Kai užsidaro ligoninės durys, sveikimas dar tik prasideda. Po infarkto ar širdies operacijos išrašymas namo dažnam pacientui atrodo kaip didžiausias palengvėjimas – ūmiausias etapas įveiktas, galima grįžti į įprastą aplinką ir pamažu atgauti jėgas. Tačiau būtent tada, kai nebelieka nuolatinės medikų priežiūros, prasideda vienas jautriausių sveikimo laikotarpių.
Pasak medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo lyderės Baltijos šalyse „Eglės sanatorijos“, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos Aurelijos Beigienės, pirmosios savaitės po išrašymo iš ligoninės yra pereinamasis etapas, kai organizmas dar nėra visiškai atsistatęs, o pacientas turi iš naujo prisitaikyti prie savarankiško gyvenimo.
„Ligoninėje pacientas buvo stebimas visą parą, o grįžęs namo jis turi pats sekti savo būklę. Nors didžiausias pavojus dažniausiai jau būna praėjęs, organizmas dar nėra visiškai sustiprėjęs. Tuo metu gali pasireikšti širdies ritmo sutrikimai, širdies nepakankamumo požymiai, infekcija, trombozė ar, retesniais atvejais, pasikartoti skausmai krūtinėje“, – sako gydytoja.
Vieni bijo judėti, kiti pervertina jėgas
Grįžus namo pacientus dažnai lydi ne tik fizinis silpnumas, bet ir sutrikimas: kiek galima judėti, ar greitesnis širdies plakimas yra normalus, kaip tiksliai vartoti vaistus. Kardiologiniai pacientai paprastai vartoja kelis preparatus – kraują skystinančius, širdies ritmą, kraujospūdį ar kraujotaką veikiančius vaistus, todėl net kasdienis režimas reikalauja atidumo ir aiškios rutinos.
„Vieni žmonės po infarkto ar operacijos jaučiasi tarsi stikliniai – bijo, kad judėdami sau pakenks, todėl daugiau guli. Kiti, priešingai, pervertina savo galimybes ir iš karto ima gyventi taip, kaip iki ligos. Tačiau širdžiai po tokio įvykio reikia ne visiško nejudrumo ir ne staigaus krūvio, o saugaus, nuosekliai didinamo fizinio aktyvumo“, – aiškina A. Beigienė.
Ilgiau vengiant judesio silpsta raumenys, mažėja fizinis pajėgumas, sunkesnės tampa net paprastos kasdienės veiklos – atsikelti iš lovos, nusiprausti, apsirengti ar išeiti pasivaikščioti. Todėl delsimas grįžti prie saugaus fizinio aktyvumo gali prailginti visą atsistatymo procesą.
Susigrąžinti pasitikėjimą kūnu
Saugiausias kelias po infarkto ar širdies operacijos – laiku pradėta reabilitacija. Jos metu įvertinamas paciento fizinis pajėgumas, parenkamas individualus krūvis, stebimas pulsas, kraujospūdis ir bendra savijauta. Tam reikalinga nuosekli specialistų komandos priežiūra – pavyzdžiui, sanatorijoje su pacientais dirba daugiau kaip 300 medicinos specialistų. Tai padeda ne tik stiprėti fiziškai, bet ir susigrąžinti pasitikėjimą savo kūnu.
Pasak gydytojos, reabilitacijos metu pacientai dažnai pirmą kartą saugioje aplinkoje patiria, kad pakilęs pulsas, lengvas sušilimas ar intensyvesnis kvėpavimas treniruotės metu nebūtinai reiškia pavojų.
„Reabilitacijoje galime nustatyti žmogui tinkamą treniruojamą pulsą, stebėti, kaip organizmas reaguoja į krūvį, ir palaipsniui stiprinti raumenis bei ištvermę. Kai pacientas pamato, kad jo kūnas gali saugiai judėti, vėliau jam lengviau tai daryti ir namuose“, – pabrėžia A. Beigienė.
Kaip judėti saugiai?
Jei žmogus dėl įvairių priežasčių iš karto nepatenka į reabilitaciją, fizinį aktyvumą namuose reikėtų pradėti atsargiai. Pradžioje rekomenduojama judėti kasdien po 10-15 min, o vėliau palaipsniui siekti 30-60 min kasdienio fizinio aktyvumo. Tinkamiausias pasirinkimas pradžiai – vaikščiojimas, važiavimas dviračiu, o prie kitų veiklų reikėtų pereiti tik įvertinus savijautą.
„Svarbiausia – ne pradėti nuo didelio krūvio, o pasirinkti veiklą, kuri žmogui maloni ir saugi. Dažniausiai pradžioje tai būna vaikščiojimas arba važiavimas dviračiu. Po infarkto ar širdies operacijos pradėti nuo bėgimo tikrai nereikėtų“, – pažymi gydytoja.
Paprastas būdas įvertinti, ar krūvis nėra per didelis – kalbėjimo taisyklė. Jei judėdamas žmogus dar gali kalbėti sakiniais ir neuždūsta, krūvis dažniausiai tinkamas. Jei ima trūkti oro, darosi sunku kalbėti, atsiranda stiprus nuovargis ar nemalonūs pojūčiai krūtinėje, krūvį reikia mažinti ir pasitarti su gydytoju.
„Ne mažiau svarbu fizinį aktyvumą pradėti ir baigti palaipsniui. Reikia bent kelių minučių apšilimo, kad pulsas kiltų palaipsniui. Lygiai taip pat svarbi ir atvėsimo fazė, kad organizmas saugiai grįžtų į įprastą būklę“, – pažymi A. Beigienė.
Sveikimas – procesas
Po infarkto ar širdies operacijos atsistatymo laikas skiriasi: vieni geriau pasijunta po poros mėnesių, kiti silpnumą ar nemalonius pojūčius jaučia ilgiau. Vidutiniškai pirmasis svarbus atsistatymo etapas trunka apie tris mėnesius, tačiau realus atsistatymas priklauso nuo pačios ligos eigos, atliktos operacijos, širdies funkcijos ir gretutinių ligų.
Pasak A. Beigienės, reabilitacija dažnai trunka dvi ar tris savaites, tačiau per šį laiką pacientas tik „užvedamas ant kelio“ – išmoksta judėti, stebėti pulsą, suprasti savo pojūčius ir atskirti, ko nereikėtų bijoti.
„Kartais žmonės nori stebuklingos tabletės, kuri viską sutvarkytų be jų pačių pastangų. Tačiau po širdies ligų svarbu suprasti, kad atsistatymas yra procesas. Reikia judėti, stiprinti raumenis, mokytis taisyklingai kvėpuoti, laikytis vaistų vartojimo režimo“, – aiškina gydytoja.
Ji pabrėžia, kad net jei reabilitacija nepradedama iš karto, pagerėjimo galima pasiekti ir vėliau, tačiau tam dažniausiai reikia daugiau laiko ir pastangų. Kuo ilgiau žmogus lieka pasyvus, tuo labiau silpsta raumenys.
„Kuo anksčiau žmogus saugiai aktyvinamas, tuo mažesnė komplikacijų rizika ir tuo greičiau jis grįžta į savarankiškesnį gyvenimą. Svarbiausia – nelikti vienam su baime ir nebandyti spėlioti, kiek galima judėti ar ką daryti. Tam ir reikalinga reabilitacija“, – užbaigia A. Beigienė.
About the Author
