„Pamoka neturi būti rami vieta vien žinioms perduoti“, – tokia mintis nuskambėjo „Tamo Grupės“ organizuotoje konferencijoje „Švietimo akcentai“, kurioje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas ir pranešėjas Alius Avčininkas kvietė švietimo bendruomenę permąstyti, kas iš tiesų šiandien vyksta klasėje.
Jo teigimu, šiuolaikiniam mokiniui nebeužtenka būti pasyviu informacijos gavėju – mokymasis prasideda ten, kur atsiranda klausimai, diskomfortas ir asmeninis santykis su medžiaga.
Kodėl informacijos nebepakanka?
Pasak A. Avčininko, dalis mokinių šiandien yra „užsiblokavę“ informacijos priėmimui. Ne todėl, kad jie nenori mokytis, o todėl, kad informacija nebekelia smalsumo ir neveda prie asmeninio patyrimo.
„Jei einame tik į rezultatą, mokinys lieka nuošalyje. O provokacija – sudominti, užvesti ant kelio, duoti savotišką jauką – leidžia jam pačiam kabintis ir eiti toliau“, – sako Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas ekspertas.
Pamoka, kuri provokuoja, nėra chaosas ar sąmoningas ribų laužymas. Tai bandymas pažadinti mokinio mąstymą, paskatinti jį pačiam ieškoti atsakymų, o ne tik atkartoti pateiktą turinį.
Kur baigiasi provokacija ir prasideda rizika?
Pranešėjas pripažįsta, kad dalis temų, apie kurias kalbama lietuvių ir literatūros pamokose, kuria diskomfortą ir neleidžia mokiniams likti neutralioje pozicijoje. Tačiau, jo nuomone, būtent čia slypi pamokos vertė.
„Provokacija turi būti saugi – tokia, kuri ne vilioja destruktyviu elgesiu, o padeda suprasti pasekmes“, – pabrėžia mokytojas.
Pasak jo, svarbu ne išryškinti „juodumą“ kaip patrauklią alternatyvą, o padėti mokiniui saugioje aplinkoje suprasti sudėtingus reiškinius, kol jie netapo realiais ir skausmingais gyvenimo pasirinkimais.
Emocijos – ne terapija, o pažinimas
Viena svarbių A. Avčininko pranešimo minčių – problema dažnai slypi ne nemokėjime jausti, o nemokėjime įvardyti, kas su mumis vyksta.
„Mokiniai dažnai neatpažįsta savo emocijų, jos jiems atrodo nenormalios, bauginančios, todėl apie jas nekalbama“, – pastebi jis.
Mokytojo vaidmuo, pasak konferencijos dalyvio, nėra tapti terapeutu. Jis turi padėti mokiniams pažinti emocijų spektrą per literatūrą, diskusijas, pavyzdžius. Analizuojant kūrinių veikėjus, jų jausmus, pasirinkimus ir pasekmes, mokiniai mokosi atpažinti emocijas ne tik tekstuose, bet ir savo aplinkoje – tarp draugų, bendraamžių, šeimoje.
Ko labiausiai bijo mokytojai?
Tokios pamokos, anot A. Avčininko, reikalauja daug drąsos – ypač iš mokytojo. Pedagogai dažnai bijo ne pačių mokinių, o galimų pasekmių: skeptiškų reakcijų, santykio su klase praradimo, neteisingai perduotų žinučių, kurios gali pasiekti tėvus ar viešąją erdvę.
„Mokytojas bijo būti vienašališkai nuteistas – prikaltas prie kryžiaus, neįsiklausant į kontekstą, – akcentuoja jis. – Dėl šios baimės dažnai aukojamos gilesnės, prasmingesnės pamokos, vengiama sudėtingų temų, kurios galėtų paliesti mokinius asmeniškai.“
Tačiau be santykio, be pasitikėjimo ir atvirumo, ugdymo procesas, pasak pranešėjo, tampa paviršutiniškas, o mokytojas praranda autoritetą mokinio akyse.
Kūrinių galia kalbėti apie skaudulius
Kalbėdamas apie literatūrą, A. Avčininkas įvardija nemažai kūrinių, kurie kelia daugiausia diskusijų tarp mokinių – Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretą“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Antano Škėmos „Baltą drobulę“, Šatrijos Raganos tekstus.
Šie kūriniai paliečia universalias, bet dažnai skaudžias temas: tapatybę, kaltę, laisvę, santykį su kūnu, artimųjų mirtį, smurtą, pasirinkimus.
„Jauni žmonės retai būna abejingi kitų skausmui“, – pabrėžia mokytojas, pridurdamas, kad literatūra suteikia saugią erdvę apie tai kalbėti.
Kiek gali ir kiek turi mokytojas?
Nors mokykla formuoja mokinių savivoką, A. Avčininkas aiškiai brėžia ribą tarp ugdymo ir auklėjimo. Vertybės, pasak jo, pirmiausia formuojasi šeimoje, o mokytojas gali tik padėti pažvelgti į jau žinomus dalykus iš kitos perspektyvos.
„Mokytojas nėra tas, kuris suformuoja visą vertybių sistemą. Jis gali ją šiek tiek apšlifuoti, papildyti, bet visa atsakomybė negali kristi ant jo pečių“, – sako pranešėjas.
Žvilgsnis į veidrodį
Paklaustas, ką pasakytų mokytojui, kuris sąmoningai vengia gilesnių diskusijų ir provokacijų pamokoje, A. Avčininkas atsako paprastai: „Tegul paklausia savęs, ar jam pačiam įdomu tai, ką jis daro. Jei atsakymas – ne, galbūt problema slypi ne mokiniuose, o pasirinktame kelyje.“
Pamoka kaip provokacija, pasak jo, nėra tik metodas. Tai – laikysena, reikalaujanti drąsos, atvirumo ir noro pačiam nuolat mąstyti. Ir šiandien, kai mokiniai gyvena itin sudėtingame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje, tokios pamokos tampa ne rizika, o būtinybe.
Šią mintį A. Avčininkas palydi paprastu, bet iškalbingu palinkėjimu pedagogams: „Išdrįskime būti įdomūs sau, kad būtume įdomūs kitiems.“ Pasak jo, tik mokytojas, kuris pats smalsus, gyvas ir ieškantis, gali sukurti pamoką, tampančią tikra provokacija mąstyti.
Konferencija, kvietusi ieškoti ne atsakymų, o kėlusi klausimus
A. Avčininko mintys nuskambėjo konferencijoje „Švietimo akcentai“, subūrusioje švietimo bendruomenę atviram pokalbiui apie tai, kas šiandien vyksta mokykloje ir už jos ribų. Renginyje buvo kalbama apie lyderystę, drąsą keistis, pedagogo vaidmenį ir gebėjimą dirbti ne tik su žiniomis, bet ir su žmogumi.
Konferencijos organizatoriai sąmoningai siekė sukurti erdvę, kurioje susitiktų skirtingos perspektyvos – nuo akademinių įžvalgų ir švietimo politikos iki kasdienės mokyklos praktikos.
„Švietimui šiandien ypač reikia ne standartinių sprendimų, o gilesnių klausimų, drąsių temų ir nuoširdaus dialogo“, – sakė „Tamo Grupės“ rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vadovė Aušra Dargė.
About the Author
