Jūs einate koridoriumi, jus užfiksuoja video kamera, o ekrane pasirodo užrašas: „Jūsų veidas tapo mūsų dirbtinio intelekto mokymo dalimi. Ačiū už jūsų indėlį“. Šią nejaukią situaciją Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos fakulteto erdvėse patyrę lankytojai susidūrė su realybe, kuri skaitmeniniame pasaulyje vyksta kas sekundę, tik giliai užkulisiuose.
Šios interaktyvios instaliacijos autorius – VDA Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino studentas Tomas Bičkus. Šiuo kūriniu-eksperimentu jis siekė vizualizuoti ir materializuoti vieną didžiausių mūsų dienų grėsmių, apie kurią kalbama ir jo vykdomame Lietuvos mokslo tarybos (LMT) organizuotame projekte.
Eksperimentas VDA koridoriuose: kai tampi DI „grobiu“
Meno instaliacija buvo sukurta kaip socialinis ir technologinis eksperimentas. Jos mechanizmas paprastas: sistema imituoja žmogaus filmavimą realiu laiku, o ekrane rodomas pranešimas, kad jo unikalūs biometriniai duomenys jau tapo anoniminio DI modelio nuosavybe – be jokio sutikimo.
„Didžioji visuomenės dalis vis dar mano, kad dirbtinis intelektas yra kažkoks, steriliose laboratorijose gimstantis, neklystantis įrankis. Šia instaliacija norėjau parodyti, kad tokie įrankiai maitinasi mūsų gyvenimais ir mūsų kūryba. Ir tai vyksta neįtikėtinai lengvai“, – sako idėjos autorius Tomas Bičkus.
Šiandien DI tampa savotišku „stabu“, kuriam nepagrįstai priskiriamas neklystamumas ir skaitmeninis objektyvumas. Korporacijų sprendimai ar vartotojų teisių pažeidimai dažnai pateisinami algoritmais, nors už jų visada slepiasi labai žmogiški pasirinkimai, verslo interesai ir ciniškas duomenų pasisavinimas, kai aukomis tampa nieko neįtarianti visuomenė ar kūrėjai.
Didžioji DI grėsmė: ciniškas duomenų grobstymas
Instaliacija Klaipėdoje tiesiogiai atspindi globalią problemą, kurią studentas analizuoja savo moksliniame darbe. Šiandieniniai generatyvinio DI gigantai (tokie kaip „OpenAI“, „Midjourney“ ar „Stability AI“) savo milijardinius modelius ištreniravo naudodami masinį, automatizuotą duomenų pasisavinimą iš interneto.
Pagrindinės DI keliamos grėsmės, kurios minimos moksliniame darbe:
- Visiškas teisinio reguliavimo ignoravimas: Technologijų kompanijos ignoruoja svetainių apsaugos signalus ir savinasi viską – nuo asmeninių nuotraukų iki autorinių kūrinių.
- Autorystės devalvacija: Žmogaus sukurti darbai paverčiami anoniminiais statistiniais vienetais, o iš jų sugeneruoti nauji vaizdai atima darbą iš pačių kūrėjų.
- Biometrinis pažeidžiamumas: Veidų atpažinimo technologijos ir masinis vaizdų rinkimas leidžia kurti gilias klastotes (angl. deepfake), prieš kurias žmogus neturi jokių gynybos mechanizmų.
Šiuo metu skaitmeninėje erdvėje galioja stipresniojo teisė: didžiosios korporacijos tiesiog pasiima visą prieinamą informaciją be leidimo, teisinių saugiklių ar etinių normų, palikdamos kūrėjus ir visuomenę pilkojoje zonoje.
„Mes gyvename laikais, kai tavo veidas ar tavo sukurtas darbas, akimirksniu gali būti savavališkai įtrauktas į skaitmeninę mašiną. Tai, kad duomenys šiandien pasiimami be jokios autorystės, be etikos ar atsakingumo, yra rimtas signalas. Progresas neturėtų naikinti pagarbos kūrėjui, o ši instaliacija tą cinišką realybę apnuogina“, – pabrėžia Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, VDA Klaipėda dėstytojas, doc. Remigijus Treigys.
Mokslinis užnugaris – LMT projektas
Ši instaliacija nėra tik kūrybinis impulsas. Tai – dalis gilesnio tyrimo, kurį Tomas Bičkus vykdė dalyvaudamas Lietuvos mokslo tarybos (LMT) studentų mokslinių tyrimų projekte. Mokslinis darbas, prižiūrimas doc. Martyno Lapo, siekia nubrėžti aiškią ribą tarp technologinio progreso ir skaitmeninio grobikiškumo.
„VDA erdvėse ieškome balanso – DI čia traktuojamas kaip dar vienas įrankis, kurį valdyti privalome etiškai. Vis dėlto, kartu su naujomis galimybėmis, studentams diegiame ir stiprų kritinį filtrą. Jie privalo matyti slypinčias grėsmes, būti atsakingi už savo kūrybinį identitetą ir suprasti, kad kiekvienas skaitmeninis žingsnis reikalauja griežto duomenų bei informacijos tikrinimo“, – sako doc. Martynas Lapas.
Dalyvavimas LMT projekte leido problemą analizuoti ne tik per meninę prizmę, bet ir remiantis techniniais bei teisiniais faktais. Tyrimas parodo, kad dabartiniai įrankiai veikia kaip „autorystės ir privatumo skalbyklės“ – užtenka vienos manipuliacijos algoritmu, kad jūsų autorinis darbas ar netgi jūsų skaitmeninis identitetas taptų „niekieno nuosavybe“. Šis projektas siunčia aiškią žinutę visuomenei ir įstatymų leidėjams: progresas negali vykti paminant pamatines žmogaus teises. Jei šiandien nesureaguosime į tai, kaip lengvai algoritmai savinasi mūsų intelektinę bei asmeninę nuosavybę, rytoj skaitmeniniame pasaulyje nebeturėsime nieko, ką galėtume pavadinti „savo“.
Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT LT), sutarties Nr.: S-ST-25-94.
About the Author
