Birželio 16 d. vykusioje Aplinkos ministerijos organizuotoje konferencijoje pristatytas Būsto prieinamumo Lietuvoje didinimo galimybių vertinimas ir aptartos priemonės, padėsiančios didinti būsto pasiūlą bei įperkamumą, užtikrinti būstą socialiai pažeidžiamiems gyventojams.
Savo įžvalgomis dalijosi architektūros ir teritorijų planavimo, finansų, nekilnojamojo turto, teisės specialistai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Diskusijose ieškota sprendimų, kaip valstybės institucijos, savivaldybės, finansų sektorius ir būsto plėtotojai galėtų prisidėti prie būsto prieinamumo didinimo.
Pirmojoje konferencijos dalyje, skirtoje fiziniam būsto prieinamumui, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius pabrėžė, kad sprendimų viešasis ir privatus sektoriai turi ieškoti kartu. Siūlyta plėsti savivaldybių būsto fondą, taikyti dalinės nuosavybės modelius, kurti valstybės užsakomas nuomai skirto būsto programas ir mokestinėmis lengvatomis skatinti ilgalaikės nuomos plėtrą. Tokios priemonės suteiktų daugiau galimybių gyventojams, kuriems būstą įsigyti rinkos sąlygomis yra per sunku.
Tuo tarpu urbanistas Martynas Marozas atkreipė dėmesį, kad naujos statybos būstas yra sunkiai įperkamas net daugumai vidutines pajamas gaunančių gyventojų. Pasak jo, būsto pasiūlą galima didinti ne tik statant naujus namus, bet ir atnaujinant senesnius mikrorajonus.
„Didelė dalis prieinamo būsto potencialo slypi toliau nuo miesto centro esančiuose sovietmečiu statytuose mikrorajonuose. Verta investuoti į šių būstų atnaujinimą ir ilgalaikę kokybę. Pritaikius tinkamus architektūrinius sprendimus, atnaujinti būstai galėtų konkuruoti su naujos statybos būstu“, – sakė M. Marozas.
Būsto prieinamumą lemia ne tik įsigijimo kaina
Diskusijoje atkreiptas dėmesys ir į pastatų energinį neefektyvumą, kuris didina būsto išlaikymo išlaidas ir mažina jo ekonominį prieinamumą. Lietuvos pastatų fondą sudaro daugiau kaip 2,5 mln. pastatų, iš kurių 23 proc. yra gyvenamieji, tačiau apie 85 proc. gyvenamųjų pastatų priskiriami žemesnei nei D energinio naudingumo klasei.
„Siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos tikslus, iki 2050 m. Lietuvoje reikės atnaujinti daugiau kaip 460 tūkst. gyvenamųjų pastatų. Tinkami architektūriniai sprendimai yra vienas iš būdų sudaryti gyventojams kokybiškas ir patogias gyvenimo sąlygas“, – sakė Aplinkos ministerijos Būsto prieinamumo politikos grupės vadovė Laura Lukoševičienė.
Antrojoje teminėje sesijoje, skirtoje ekonominiam būsto prieinamumui, diskusiją apie būsto kokybę pratęsė Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento direktorė Nijolė Valinskytė. Ji atkreipė dėmesį, kad senesnės statybos būstų kainos kai kur beveik prilygsta naujos statybos būstų kainoms, nors naujiems pastatams taikomi griežtesni kokybės ir energinio naudingumo reikalavimai. Pirkėjai ne visada tinkamai įvertina šiuos skirtumus.
„Vertinant būsto įsigijimo kainą, svarbu atsižvelgti ne tik į pirkimo kainą, bet ir į būsimas būsto išlaikymo bei renovacijos išlaidas“, – diskusijoje pabrėžė N. Valinskytė.
Šiemet būsto rinkos aktyvumas 10–15 proc. viršija ilgalaikę tendenciją. Sumažėjus skolinimosi kainai, padaugėjo būsto sandorių su paskola, ypač didžiuosiuose miestuose. Didėjant paklausai, kartu didėja spaudimas būsto kainoms, todėl, pasak N. Valinskytės, pagrindinė priemonė jų augimui pristabdyti yra būsto pasiūlos didinimas. Vien paklausą skatinanti valstybės parama šios problemos neišsprendžia ir gali būti nepakankamai tiksli, nes ja gali pasinaudoti ir gyventojai, galintys būstą įsigyti be valstybės pagalbos.
Kooperatyvinis būstas galėtų tapti alternatyva nuosavybei
Alternatyvą individualiam būsto įsigijimui pristatė urbanistikos ir architektūros agentūros BLUMA partneris, urbanistas Ignas Kazlauskas. Kooperatyvinio būsto modelyje pastatas priklauso ne atskiriems gyventojams, o pelno nesiekiančiam kooperatyvui. Gyventojams suteikiama teisė naudotis būstu, o iš jų mokamo mėnesinio mokesčio dengiamos kooperatyvo paskolos įmokos, pastato priežiūros ir administravimo išlaidos.
Lietuvoje šį modelį siūlyta išbandyti įgyvendinant bandomąjį projektą. Savivaldybė galėtų palankiomis sąlygomis išnuomoti sklypą ar pastatą, o valstybė arba savivaldybė suteikti dalinę garantiją projektą finansuojančiam bankui. Kaip pavyzdys pristatytas Ciurichas (Šveicarija), kuriame kooperatyviniai būstai sudaro 18 proc. miesto būsto fondo, o jų nuoma vidutiniškai yra 30–50 proc. pigesnė nei komercinėje rinkoje.
„Kooperatyvinis būstas nėra vien socialinės politikos priemonė. Ciuricho savivaldybės atstovų teigimu, tokio būsto plėtra didina miesto konkurencingumą ir suteikia daugiau galimybių konkuruoti su kitais miestais“, – sakė I. Kazlauskas.
Socialinio ir savivaldybių būsto sistemą siūloma stiprinti
Diskusija apie ekonominį būsto prieinamumą pratęsta vertinant, kaip užtikrinti būstą gyventojams, kuriems rinkos pasiūla nepasiekiama. Trečiojoje teminėje sesijoje advokatų profesinės bendrijos WALLESS partneris Evaldas Klimas pristatė socialinio ir savivaldybių būsto valdymo iššūkius.
„Lietuva yra prisijungusi prie tarptautinių susitarimų, įtvirtinančių teisę į tinkamą būstą, todėl valstybė turi siekti, kad ši teisė būtų užtikrinta visoms gyventojų grupėms. Socialinis būstas skirtas pažeidžiamiausiems žmonėms, tačiau greta jo reikalingas ir savivaldybių būstas, kurį būtų galima nuomoti platesniam gyventojų ratui, neatitinkančiam socialinio būsto kriterijų, tačiau vis dar sunkiai galinčiam apsirūpinti būstu rinkos sąlygomis“, – sakė E. Klimas.
Lietuvoje savivaldybių nuosavybės būstas sudaro apie 1 proc. viso būsto fondo, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse vidutiniškai apie 7 proc. 2025-ųjų metų duomenimis paramos būstui išsinuomoti laukia virš 10 tūkst. žmonių.
Vien didinti socialinių būstų skaičių nepakanka. E. Klimas pabrėžė, kad savivaldybėms reikia pastovaus finansavimo būstams įsigyti, statyti ir prižiūrėti, aiškiai paskirstytos atsakomybės už jų administravimą ir ilgalaikio planavimo pagal gyventojų poreikius. Socialinį būstą sutelkus vienoje vietoje gali didėti gyventojų atskirtis ir stigma, todėl jis turėtų būti paskirstomas skirtingose miesto dalyse.
Nevyriausybinių organizacijų požiūrį pristatė Nacionalinio socialinės integracijos instituto programų vadovas ir steigėjas Arūnas Survila. Jis atkreipė dėmesį, kad savivaldybių socialinės paramos ir turto valdymo padaliniai ne visada veikia išvien, o dabartinė sistema sunkiai prisitaiko staiga išaugus būsto poreikiui.
Tarp galimų sprendimų įvardyta apsaugoto būsto plėtra, nenaudojamo viešojo turto pritaikymas ir dalies naujuose projektuose statomų būstų skyrimas savivaldybių reikmėms. Savivaldybėms taip pat siūlyta suteikti daugiau lankstumo rinktis vietos poreikius atitinkančias priemones ir vertinti jų rezultatus.
About the Author
