Balandžio 22-ąją visame pasaulyje minima Žemės diena. Tai yra proga dar kartą atkreipti dėmesį į kasdienius pasirinkimus ir jų poveikį aplinkai. Šiandien ekspertai atsigręžia ir į vieną iš didžiausią poveikį aplinkai darančių sektorių – tekstilės pramonę.
Tekstilės sektorius – tarp didžiausių teršėjų
Per pastarąjį dešimtmetį tekstilės sektorius tapo viena iš sparčiausiai augančių pramonės šakų Europoje. Greitosios mados modelis skatina perteklinį vartojimą – drabužiai perkami vis dažniau, tačiau dėvimi trumpiau, o tai lemia augantį atliekų kiekį ir vis didesnį neigiamą poveikį aplinkai.
Vilniaus TECH Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros doktorantė Vaida Griškevičienė pažymi, kad tekstilės sektoriaus statistika yra itin nepalanki.
„Šis sektorius kasmet sukuria apie 1,2–1,7 mlrd. tonų emisijų. Vienas europietis vidutiniškai sunaudoja apie 26 kg tekstilės ir išmeta apie 16 kg. Net 82 proc. atliekų susidaro vartojimo etape. Europoje susidaro 6,95 mln. tonų tekstilės atliekų, tačiau atskirai surenkama tik 28 proc. Nuo 4 iki 9 proc. gaminių sunaikinama dar prieš naudojimą. Lietuvoje surenkama tik apie 20 proc. tekstilės atliekų. Iki 2030 m. Europoje prognozuojama surinkti apie 5,5 mln. tonų šių atliekų“, – duomenis pateikia ji.
Vilniaus TECH mokslininkė taip pat atkreipia dėmesį, kad tekstilės gamyba reikalauja didelių gėlo vandens ir žemės išteklių, o gamybos procesuose naudojamos cheminės medžiagos prisideda prie aplinkos taršos.
Be to, itin aktualus yra mikroplastiko klausimas – sintetiniai audiniai tampa reikšmingu jo šaltiniu, darančiu poveikį ekosistemoms ir galiausiai patenkančiu į maisto grandinę.
Dėmesys vartotojų atsakomybei
UAB „Ecoservice“ tekstilės rūšiavimo verslo direktorė Rasa Guobė atkreipia dėmesį į pačių gyventojų atsakomybę, mažinant tekstilės sektoriaus sukuriamų problemų mastą.
„Europoje žmogus per metus vidutiniškai nusiperka apie 10 kg naujų drabužių. (…). Didžiausios problemos prasideda ne nuo tekstilės konteinerio, ne gamykloje ar rūšiavimo bazėje, o nuo mūsų spintos – nuo kiekvieno iš mūsų sprendimo įsigyti naują drabužį“, – įžvalgomis dalijasi ji.
„Kol institucijos rūpinasi reguliavimu, stiprina gamintojų ir importuotojų atsakomybę, o atliekų surinkimo įmonės plėtoja infrastruktūrą, mūsų priimti sprendimai lemia visą tekstilės ateitį“, – priduria R. Guobė.
„Ecoservice“ tekstilės rūšiavimo verslo direktorė taip pat pateikia keletą praktinių rekomendacijų norintiems priimti atsakingus sprendimus. Ji skatina apie drabužius galvoti kaip apie sveiką mitybą.
„Jei norime maitintis sveikai, turime planuoti, ką pirksime, ką ir kada valgysime. Lygiai taip pat turėtume atsispirti impulsyviems norams ir vartoti tik tiek, kiek reikia. Prieš įsigydami naują drabužį, pagalvokite, – ar jums jo tikrai reikia, kiek jį nešiosite. Taip pat, jei turite drabužių, kurių nebereikia, sudėkite juos į maišą, užriškite ir nuneškite į tekstilės konteinerį“, – pažymi pranešėja.
„Pataisyti, perdaryti, atiduoti, atsakingai rūšiuoti, įsigyti dėvėtų drabužių“, – patarimus norint tapti atsakingesniais vartotojais apibendrina R. Guobė.
Tekstilės pakuočių perdirbimo iššūkiai
Savo ruožtu „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė atkreipia dėmesį ir į tekstilės pakuočių tvarkymo iššūkius.
„Nors pakuočių, pagamintų iš tekstilės, rinkoje nėra daug, vis dėlto jų pasitaiko – jos naudojamos prabangesnėms prekėms pakuoti. Pastebime ir kai kurių vaisių bei daržovių tekstilinius maišus. Svarbu suprasti, kad tai – pakuotės ir joms taikomas išplėstinės gamintojo atsakomybės principas, todėl atsakomybė už jų surinkimą ir tinkamą sutvarkymą tenka verslui, o žmonėms tokias pakuotes būtina rūšiuoti“, – pažymi ji.
Apskritai, anot A. Burbaitės, šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse tekstilės pakuočių surinkimas bei perdirbimas yra komplikuotas.
„Šiuo metu tokias pakuotes rekomenduojama mesti į plastiko konteinerį, nes atskiros jų surinkimo sistemos nėra. Surinktos atliekos patenka į rūšiavimo linijas, kur jos skirstomos pagal medžiagų kategorijas, vis dėlto tekstilės pakuotes bendrame sraute identifikuoti ir atskirti yra labai sudėtinga – praktiškai neįmanoma dėl labai nedidelio jų kiekio“, – pabrėžia ji.
Situaciją, anot A. Burbaitės, keisti turėtų į Lietuvą ateinantis ES pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas, kuris kartu atneš ir griežtesnius bei aiškesnius reikalavimus gamintojams bei importuotojams.
„Vienas svarbiausių jo aspektų – pakuočių perdirbamumas. Tai reiškia, kad tekstilės pakuotė galėtų būti laikoma perdirbama tik tuo atveju, jei ji yra monomedžiaginė, pavyzdžiui, pagaminta iš 100 proc. medvilnės ar poliesterio, jei egzistuoja jos surinkimo sistema, jei ji gali būti mechaniškai ar chemiškai perdirbta ir jei toks perdirbimas vyksta realiai, o ne tik teoriškai“, – patikslina ji.
„Žaliojo taško“ marketingo ir komunikacijos vadovė taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į kylančius iššūkius, racionalu ieškoti alternatyvių sprendimų.
„Rinktis pakuotes, kurios turi realias perdirbimo galimybes, gali būti efektyviai surenkamos, paruošiamos ir perdirbamos, taip užtikrinant jų pakartotinį panaudojimą ir ilgesnį gyvavimo ciklą“, – apibendrina ji.
About the Author
