VI Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso popietinėje programoje vyko susitikimas su psichologe Regina Morkūniene, kuri pristatė temą „Sunkus ligonis šeimoje“. Specialistė kalbėjo apie sunkiai sergančio žmogaus ir jo artimųjų emocinius iššūkius, slaugančiųjų naštą bei gailestingumo reikšmę lydint žmogų gyvenimo pabaigos link.
Ligonio jausmai – jo tiesa
Pasak psichologės, sunki liga paliečia ne tik kūną. Ligonis išgyvena pyktį, kaltę, liūdesį, baimę, nežinomybę ir dvasinį skausmą.
„Ligonis jaučia apmaudą, abejones, dvasinį skausmą, liūdesį dėl prarastos sveikatos, savarankiškumo, įprasto gyvenimo būdo. Jį gąsdina nežinomybė, neaiški ateitis. Apima bejėgiškumas, skausmo baimė“, – kalbėjo R. Morkūnienė.
Ji pabrėžė, kad artimiesiems svarbu nevertinti ir neneigti šių išgyvenimų. „Tai, ką žmogus jaučia, yra jo tiesa. Nors iš šono galime kitaip galvoti, sakyti, kad dabar yra daug nuskausminamųjų, ir tai tiesa, bet tai nereiškia, kad žmogus neturi bijoti skausmo“, – tikino psichologė.
Psichologė ragino leisti žmogui išgyventi visus jausmus ir jų neslopinti. „Svarbu, kad visi jausmai būtų išgyvenami. Kuo galime padėti ligoniui būdami šalia? Tiesiog savo laikysena, savo buvimu leisti išgyventi, išreikšti visus jausmus. Jokiu būdu neslopinti.“
Susitaikymas keičia žmogų
Anot lektorės, susitaikymas su liga nereiškia pasidavimo. Tai veikiau naujas santykis su savo gyvenimu ir jo prasme: „Kai žmogui pavyksta susitaikyti, jis nesipriešina, nemaištauja, jausmais priima ligą. Dabar jis gali naujai pasižiūrėti į savo gyvenimo situaciją. Įžvelgti gyvenimo sergant prasmę.“
R. Morkūnienė pastebėjo, kad tokie žmonės dažnai tampa ypatingu išminties šaltiniu aplinkiniams.
„Susitaikęs su savo liga žmogus tampa išmintingas, stiprus viduje. Tai pajunta ir esantys šalia. Matyt, kaip tik todėl sveikieji gana dažnai kreipiasi į sunkų ligonį prašydami patarimo, palaikymo ir jį gauna“, – atskleidžia R. Morkūnienė.
Slaugantieji taip pat kenčia
Didelė paskaitos dalis buvo skirta artimiesiems, slaugantiems sunkiai sergančius žmones. Psichologė priminė, kad pagalbos reikia ne tik ligoniui, bet ir tam, kuris juo rūpinasi.
„Yra net terminas „slaugantieji pacientai“. Tyrimai parodė, kad šie žmonės dažniau susiduria tiek su fizinės, tiek su emocinės sveikatos problemomis“, – sakė ji.
Todėl, anot psichologės, slaugantysis turi rūpintis savo jėgomis ir sveikata: „Niekada nežinom, kiek laiko truks slaugymas. Neįmanoma to pasakyti. Todėl slaugantysis turi labai rūpintis savimi, kad nepritrūktų jėgų.“
Pasak specialistės, kartais pakanka vos kelių minučių atsitraukti nuo nuolatinės įtampos:
„To laiko gali būti labai nedaug. Bet jis turi būti visiškai kitoks. Kad mes bent penkias minutes, dešimt minučių galėtume negalvoti apie šitą slaugymo situaciją. O paskui vėl grįžtame. Bet truputį kitokie, pailsėję.“
Kalbėtis apie mirtį reikia drąsos
Artėjant gyvenimo pabaigai svarbi, nors ir visuomenės dažnai vengiama, tema yra mirtis.
„Dabar vis dažniau patį žodį „mirė“ keičiame žodžiais „išėjo“, „iškeliavo“, „paliko“. Tai slepia kalbėtojų baimes. Sunkių jausmų vengimą“, – sakė lektorė.
Ji ragino nebijoti kalbėtis su mirštančiuoju, jei šis pats pradeda tokį pokalbį: „Jeigu girdime tokių užuominų, tai būtina atsiliepti į šitą kvietimą, pasikalbėti. Jokiu būdu nesakyti „tu pasveiksi“, „šoksi“ ir taip toliau.“
Pasak psichologės, svarbiausia ne ieškoti tinkamų žodžių, o išmokti klausytis: „Mirštantysis nori kalbėti, bet ne klausytis. Tai mūsų pareiga sudaryti jam tokias sąlygas, leisti jam pajausti, kad kalbėti galima ir aš čia, aš klausau.“
Liga leidžia patirti gailestingumą
Baigdama paskaitą R. Morkūnienė priminė, kad sunki liga gali tapti ne tik kančios, bet ir augimo patirtimi:
„Buvimas su ligoniu yra ypatinga patirtis. Slaugymas, pagalba ligoniui moko atjautos, leidžia skleistis žmogiškumui, leidžia patirti Dievo gailestingumą.“
Psichologė pabrėžė, kad sunkiai sergantys žmonės dažnai tampa mokytojais tų, kurie yra šalia: „Tokiu būdu sunkūs ligoniai ir mirštantieji keičia mus, keičia mūsų gyvenimą, keičia pasaulį.“
About the Author
