Šią savaitę visoje Europoje minima imunizacijos (imunoprofilaktikos) savaitė, skirta pabrėžti skiepų svarbą visuomenei ir jų vaidmenį užkertant kelią užkrečiamosioms ligoms. Šių metų kovą atliktas reprezentatyvus „Spinter research“ tyrimas atskleidė, kaip lietuviai vertina skiepų programą ir kiek jų realiai skiepijasi.
Skiepijimo mastai svyruoja
Tyrimo duomenimis, 59 proc. gyventojų skiepų programą vertina palankiai, tačiau tik 45 proc. iš jų iš tiesų skiepijasi. Kiti 14 proc. programą vertina teigiamai, tačiau skiepų vengia.
Tuo metu 18 proc. respondentų programą vertina nepalankiai – 9 proc. iš jų vis tiek skiepijasi, kiti 9 proc. – ne.
Šeimos gydytoja, Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos (LŠGPS) valdybos narė Jurga Dūdienė teigia, kad šie rezultatai atspindi realią situaciją.
„Tyrimo rezultatai stipriai koreliuoja su tuo, ką matome kasdienėje praktikoje. Skiepijimosi mastai nėra stabilūs – jie svyruoja. Negalėtume sakyti, kad jie nuosekliai mažėja, tačiau banguojantis pokytis tikrai jaučiamas“, – teigia ji ir priduria, kad tai yra aiškus signalas, jog būtina įvertinti dabartinės imunizacijos politikos veiksmingumą.
Pasak J. Dūdienės, viena svarbiausių tokio skiepijimosi mastų svyravimo priežasčių – tai, kad daugelio užkrečiamųjų ligų šiandien tiesiog nebematome, todėl susidaro įspūdis, jog nuo jų skiepytis nebereikia.
„Vakcinos veikia taip gerai, kad ligos išnyksta iš mūsų akiračio, ir žmonėms pradeda atrodyti, kad jų nebėra. Dėl to atsiranda klaidingas saugumo jausmas ir mažėja motyvacija skiepytis“, – pastebi šeimos gydytoja.
Kita jos įvardijama priežastis – informacinis triukšmas.
„Žmonės gauna labai daug prieštaringos, dažnai mokslu ar tyrimais nepagrįstos informacijos. Tais atvejais, kai kyla abejonės, jie dažnai pasirenka paprasčiausią kelią – nieko nedaryti, šiuo atveju – nesiskiepyti“, – priduria J. Dūdienė.
Dalis gyventojų apie programą nežino
Tyrimas taip pat atskleidė, kad 23 proc. Lietuvos gyventojų nežino apie Lietuvoje patvirtintą skiepų programą. Pasak J. Dūdienės, tai gali lemti keli veiksniai.
„Viena vertus, galbūt nepakankamai pasiekiame tas auditorijas, kurios naudojasi kitokiais informacijos kanalais. Kita vertus, tai rodo ir tam tikrą visuomenės pasyvumą – žmonės dažnai pradeda domėtis savo sveikata tik susirgę, o prevencija reikalauja aktyvaus įsitraukimo“, – teigia ji.
Gydytoja atkreipia dėmesį ir į komunikacijos problemą. Anot jos, valstybinės informacinės kampanijos neretai būna sausos, biurokratinės ir nepasiekia žmogaus emociniu lygmeniu. Todėl ji pabrėžia, kad reikėtų kalbėti paprasčiau, aiškiau ir arčiau žmogaus.
Požiūrį lemia pasitikėjimas
Tyrimas rodo ir aiškias socialines tendencijas: skiepų programą palankiau vertina ir dažniau skiepijasi moterys, aukštesnio išsilavinimo ir didesnes pajamas turintys gyventojai. Tuo tarpu vyrai dažniau linkę programą vertinti teigiamai, tačiau skiepų vengti.
Nepalankiai skiepų programą vertinantys, tačiau vis tiek besiskiepijantys dažniau yra vidurinio išsilavinimo gyventojai, o mažiausiai palankiai skiepų klausimu nusiteikę – žemiausio išsilavinimo respondentai.
Pasak J. Dūdienės, svarbiausias veiksnys čia – pasitikėjimas.
„Jei žmogus turi pasitikėjimu grįstą ryšį su savo šeimos gydytoju, jis dažniau priima teigiamą sprendimą dėl skiepų. Tačiau šiandien gydytojai yra labai apkrauti ir dažnai neturi pakankamai laiko išsamiai atsakyti į visus pacientų klausimus“, – sako ji.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad pacientai taip pat turėtų aktyviau įsitraukti. Jei kyla klausimų, svarbu juos užduoti gydytojui ir remtis patikimais, oficialiais informacijos šaltiniais.
Didžiausias iššūkis – mitai
Gydytoja atkreipia dėmesį, kad visuomenėje vis dar gajūs mitai apie skiepus, kurie daro tiesioginę įtaką sprendimams skiepytis.
„Nuo seniai paneigtų teorijų apie autizmą iki naujesnių baimių dėl vaisingumo ar teiginių, kad vakcinos kuriamos iš embrionų. Dažniausiai šios baimės kyla iš nežinojimo – žmonėms ne visada aišku, kaip vakcinos kuriamos ir kaip jos veikia, todėl atsiranda erdvė dezinformacijai“, – sako J. Dūdienė.
Ji pabrėžia, kad ypač jautri tema išlieka vaikų skiepijimas.
„Tėvai nori geriausio savo vaikui, todėl natūraliai išsigąsta galimų šalutinių poveikių. Tačiau dažnai pamirštama palyginti skiepo riziką su pačios ligos keliamu pavojumi, kuris yra nepalyginamai didesnis“, – pažymi ji.
About the Author
