Naujas Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) ir tarptautinės mokslininkų komandos tyrimas, publikuotas recenzuojamame moksliniame žurnale „Virus Evolution“, parodė, kad COVID-19 pandemiją sukėlęs koronavirusas ilgą laiką nepastebimai plito Lietuvos kailinių audinių ūkiuose. Nustatyta, kad virusas Lietuvoje bent 4 kartus persidavė iš audinių žmonėms, o 14 kartų – iš žmonių audinėms. Tyrimo rezultatai pabrėžia gyvūnų ūkiuose plintančių virusų stebėsenos svarbą visuomenės sveikatai ir atskleidžia reikšmingas šios srities spragas Lietuvoje.
Tyrimui vadovavo VU GMC vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Gytis Dudas, o jį atliko VU GMC doktorantas Martynas Smičius. Prie tyrimo Lietuvoje taip pat prisidėjo VU GMC, VU ligoninės Santaros klinikų, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, LSMU ligoninės Kauno klinikų, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Valstybės duomenų agentūros bei Vyriausybės atstovai. Tarp užsienio partnerių – Nyderlandų Erasmus medicinos centro, Danijos Rigshospitalet universitetinės ligoninės ir Jungtinės Karalystės Kembridžo universiteto mokslininkai.
Atliktos filogenetinės analizės parodė, kad kai kurios SARS-CoV-2 atmainos audinių populiacijoje plito beveik vienerius metus – net ir tada, kai tarp žmonių jos jau buvo išnykusios. Šis neatpažintas viruso plitimas paaiškėjo tik dėl gerai Lietuvoje išvystytos koronaviruso stebėsenos tarp žmonių programos, kai 2021 m. pabaigoje virusas vėl buvo nustatytas žmonėms – dažniausiai kailinių audinių ūkių darbuotojams.
Mokslininkai nustatė kelias viruso atmainas, kurios pateko į audines skirtingais pandemijos laikotarpiais – nuo ankstyvųjų koronaviruso variantų (pvz., B.1.343, B.1.177.60) iki vėlesnių Alfa (B.1.1.7) ir Delta (B.1.617.2) atmainų.
Tyrime pateikti genetiniai įrodymai leidžia manyti, kad dalis Lietuvoje nustatytų infekcijų galėjo būti zoonotinės kilmės. Užsikrėtimus sukėlusios viruso atmainos neretai jau buvo išnykusios žmonių populiacijoje, o artimiausi jų genetiniai giminaičiai anksčiau aptikti tiek Lietuvos žmonėse, tiek audinėse per ankstesnius protrūkius. Be to, šios atmainos dažnai turėjo mutacijų, siejamų su efektyvesniu koronaviruso plitimu audinių populiacijoje. Svarbu ir tai, kad užsikrėtusieji dirbo kailinių audinių ūkiuose. Šie faktai leido atmesti galimas alternatyvias šių infekcijų kilmės hipotezes, pavyzdžiui, kad užsikrėtimai galėjo būti susiję su iš užsienio grįžusiais asmenimis ar ilgalaikėmis infekcijomis imunosupresuotiems asmenims.
Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje audinių ūkiuose ilgą laiką buvo taikoma daugiausia pasyvi ligų stebėsena – ūkininkai turėjo patys pranešti apie galimus protrūkius. Tačiau beveik metus nepastebėtas SARS-CoV-2 plitimas Lietuvos kailinių audinių ūkiuose rodo, kad tokia sistema gali būti nepakankama.
Didžioji dalis koronaviruso genomų iš audinių buvo gauti tik 2021 m. pabaigoje, patikrinus visus Lietuvos audinių ūkius ir reaguojant į įtartinus žmonių užsikrėtimų atvejus. Tuomet SARS-CoV-2 infekcija buvo nustatyta 25 iš 57 ūkių.
Dr. G. Dudo teigimu, koronavirusas yra šeimininkams neišrankus virusas, galintis užkrėsti įvairius gyvūnus – nuo audinių iki stirnų, kačių ar šunų. Gyvūnų populiacijos, galinčios palaikyti tolesnį viruso plitimą, gali tapti rezervuarais, iš kurių infekcija vėl patenka žmonėms.
Mokslininkas pabrėžia, kad ateityje svarbu stiprinti gyvūnų ligų stebėseną Lietuvoje, užtikrinti glaudesnį veterinarijos ir visuomenės sveikatos institucijų bendradarbiavimą ir anksčiau nustatyti galimus zoonotinės kilmės žmonių užsikrėtimus.
Jis atkreipia dėmesį, kad tam būtina ugdyti ir naują šios srities specialistų kartą. Prie to prisidės ir VU GMC nuo rudens startuosianti bioinformatikos magistrantūros studijų programa.
Šis tyrimas dar kartą parodė, kad „vienos sveikatos“ (angl. One Health) principas, apimantis žmonių, gyvūnų ir aplinkos sveikatą, yra būtinas siekiant geriau pasirengti būsimiems užkrečiamųjų ligų protrūkiams, epidemijoms ir pandemijoms.
About the Author
