Kiek rovė – neišrovė.
kiek skynė – nenuskynė.
Todėl, kad tu – šventovė…
Todėl, kad tu – tėvynė..
(Just. Marcinkevičius)
Birželio 14-ąją Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena – viena skaudžiausių mūsų valstybės istorijos datų. Tądien, prieš 85-erius metus, Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą ir kitus atokius regionus. Iš Lietuvos buvo ištremta šimtai tūkstančių žmonių – valstybės tarnautojų, mokytojų, karininkų, ūkininkų, jų šeimų narių, vaikų ir senolių. Tūkstančiai jų niekada nebegrįžo į Tėvynę.
Šiai istorinei tragedijai ir jos aukoms atminti Varėnoje surengtas Gedulo ir vilties dienos minėjimas. Renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurias laikė kunigas Ernestas Maslianikas.
Po Šv. Mišių minėjime kalbėjusi Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Stasė Bingelienė pabrėžė, kad Gedulo ir vilties dienos prasmę padeda suvokti ne tik Lietuvos istorija, bet ir asmeninės patirtys.
„Tremtis nėra tik istorijos vadovėlių puslapiai ar archyvinės nuotraukos. Tai mūsų šeimų likimai, mūsų tėvų, senelių ir artimųjų išgyvenimai. Negalime pamiršti, kokia brangi yra laisvė ir galimybė gyventi savo žemėje, kur galime kurti savo valstybės ateitį. Mūsų pareiga – išsaugoti šią atmintį ir perduoti ją jaunajai kartai, kad skaudžios praeities pamokos niekada nebūtų pamirštos“, – sakė S. Bingelienė.
Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Varėnos skyriaus pirmininkas Juozas Stramkauskas pasidalijo savo šeimos skaudžia patirtimi.
Jis pasakojo, kad vartant tėvuko tremties bylą surado 1969 m. tuometinio Lietuvos SSR prokuratūros pareigūno pasirašytą pažymą. Joje rašoma, kad „ypatingojo susirinkimo sprendimu dešimčiai metų tremties ištremiamas banditų rėmėjas, ryšininkas Valentas Stramkauskas ir žmona Antanina Stramkauskienė. Kartu su jais vyko jų mažametė (vos 4 metų metukų) dukra Onutė Stramkauskaitė”, – okupantų surašytą dokumentą skaitė jis.
Tačiau čia J. Stramkauskas atkreipė dėmesį į dokumente rašomus žodžius apie jo seserį, kuri, kaip parašyta „vyko“ tarsi savo noru, o juk buvo visiškai priešingai – ji be pasirinkimo buvo ištremta kartu su tėvais.
Galiausiai gyvenimas susiklostė tragiškai ir O. Stramkauskaitė po trejų metų tremtyje mirė. Kaip pasakojo J. Stramkauskas, tik 1991 m. sesers palaikus pavyko parsivežti į Lietuvą.
Jis atkreipė dėmesį, kad rusai visuomet siekė klastoti istoriją ir naikinti dokumentus, todėl ir šiandien, gyvendami neramiais laikais ir žinodami, kad okupantai neatsisakė savo imperialistinių tikslų, turime būti ypač budrūs.
Minėjimo metu Varėnos kultūros centro mišrus choras „Varpilė“ susirinkusiems dovanojo prasmingas ir jautrias dainas.
Vėliau prie paminklo politiniams kaliniams ir tremtiniams bei nukankintų politinių kalinių ir tremtinių kryžiaus susirinkusieji tylos minute pagerbė žuvusiųjų ir negrįžusiųjų atminimą, padėjo gėlių bei uždegė atminimo žvakeles.
About the Author
