Daliai gyventojų atsiėmus lėšas iš antrosios pensijų pakopos bei susigrąžinus mokesčių permokas, ryškėja tendencija papildomus pinigus nukreipti į terminuotus indėlius. Finansų ekspertė paaiškina, kodėl gyventojai renkasi šią taupymo priemonę, kuo indėliai skiriasi nuo investavimo ir kokiems tikslams dažniausiai pasirenkamas kiekvienas iš šių sprendimų.
Indėlių patrauklumo priežastys
Naujausiais Lietuvos banko duomenimis, balandį, palyginti su kovu, namų ūkių indėlių likučiųapimtys išaugo 8 proc. (2,24 mlrd. Eur) ir pasiekė 30,6 mlrd. Eur. Panašią tendenciją fiksuoja ir „Citadele“ bankas – naujų terminuotų indėlių apimtys per balandį padidėjo beveik ketvirtadaliu.
Finansų ekspertė atkreipia dėmesį, kad toks pasirinkimas yra natūralus – gyventojai linkę rinktis tai, kas aišku ir saugu, tačiau kartu aptaria ir investavimo galimybę, leidžiančią įvertinti didesnės grąžos potencialą bei su tuo susijusią riziką.
„Gavus papildomų lėšų, dažniausiai pasirenkamas ne maksimalios grąžos, o aiškumo ir stabilumo kelias. Tai suprantama – indėliai daugeliui gyventojų yra pažįstama, lengvai suvokiama finansinė priemonė, leidžianti išvengti rinkų svyravimų keliamo neapibrėžtumo“, – sako „Citadele“ banko Baltijos šalių klientų patirties tobulinimo vadovė Rasa Narė.
Pasak R. Narės, indėlių patrauklumą lemia ir jų lankstumas. „Indėliai pasižymi aukštu finansinio lankstumo lygiu: priklausomai nuo sąlygų, lėšas galima atsiimti anksčiau arba tiksliai planuoti jų panaudojimą. Tai ypač aktualu, siekiant sukaupti rezervą nenumatytiems atvejams ar išlaikyti likvidumą neapibrėžtoje ekonominėje aplinkoje“, – pažymi ji.
R. Narė priduria, kad indėlių patrauklumą sąlygoja ne tik saugumas, likvidumas ir garantuota, nors ir santykinai nedidelė, grąža – gyventojų susidomėjimas indėliais išlieka aukštas ir dėl jų paprastumo. Indėliams nereikia investavimo patirties, specifinių žinių ar aktyvaus valdymo, todėl sprendimas taupyti tampa lengvai prieinamas ir suprantamas plačiam gyventojų ratui.
Indėliai ne visada apsaugo nuo infliacijos
Lietuvos banko duomenimis, naujų indėlių palūkanos šiuo metu vidutiniškai siekia apie 1,6 proc., tačiau pastaruoju metu rinkoje buvo galima rasti ir didesnių palūkanų: priklausomai nuo sąlygų, kai kuriais atvejais jos galėjo siekti iki 5 proc.
Vis dėlto, vertinant indėlių grąžą ilgalaikėje perspektyvoje, svarbu atsižvelgti ir į infliaciją. „Jei infliacija išlieka aukštesnė nei uždirbamos palūkanos, pinigų perkamoji galia mažėja. Todėl indėliai labiau tinka kaip stabilumo ir likvidumo užtikrinimo priemonė, o ne kaip pagrindinis būdas auginti kapitalą“, – aiškina R. Narė.
Indėliai ar investavimas: skirtingi tikslai
Pasak R. Narės, indėliai pasižymi stabilumu ir prognozuojama grąža, todėl yra tinkami trumpesniam laikotarpiui ir situacijoms, kai svarbiausias prioritetas – kapitalo išsaugojimas. Jie taip pat suteikia didžiausią likvidumą, leidžiantį greitai reaguoti į pasikeitusius finansinius poreikius.Dėl šių savybių indėliai dažniausiai pasirenkami finansinei „pagalvei“ kaupti, planuojant artimiausius pirkinius ar siekiant išlaikyti dalį santaupų lengvai prieinamų.
Investavimas, priešingai, orientuotas į ilgalaikį kapitalo augimą. Jis suteikia didesnį grąžos potencialą, tačiau kartu reikalauja ilgesnio laikotarpio, nuoseklumo, pasirengimo vertės svyravimams ir didesnės rizikos vertinimo.
„Didžiausia investavimo grąža pasireiškia per laiką, kai pradeda veikti sudėtinių palūkanų efektas. Tai nėra sprendimas tiems, kuriems svarbus stabilumas ar galimybė greitai disponuoti lėšomis. Pasirinkimas dažnai priklauso nuo individualaus santykio su rizika bei finansinių tikslų“, – sako R. Narė.
Santaupų balansas: tarp saugumo ir augimo
Ekspertės teigimu, optimalus sprendimas dažniausiai slypi ne vienoje alternatyvoje, o jų derinyje – visas santaupas laikyti vienoje „kišenėje“ nėra racionalu, nes skirtingos jų dalys gali atlikti skirtingas funkcijas: užtikrinti finansinį saugumą, likvidumą arba prisidėti prie ilgalaikio vertės augimo.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad laikant lėšas grynaisiais ar einamojoje sąskaitoje jų vertė ilgainiui mažėja – augančios kainos, pavyzdžiui, brangstantis kuras, daro įtaką ir kitų prekių bei paslaugų kainoms, todėl pinigai, kurie nėra įdarbinami, ilgainiui praranda savo perkamąją galią.
„Svarbu ne tik taupyti, bet ir sąmoningai paskirstyti santaupas – nuspręsti, kokią jų dalį laikyti saugiai, o kokią nukreipti į sprendimus, galinčius padėti išsaugoti ar didinti jų vertę. Galutinis sprendimas turėtų būti priimamas įvertinus ne tik galimą grąžą, bet ir finansinį saugumą, riziką bei likvidumo poreikį. Vertėtų pasirinkti tokį kelią, kuris geriausiai atliepia asmeninę situaciją ir finansinius tikslus“, – apibendrina R. Narė.
About the Author
