviai derėtis dėl kolektyvinės sutarties vietoje veikiančios profesinės sąjungos;
- tapti darbuotojų atstove individualiuose darbo ginčuose.
Kitaip tariant, darbo tarybos galios baigiasi ten, kur prasideda tikras konfliktas.
Ir tai nėra darbo tarybos kaltė. Taip nusprendė įstatymų leidėjas.
Tikras socialinis dialogas neatsiejamas nuo teisės reikalauti
Tarptautinė darbo organizacija socialinį dialogą sieja ne vien su informavimu ar konsultacijomis.
Jis grindžiamas darbuotojų organizacijų nepriklausomumu, kolektyvinėmis derybomis ir galimybe teisėtomis priemonėmis ginti darbuotojų interesus.
Todėl TDO konvencija Nr. 135 aiškiai pabrėžia, kad darbuotojų atstovų ( Lietuvoje tai profsąjungos) institutas negali būti naudojamas profesinių sąjungų vaidmeniui silpninti ar joms pakeisti.
Tai svarbi nuostata, kurios VDI pranešime pasigedome.
O kaip atrodo praktika?
Paklauskite eilinio darbuotojo.
Kas padės neteisėto atleidimo atveju?
Kas rengs dokumentus Darbo ginčų komisijai?
Kas atstovaus teisme?
Kas organizuos kolektyvinį spaudimą darbdaviui?
Darbo taryba? Ne.
Darbuotojų patikėtinis? Ne.
Tai kasdien daro profesinės sąjungos.
Todėl teiginys, kad darbo taryba „įtraukia darbuotojus į įmonės valdymą“, skamba panašiai kaip tvirtinimas, jog keleivis vairuoja autobusą vien todėl, kad sėdi pirmoje eilėje.
Vietoj išvados
Darbo tarybos ir darbuotojų patikėtiniai yra reikalingi informavimo ir konsultavimo procese. Tačiau nereikėtų klaidinti visuomenės, sudarant įspūdį, kad darbo taryba atlieka tas pačias funkcijas kaip profesinės sąjungos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad profesinės sąjungos yra savarankiški darbuotojų interesų gynimo subjektai, o darbo tarybų paskirtis – informavimas ir konsultavimas, o ne kolektyvinis darbuotojų gynimas.
Darbuotojų gynimas prasideda ten, kur atsiranda teisė reikalauti, derėtis, ginčyti neteisėtus sprendimus ir prireikus pasinaudoti visomis įstatymų numatytomis kolektyvinės gynybos priemonėmis.
Todėl darbuotojams šiandien labiau nei skambūs pranešimai spaudai reikia realios pagalbos: saugių darbo sąlygų, teisingo darbo užmokesčio, sąžiningai apmokamų viršvalandžių, efektyvios darbo laiko apskaitos kontrolės ir veiksmingos jų teisių gynybos.
Norėtųsi, kad Valstybinė darbo inspekcija daugiau dėmesio skirtų ne socialinio dialogo reklamai, o iniciatyvoms, kurios iš tikrųjų stiprintų darbuotojų apsaugą – teisės aktų tobulinimui, aktyvesnei kontrolei ir glaudesniam bendradarbiavimui su profesinėmis sąjungomis.
Nes darbuotojui absoliučiai jokios naudos iš dialogo, ar konsultacinių procedūrų, jeigu po jų atlyginimas taip ir lieka nesumokėtas.
O darbo taryba, tokioje situacijoje primena skėtį, kuris puikiai atrodo saulėtą dieną, bet prasidėjus liūčiai paaiškėja, kad jis sugedęs ir neveikia..
Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkasKęstutis Juknis
