Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kaip lengvai atominė energetika gali tapti karinio šantažo įrankiu. Šiandien, kalbant apie branduolinę saugą regione, pirmiausia reikia pradėti nuo Ukrainos – valstybės, tapusios Rusijos agresijos auka ir jau ketverius metus priverstos saugoti branduolinę infrastruktūrą karo sąlygomis.
Zaporižios atominės elektrinės užgrobimas išlieka beprecedentis atvejis branduolinės energetikos istorijoje. Didžiausia Europos atominė elektrinė nuo 2022 m. yra Rusijos okupantų rankose. Tai reiškia, kad branduolinės saugos rizika ten kyla ne dėl Ukrainos veiksmų, o dėl paties okupacijos fakto. Elektrinė yra atskirta nuo įprastos Ukrainos priežiūros sistemos, jos personalas dirba nuolatinio spaudimo sąlygomis, o išorinis elektros tiekimas nuolat priklauso nuo karo veiksmų ir pažeidžiamos infrastruktūros. Net ir sustabdytiems reaktoriams būtinas patikimas elektros tiekimas, kad būtų aušinamas branduolinis kuras ir veiktų saugos sistemos. Todėl kiekvienas elektros linijų pažeidimas, artilerijos ar dronų smūgis netoli infrastruktūros yra tiesioginis branduolinės saugos išbandymas visai Europai. Per pastaruosius porą metų Ukrainos branduolinės saugos padėtis iš esmės pasikeitė. Iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama pačiai Zaporižios AE okupacijai ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertų nuolatiniam buvimui objekte. Vėliau problema išsiplėtė: Rusija pradėjo sistemingai smūgiuoti Ukrainos energetikos infrastruktūrai, nuo kurios priklauso ir kitų atominių elektrinių sauga – Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos AE bei Černobylio zonos objektų.
TATENA naujausioje savo ataskaitoje apie Ukrainos branduolinę saugą pabrėžia, kad problema jau nebėra susijusi vien su Zaporižios AE. Rusijos atakos prieš energetikos infrastruktūrą kelia pavojų visam šalies branduolinės saugos režimui, nes atominėms elektrinėms būtinas stabilus išorinis elektros tiekimas. Dar aiškiau tai suformuluota TATENA Valdybos rezoliucijoje, kurioje akcentuojama, kad nestabili elektros tiekimo infrastruktūra, nuo kurios priklauso branduolinių objektų sauga, pati savaime tampa branduolinio saugumo grėsme.Iš pradžių Europa daugiausia kalbėjo apie Zaporižios AE okupaciją. O ypač grėsmingas įvykis buvo Černobylio naujojo apsauginio gaubto apgadinimas 2025 m. vasarį. Černobylis Europai yra ne tik istorinis skaudulys, bet ir įspėjimas, kad radioaktyvios grėsmės neturi sienų. Rusijos ataka prieš objektą, kurio paskirtis – izoliuoti 1986 m. katastrofos palikimą, parodė visišką Kremliaus cinizmą. Net jeigu radiacijos lygis po incidento išliko normalus, pats faktas, kad karo metu gali būti pažeistas branduolinės katastrofos padarinius izoliuojantis objektas, privalo būti vertinamas kaip strateginė grėsmė. TATENA teigia, kad Zaporižios branduolinės saugos ir saugumo padėtis tebėra trapi: kai kurie pagrindiniai branduolinės saugos principai yra visiškai arba iš dalies pažeisti. Artumas frontui, ribotas aušinimo vandens prieinamumas, trapus ryšys su išoriniu elektros tinklu ir apribota TATENA prieiga prie informacijos yra pagrindiniai iššūkiai. Nors TATENA nurodo, kad radiacinė avarija kol kas neįvyko, rizika išlieka labai didelė, nes branduolinei saugai būtinos sistemos yra nuolat veikiamos karo padarinių.
Visai kitokia, bet taip pat pavojinga, yra Baltarusijos situacija. Čia nėra aktyvių mūšių aplink Astravo AE, tačiau pati elektrinė nuo pat pradžių buvo Rusijos geopolitinis projektas. Astravo AE kelia pagrįstų Lietuvos ir visos Europos abejonių dėl saugos kultūros, skaidrumo ir tarptautinių rekomendacijų įgyvendinimo. Baltarusija šiandien priversta tvarkytis su objektu, kuris buvo sukurtas ne tiek kaip energetinė būtinybė, kiek kaip Kremliaus įtakos instrumentas. Pavyzdžiui, 2024 m. Branduolinės saugos ataskaitoje nurodoma, kad panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymas išlieka glaudžiai susietas su Rusija. Panaudotas kuras turi būti vežamas į Rusiją perdirbti, o po to radioaktyviosios atliekos grąžinamos į Baltarusiją. Konsultaciniuose procesuose dalyvauja „Rosatom“ struktūros. Tai reiškia, kad Astravas nėra savarankiškas Baltarusijos energetikos projektas. Tai ilgalaikės priklausomybės nuo Rusijos mechanizmas – nuo statybos ir kuro ciklo iki atliekų tvarkymo. Ši priklausomybė ypač pavojinga Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, nes Baltarusijos teritorija vis dar naudojama Rusijos kariniams veiksmams prieš Ukrainą.
Dar visai neseniai, 2026 m. kovo 30 d., kreipiausi į Europos Komisiją dėl augančios branduolinės saugos grėsmės Baltarusijoje, akcentuodamas, kad Lietuva ir kitos regiono valstybės jau ne kartą atkreipė dėmesį į tai, jog Baltarusija sistemingai nesilaiko Espo konvencijos reikalavimų, vilkina arba nepateikia išsamių atsakymų į kaimyninių šalių klausimus.Už energetiką ir būstą atsakingas Europos Komisijos narys Danas Jorgensenas atsakė, kad Komisija toliau stebi, kaip Baltarusija įgyvendina likusias saugos gerinimo rekomendacijas pagal daugiašales konvencijas, priimtas Tarptautinės atominės energijos agentūros kontekste. Taip pat Komisija palaiko ryšius su TATENA, kuri turi įgaliojimus skatinti tarptautinių branduolinės saugos standartų įgyvendinimą visame pasaulyje, įskaitant Baltarusiją. Tačiau esminis klausimas išlieka: ar autoritarinė, nuo Rusijos priklausoma valstybė gali užtikrinti realų skaidrumą, nepriklausomą priežiūrą ir patikimą informacijos pateikimą incidento atveju? Ukraina, būdama karo auka, bendradarbiauja su TATENA, įsileidžia ekspertus, prašo techninės pagalbos ir siekia išlaikyti tarptautinę priežiūrą net ekstremaliomis sąlygomis.
O kalbant apie Europos Sąjungos vaidmenį branduolinės energetikos kontekste, jis pasireiškia per finansinę ir techninę paramą. Nėra abejonių, kad Europos parama Ukrainai yra investicija į bendrą branduolinę saugą. Pagal 2024–2027 m. „Ukraine Facility“ priemonę Europos Sąjunga Ukrainai numatė iki 50 mlrd. eurų, o nuo 2024 m. pagal šios priemonės pirmąjį ramstį jau išmokėta apie 29,5 mlrd. eurų. Bendra ES ir valstybių narių parama Ukrainai nuo plataus masto invazijos pradžios siekia daugiau kaip 211 mlrd. eurų. Tai apima finansinę, karinę ir humanitarinę pagalbą, paramą pabėgėliams bei pajamas iš įšaldyto Rusijos turto.Ukraina gavo tūkstančius generatorių, transformatorių, autotransformatorių ir kitos įrangos, kuri padeda išlaikyti elektros sistemos veikimą po Rusijos smūgių. ES parama Ukrainos energetiniam saugumui nuo invazijos pradžios siekia bent 3 mlrd. eurų. Nuo 1991 m. ES branduolinės saugos srityje Ukrainai skyrė daugiau kaip 1 mlrd. eurų. Iš jų šimtai milijonų eurų buvo susiję su Černobylio naujojo apsauginio gaubto statyba ir palaikymu. Po Rusijos dronų atakos Europos Komisija 2025 m. skyrė beveik 37 mln. eurų gaubto remontui, o 2026 m. paskelbta dar 75 mln. eurų ES dotacija jo atkūrimui. Tai labai aiškiai parodo, kad Rusijos karas sugrąžino Černobylio problemos sprendimą į aktyvią Europos saugumo darbotvarkę.
Mes Europos Parlamente taip pat nuosekliai laikomės principinės pozicijos. Ne kartą Europos Parlamento rezoliucijose akcentavome, kad Zaporižios AE yra neteisėtai kontroliuojama Rusijos. Raginome taikyti sankcijas Rusijos branduoliniam sektoriui ir tikslines sankcijas asmenims bei juridiniams subjektams, kaip Rosatom, atsakingiems už branduolinės saugos ir saugumo pažeidimus Zaporižios AE. Dar 2025 m. rugsėjo 9 d. rezoliucijoje dėl 2023 ir 2024 m. Komisijos ataskaitų apie Ukrainą tiesiogiai rėmėme Ukrainos branduolinės saugos ir radiologinio pasirengimo stiprinimą.Todėl galutinė pamoka Europai paprasta: branduolinė sauga karo sąlygomis neįmanoma be politinės atsakomybės. Techninės misijos, ekspertų ataskaitos ir avarinės procedūros yra būtinos. Ukraina turi gauti visą reikalingą paramą savo branduolinei ir energetinei infrastruktūrai apsaugoti. O Rusijai turi būti aiškiai pasakyta: branduolinis šantažas Europoje nėra ir nebus laikomas norma. Baltarusijos atveju situacija nėra tokia ūmi kaip Ukrainoje, tačiau egzistuoja ilgalaikės branduolinės saugos rizikos. Jos susijusios su saugiu Astravo AE eksploatavimu, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymu, reguliavimo institucijų pajėgumu, saugos kultūra bei skaidriu informavimu kaimyninėms valstybėms. Baltarusijos Astravo AE privalo likti nuolatinėje Europos darbotvarkėje kaip nesaugaus ir politiškai pavojingo Rusijos projekto pavyzdys.
About the Author
